Prieš dvejus metus Lietuvos kino teatruose pasirodė nekomercinė dokumentinė poema „Stebuklų laukas“. Filmas susišlavė svarbiausius Lietuvos kino apdovanojimus bei buvo atrinktas į vienus prestižiškiausių Pasaulio kino festivalių. Ar jo kūrėjas Mindaugas Survila iki šiol šildosi šlovės spinduliuose? Ne. Šiuo metu jis ištisas dienas tūno pušyje sumontuotoje palapinėje, stengdamasis išlikti nepastebimas stambiausiems Lietuvos plėšriesiems paukščiams. Kitaip jie „atsisakytų“ filmuotis jo naujame filme.

Filmo „Sengirė“  kūrėjų komanda suteikia galimybę nemokamai peržiūrėti filmą „Stebuklų laukas“, tačiau prašo prisidėti prie naujo projekto – dokumentinės poemos apie seniausius Lietuvos miškus bei saugomas rūšis.

- Kuo projektas „Sengirė“ ypatingas ir kuo jis skirsis nuo kitų filmų apie Lietuvos gamtą?

- Pirmiausia, nereikėtų tikėtis tradicinio dokumentinio filmo apie gamtą. Tai greičiau pasaka, nepakartojama sengirės istorija su daugybe personažų bei scenų iš jų kasdienio gyvenimo. Filme bus ieškoma paukščių, žvėrių bei girioje gyvenančių senolių istorijų paralelių. Miškas sendamas turtingėja, o kas vyksta su žmogaus gyvenimu? Tai tik vienas iš daugybės filme analizuojamų klausimų.

Kitas svarbus aspektas – tai filmo kokybė. Siekiame sukurti savo vaizdu „National Geography“ vertą kūrinį, kuris tikrai nustebins mūsų šalies gyventojus.

- Sengirės - Lietuvoje sparčiai nykstantys miškai, kaip sekasi ieškoti tokių miško plotų ir kiek jų dar liko mūsų šalyje?

- Tenka pripažinti, kad sengirių, kurių pėsčiomis nepavyksta įveikti per 20 minučių, Lietuvoje jau nebeliko. Laimei, skirtingai nei Vakarų Europos šalys, Lietuva dar turi kelis išsaugotus lopinėlius. Filmui renkami patys įdomiausi ir išskirtiniausi išlikusių miškų plotai, kurių kruopščiai ieškojome visoje šalyje.

- Su kokiais iššūkiais tenka susidurti šiame projekte?

- Pati filmo tema - sengirės - labai įpareigoja sukurti maksimaliai gerą filmą, tad daugybėje sričių tenka patiems minti naujus takus ir, rodos, kad su iššūkiais susiduri kiekviename žingsnyje.

Greičiausiai daugelis iš mūsų yra mėginęs fotografuoti miške ir nusivylęs rezultatu, nes nuotraukose dingsta erdvės pojūtis. Norint ją pajusti, reikia, kad kamera palengva tolygiai judėtų. Rodos, sprendimas paprastas - reikia bėgelių ir vežimėlio, tačiau ką daryti, jeigu mes norime nuo samanų palengva kilti į viršų ir pasiekti medžių viršūnes?

Apie tai, kaip nufilmuoti tokį kadrą, galvoju jau gerus keturiolika metų. Iš pat pradžių buvo aišku, kad tai turi būti lynų ir skridinių sistema, tačiau pirmieji eksperimentai turėjo daug bėdų su stabilumu ir teko pridėti aliuminio konstrukcijas, kurios gerokai stabilizavo visą sistemą. Ją pats konstravau bei kūriau ilgiau nei mėnesį ir, rodos, pagaliau pasiekiau norimą rezultatą.

Ir tai tik vienas iš daugybės filmavimo metu kylančių iššūkių, kuriems įveikti reikia daugybės laiko bei pastangų.

- Kaip vyksta pats filmavimas? Kokių nuotykių, išbandymų teko patirti?

- Visi žinome, kad didžiausias šios planetos plėšrūnas yra žmogus, todėl jo daugelis ir bijo. Dėl šios priežasties gyvūnus stengiuosi filmuoti taip, kad jie net nepajustų, jog yra stebimi.

Filme „Sengirė“ bus daug ir labai skirtingų herojų, tad jiems nufilmuoti bus naudojamos skirtingos metodikos bei taktikos. Pavyzdžiui, plėšriųjų paukščių filmavimui dar rudenį ar žiemą prie lizdų iškeliamos specialios palapinės, kad pavasarį parskridęs paukštis ją jau rastų prie lizdo, priprastų prie naujo objekto ir tęstų įprastą gyvenimą. Patį filmavimą galima pradėti tik išsiritus jaunikliams.

Į kadrų medžioklę išsiruošiama vakare. Prie lizdo ateiname dviese su kolega. Tuomet naudodamas alpinistinę įrangą aš įlipu į 15 – 34 metrų aukštį iškeltą palapinę, užsikeliu 40 kilogramų sveriančią kuprinę su visa filmavimo aparatūra, pasiruošiu ir nurimstu. Tuomet kolega, iki tol laukęs apačioje, supranta, kad jau gali išeiti. Žinoma, paukštis, tupintis lizde, girdi, kad kažkas ateina, krebžda, tačiau vėliau išeina. Pradėjus švisti jis jaučiasi visiškai ramus ir galima pradėti filmuoti.

Pats filmavimas vyksta įvairiai. Būna akimirkų, kurias vos suspėji nufilmuoti, tačiau dažniausiai būna visiškai ramu. Pavyzdžiui, tupi patelė prie jauniklių ir vieną kartą per keturias valandas pasikaso plunksnas. Rodos, galėtum ir prisnūsti, tačiau, kai jaunikliai būna dideli, tėvai į lizdą grįžta tik du ar tris kartus per dieną ir jame praleidžia vos minutę. Gali tas tris minutes snūstelėti ir nieko tą dieną nenufilmuoti, todėl kiek tik pavyksta, visuomet stengiuosi išlikti budrus.

Filmavimo vietą galima palikti tik vėl visiškai sutemus. Vasarą tai itin keblu, nes visiška tamsa mišką užlieja vos valandai ir sudėjus visą palapinėje praleistą laiką bei kelionę pirmyn ir atgal, be miego tenka praleisti ištisas 27 valandas. Nors nutinka ir taip, kad neišlipant iš medžio pratykoti tenka ir tris paras.

O nuotykių būna įvairių. Pavyzdžiui, užlipi naktį į palapinę, o prašvitus pamatai, kad joje savo namuką pasistatė ir kaimynės širšės... Arba būna nejauku, kai girdi ateinančią audrą, bet iš palapinės išlipt negali, nes taip išgąsdintum paukščius. Audra siaučia, o tu supiesi medžio viršūnėj kaip drebulės lapelis.

Tiesa, būna ir linksmesnių įvykių – priguli trumpam stuburo pailsinti, o pro palapinės plyšį įlenda zylutė ir bando atsargiai išpešti plauką iš galvos. Filmuojant Biržų girioj, sugebėjau ir draugą susirasti. Kasdien apie 10.30 val. po mano medžiu atšlumsėdavo briedis. Pastovėdavo ten ir vėl nueidavo savais keliais.

- Kuo šis filmas svarbus Lietuvai? Ar manote, kad jis padidins susidomėjimą mūsų šalies gamta?

- Sąžiningai į šį klausimą atsakyti labai sunku. Matyt, visi atras skirtingus, jiems artimus dalykus. Galbūt kažkas pamils galinguosius Lietuvos erelius, kurių išskleistų sparnų ilgis siekia daugiau nei 2,4 metro, gal kažką sužavės vilkų kovos dėl išgyvenimo, o gal žiūrovą labiausiai sudomins senolis, gyvenantis trobelėje šalia sengirės?

Mes norime paimti žiūrovą už rankos ir kartu su juo nueiti į pamirštą Lietuvos sengirę. Šimtamečio medžio kamienu pakilti iki uralinės pelėdos uokso ar juodojo gandro lizdo, pasivaikščioti medžių viršūnėmis, stebėti mažųjų lūšiukų išdaigas, sustoti prie besiskleidžiančių baltųjų „koralų“, nerti į 30 metrų gylį po vandeniu ir surasti 11 000 metų senumo mišką, o išnėrus grįžti į pamiškėje esančią trobelę, kur gyvena senolis. Lietuviai vis dar turi išsaugoję pasąmonėje ryšį su gamta, todėl šį filmą norime sukurti dabar, kol dar nevėlu, mat daugybė rūšių, kurias norime parodyti šiame kūrinyje, jau prie išnykimo ribos.

Siekiame priminti žmonėms, kokią nepakartojamą gamtą turime ir drįstu teigti, kad po filmo peržiūros daugelis nepatikės, kad tokį filmą buvo galima sukurti mūsų šalyje.

- Kiek lėšų reikia tokiam filmui? Girdėjau, kad prašote visuomenės pagalbos.

- Filmas – tai didžiulis projektas, užtruksiantis trejus ar net ketverius metus. Norėtume, kad žmonės jau dabar apie jį žinotų, prisijungtų prie socialinių tinklų, matytų mūsų veiklą ir įsitrauktų į kūrimo procesą.

Tai didžiulis projektas ne tik laiko ir jėgų, bet ir finansine prasme. Sukurti aukštos kokybės filmą apie gamtą, kuris būtų įdomus ir kitų šalių gyventojams, reikia galingos aparatūros, o trumpiau - geros filmavimo kameros. Žinoma, galima filmuoti ir su jau turima įranga, tačiau toks filmas būtų morališkai pasenęs dar prieš jo premjerą. Nauja kamera taip pat suteiktų galimybę atskleisti tai, ko negali užfiksuoti žmogaus akis.

Pavyzdžiui, vilkų rujos metu vyksta hierarchijos nustatymas, kurio metu organizuojamos žaibiškos kovos ir su paprasta kamera to neįmanoma užfiksuoti. Naujoji technika ne tik leistų šias scenas nufilmuoti, bet ir parodyti jas sulėtintai, atskleidžiant kiekvieną plėšrūnų judesio tikslumą. Tiesa, tokia kamera kainuoja beprotiškus pinigus, maždaug 58 000 eurų, ir nors profesionaliame kino pasaulyje ši suma nebūtų didelė, vienam surinkti tokį kiekį lėšų yra labai sunku.

Visgi, vilties yra. Po sėkmingo mūsų komandos sukurto filmo „Stebuklų laukas“ pristatymo, mumis patikėjo daugybė žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Jau sulaukėme tiek kompanijų, tiek privačių žmonių paramos ir jei mumis patikės daugiau žmonių – dovanosime jiems nepakartojamą kelionę po neregėtas Lietuvos sengires. Juk šį filmą kuriame ne sau, o visiems šalies gyventojams, norėdami parodyti mūsų miškuose vis dar glūdinčius stebuklus. Praėjus dvejiems metas po filmo išleidimo jis taip pat bus dovanojamas žiūrovams, nes mums svarbiausia savo žinute pasiekti kuo platesnę auditoriją.

Kviečiu visus, susidomėjusius šiuo projektu, užsukti į mūsų filmo svetainę www.sengire.lt kurioje taip pat galite nemokamai peržiūrėti mūsų ankstesnį filmą „Stebuklų laukas“, bei Facebook puslapį. Tik su jūsų pagalba šis projektas gali virsti realybe.