Diena trunka šiek tiek mažiau kaip devynias valandas, iki pačių tamsiausių dienų meto – daugiau kaip mėnuo. Gamta artėja prie brandaus, vėlyvojo rudens. Tiesa, nėra labai ryškios ribos, skiriančios tikrąjį rudenį nuo vėlyvojo. Tačiau, kai pasižvalgai aplink ir pamatai, kad miškai gerokai nuplikę, kad spalvų atgaivinti negali net saulė, supranti, kad kitokio rudens nebus. Gali būti tik pats vėliausias, jau pereinantis į žiemą.

Kol kas lapkritis dirba savo tiesioginius darbus – krečia lapus. Jam talkina šalnos ir vėjai. Tiesa, kol kas miškai dar nenusirengė visų savo rūbų – jei švysteli saulė, iki horizonto geltonuoja beržų viršūnės. Gražiųjų rudens spalvų metas nesibaigia. Labai gyvą dalį į bendrą rudens paveikslą atneša želmenų laukai. Tačiau jie savaip patrauklūs – dabar net dienos vidury juose žoliauja ar sočios sugulusios ilsisi stirnos. Čia pat bėginėja kurapkos, nusileidžia gulbės giesmininkės.

Gulbes giesmininkes lengva pažinti. Jų kaklai ne riesti kaip gulbių nebylių, o tiesūs. Be to, snapai geltoni, su juodu pamatu. Giesmininkes galima būtų vadinti sausumos gulbėmis, nes jos mielai išskrenda į laukus, čia maitinasi ir net praleidžia visą dieną. Labai gražu jas matyti kukurūzų lauke, ražienose. Čia paukščiai tikrai negali padaryti jokios žalos. Na, o jei didelis pulkas nusileidžia į želmenis, gulbes galima pabaidyti.

Šis metas paženklintas ramybės ženklais. Jau nurimo rudeninė paukščių migracija. Jei kas nors dar skris, tai visai negausiai. Likusieji mūsų krašte stengiasi nesiblaškyti, apsistoti maisto gausiose vietose ir ilsėtis, kaupti energiją žiemai.

Prieš savaitę, staiga plykstelėjus saulei, miško pašlaitėje prieš saulę stebėjau daugybę vabzdžių: kelių rūšių blakes, boružes, museles ir uodus, drugelius ir skruzdėles, vorus. Lapkričio pradžioje jie atrodo labai neįprastai, tačiau, jei galėtų, tuo stebėtųsi ir patys – juk po dienos apniukus orui ir atvėsus, visi pradingo, pasislėpė. Kas žino, gal atšilus dar pamatysime juos, bet jau visai paskutinį kartą.

Savo namuose nurimo skruzdėlės. Jų kupstas – taisyklingos formos spyglių ir šapelių gaubtas – yra labai lygiais šonais, lyg iš vientisos masės. Atrodo, tai tik spygliai, šakelės, o pro juos net įkyrūs lietūs neprasismelkia. Skruzdėlės tuo metu yra ne pačiame skruzdėlyne, jo kupole, o giliai po žeme, prie kelmų šaknų. Tiesa, jei skruzdėlynas rudenį ar žiemą pažeidžiamas, jo gyventojams kyla pavojus. Miškuose kol kas skruzdėlynai neliesti – jais nesidomėjo nei šernai, nei geniai. Tačiau kas žino, kada jie tai padarys, todėl skruzdėlynų apsauga ten, kur jiems gresia didžiausi pavojai, turi prasmę.

Ryto tylą miške nutraukia lapų šiurenimas po žvėrių, grįžtančių į dienos guolius, kojomis. O paskui prabyla geniai. Jų kiksėjimas – tik bendravimo signalai, o visą dieną genius lydi taukšėjimas, tuksėjimas. Šie garsai būdingi rudens ir žiemos giriai. Kietu snapu genys įveikia medieną, prakala riešuto kevalą ir lukštena kankorėžius. Kankorėžiuose esančios maistingos sėklos – puikus lesalas. Žinoma, tos sėklelės labai mažos, todėl geniui per dieną reikia išlukštenti dešimtis kankorėžių.

Šiandien apie genius kalbame dėl vienos labai svarbios priežasties. Didysis margasis genys – pati įprasčiausia genių rūšis – per porą paskutinių dešimtmečių tapo savotiškai civilizuota. Jų apsilankymas lesykloje – įprastas. Maža to, geniai miestuose ir priemiesčiuose „atrado“ naują įprotį – sau vietas nakvynei pasiruošti renovuotų, apšiltintų namų izoliaciniuose sluoksniuose. Paukščiui tokios nakvynvietės pasiruošimas trunka neilgai, tačiau vargu ar rasi žmonių, kurie būtų patenkinti tokiu genių išradingumu – juk tai jų namų sienos skylėtos.

Ką daryti su tokiais kaimynais, kaip elgtis? Ar genius galima perauklėti? Taip, geniai, atradę šį būdą, jo neatsisakys, todėl rekomenduojama greta įkelti inkilą, kurio landos skersmuo – 5 centimetrai. Švarus naujas inkilas geniui turėtų patikti ir jis jame nakvos. O naktį, kai genys miega, nuo žemės kartele užkemšama inkilo anga, inkilas iškeliamas ir su geniu išvežamas kuo toliau į miškus. Toks paukštis turėtų likti savo natūralioje aplinkoje.

Genių išradingumas – naujiena tik mums. Švedijoje jie taip elgiasi seniai. Ten kasmet leidžiama sumedžioti dešimtis tokių namų sienas gadinančių genių. Atrodo, kad net ir ši drastiška priemonė švedų neapsaugojo nuo paukščių išradingumo, tačiau mes Lietuvoje tokių reguliavimo būdų net nesvarstome.

Lašišų žvejybos sezonas baigėsi, tačiau lašišos dar neršia, greitai prasidės jų kelionė atgal į Baltiją. Lašišos – žuvys praeivės, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiančios jūroje, o neršiančios mūsų upeliuose ir upėse. Ši rūšis, ilgai buvusi raudonosios knygos sąrašuose, tik dėl ypatingos apsaugos ir veisimo, grąžinimo į gamtą tapo vėl įprasta. Žuvų veisimas dirbtinėmis sąlygomis ir paaugintų jauniklių įžuvinimas tapo mūsų dienų realybe.

Kol kas niekas nepasakys, kokia bus šių metų žiema. Atskridę svirbeliai vis labiau stiprina viltį ją pamatyti tikrą – šaltesnę ir snieguotą. Kiti požymiai, deja, liudija galimą daug švelnesnę žiemą. Tai labai svarbu ne keliaujantiems, bet vietiniams gyvūnams, ypač pelėdoms.

Kai kurioms rūšims žiema gali būti labai pavojinga. Antai liepsnotoji pelėda, dažniau aptinkama perinti Suvalkijoje, žiemą nukenčia labiausiai. Kai kada žūsta beveik visi Lietuvoje perintys šios rūšies paukščiai. Kitos pelėdos yra labai sėslios – kad ir didysis apuokas. Tačiau visoje Europoje stebimas didžiųjų apuokų persikraustymas prie atliekų sąvartynų. Vokietijoje, kur peri apie 20 tūkst. porų šių paukščių, dalis jų kaip tik pasirenka tokias vietas. Ornitologai čia įrengia dirbtines lizdavietes, o apuokai jas mielai užima.

Jums įdomu, kodėl apuokai taip elgiasi? Ogi paprastai čia daugiau graužikų, varninių paukščių – potencialaus didžiųjų apuokų maisto. Taip jau yra, kad gamtoje mes daug ką pakeitėme, tad gyvūnams tenka rinktis daug ką jiems neįprasto. Toks reiškinys, žinoma, yra ir inkilai, ir lesyklos. Beje, o jūs lesyklą jau iškėlėte? Lesinti paukščių dar neskubėkite, bet tegul jie pratinasi, kad paskui nebūtų staigmenos jiems ir mums.