Jei galvojote, jog pasaulis, kuriame parazitai priverčia šeimininkus vykdyti jų įsakymus tėra filmų kūrėjų fantazijos, labai klydote. Gamtoje tokių istorijų apstu. Pavyzdžiui, parazitiniu vėžiagyviu užsikrėtęs krabo patinas tiesiog paverčiamas patele. Kovoms skirtos jo žnyplės nebesivysto, o pilvelis praplatėja, kad atsirastų vietos „gimdai“, kurią parazitas pripildo savo jauniklių kapšeliu. Tokios siaubo filmo vertos istorijos artėjant Helovino nakčiai pasakojamos žurnalo „National Geographic Lietuva“ lapkričio numeryje.

Gerai nuo kitų plėšrūnų apsisaugojusi plėšrūnė boružė, sakoma, neša laimę ir, regis, turėtų gyventi puikų vabzdžio gyvenimą, jei ne vapsvos, dedančios kiaušinėlius į jos gyvą kūną.

„Kai vapsvos patelė įgelia boružei, ji palieka joje kiaušinėlį. Išsiperėjusi lerva ima ėsti savo šeimininkę iš vidaus. Pasiruošęs pereiti į kitą stadiją, parazitas išlenda iš boružės ir susisuka kokoną tarp jos kojelių. Nors kankintojas ir paliko boružės kūną, pastaroji tebėra jo pavergta: ji saugo kokoną ir gina jį nuo potencialių plėšrūnų. Kai kurios laimingosios boružės po šio klaikaus išbandymo netgi lieka gyvos“, – atskleidžiama „National Geographic Lietuva“ spausdinamame straipsnyje.

Taškuotoji boružė ar krabo patinas nėra vienintelės parazitų išnaudojamos rūšys. Mokslininkai atranda, kad taip nutinka su daugybe parazitų aukomis tampančių rūšių: nuo vabzdžių iki žuvų ir net žinduolių. Jie tarnauja savo parazitui, net jei dėl to būna priversti žūti.

Pavyzdžiui, ant kamanių parazituojanti muselė priverčia šias rudenį, prieš muselės lervai išsiritant ir tampant lėliuke, užsikasti į žemę. Žemėje lėliukė bus apsaugota ne tik nuo plėšrūnų, bet ir nuo žiemos šalčių.

Nors žmogus dažnai jaučiasi visagalis, tačiau net ir jis nėra apsaugotas nuo tokių zombiais paverčiančių parazitų. Prieš patekdamas į savo šeimininką žmogų, maliariją sukeliantis pirmuonis plazmodijus pirmąsias savo gyvenimo ciklo stadijas praleidžia maliarinio uodo kūne.

„Norėdamas išgyventi, maliarinis uodas turi siurbti kraują. Bet toks elgesys kelia grėsmę pirmuoniui – mat suirzusi uodo auka gali ranka sutraiškyti uodą, ir tuomet plazmodijus nebegalės persikelti į kitą savo gyvenimo ciklo stadiją žmoguje. Norėdamas sumažinti šią riziką, uode augantis plazmodijus priverčia savo šeimininką vengti kraujo: uodas naktimis vangiau ieško aukų, o nesugebėjęs pradurti odos iki kraujo, greičiau skrenda šalin“, – pasakoja autorius Carlas Zimmeris.

Plazmodijui subrendus ir pasirengus patekti į šeimininką žmogų, jis kardinaliai pakeičia maliarinio uodo elgseną: uodą kamuoja troškulys ir jis, nepaisydamas pavojaus, ieško kuo daugiau žmonių ir bando jiems įgelti net tada, kai būna prisisotinęs kraujo. Plazmodijui neberūpi uodo likimas, mat pirmuonis jau būna spėjęs persikelti į naują šeimininką.

Dar daugiau kraupių tikrų istorijų ir šio paslaptingo pasaulio paslapčių atskleidžiama žurnale.

Nuotraukose: 

Kai parazitinė plokščioji kirmėlė nelytiniu būdu pasidaugina sraigėje, jos lerva susiranda varlės buožgalvį, prasiskverbia po jo oda ir suformuoja cistas aplink besivystančias varlės galūnes. Todėl varlės galūnės neišsivysto, išsivysto blogai arba jų išauga daugiau nei turėtų.

Boružė saugo vapsvos parazitės kokoną tarp savo kojelių.