Lietuvoje – pavasaris. Kas galėtų tuo abejoti? Jau sugrįžo – buvo pastebėtos – pirmosios šelmeninės kregždės. Ir pilkosios pečialindos – tikros šiltojo pavasario paukštės – jau giedojo. Tačiau po šilumos ir saulės proveržių vėl atėjo lietus, vėsa ir vėjas, pavasaris ir vėl savo charakteriu grįžo į pradžią. Tačiau to, ką jis jau yra sukūręs, atgal sugrąžinti neįmanoma. Gamta to niekada nedaro. Tai būtų prieš jos prigimtį.

Kurioje pavasario vietoje dabar esame? Ar yra kas nors šiame pavasaryje nepaprasto, galinčio stebinti mus, gerokai išlepintus informacijos apie visą, ne tik gamtos, pasaulį? Turiu nuvilti laukiančius ypatingų naujienų – jų paprasčiausiai nėra.

Mes stebimės, kad vėsu, kad sniegelis balandžio vidury baltuoja. Iš tikrųjų tai visai įprasta ir, jei nebūtųme tokie užmaršūs, prisimintume, kad tokiu metu žiemos apraiškų sugrįžimas nėra retenybė. Maža to, juk buvę metų, kai žiema užtrukdavo ir balandžio vidury miškuose baltuodavo sniegas, o ežerus dengdavo ledas.

Atrodo, kad paprasčiausiai į tai reaguoja gamtos vaikai. Štai Pietų Lietuvoje žydėti baigė vėjalandės šilagėlės, atvirumose prieš saulę jau byra žibuoklių žiedlapiai, greitai pradės gelsti rūteniai. Tačiau jau vešlios pabalių purienos, kartenės, jau žali viksvų kupstai.

Kas vakarą į laukus žoliauti išeina stirnos. Miške žaluma šiek tiek vėluoja, todėl čia jos randa daugiau tinkamo maisto. Pamiškės pievose naktimis darbuojasi šernai. Jei norime apsaugoti pievas, išlaikyti jas nesuartas šernų, turime kviestis medžiotojus arba naudoti medžiagas, atbaidančias šiuos žvėris.

Beje, pradėjus sprogti medžių, ypač ievų, pumpurams, giria vis mažiau praregima. Šioje užsiveriančioje erdvėje jau greitai gims briedžiukai. Žalu kailiu, ilgakojai, jie kurį laiką glūdi guolyje ir laukia savo mamų – briedės maitinasi kažkur čia pat. Pavasarį pasikeitė ir jų racionas, tad dabar joms tenka ne tik skabyti sprogstančiais pumpurais paskanintas šakeles, bet ir, parklupus ant priekinių kojų, pešti žolę.

Kiekvieną pavasarį tokius briedžiukus ir kitų žvėrių jauniklius suradę žmonės nustemba nematantys greta jų stovinčių mamų, todėl nusprendžia, kad šie vargšai – našlaičiai. Našlaičius reikia gelbėti, tad jie išplėšiami iš gamtos ir nešami į namus. Beveik visų jų ateitis – labai liūdna. Daugelis jų neišgyvens, o išlikę jau netaps tikrais žvėrimis. Būkime jautrūs gamtai, bet protingi. Nespręskime už gamtą – ji pati moka pasirūpinti savo vaikais.