Kovo vidurys, antroji jo dekada – tinkamiausias laikas kelti inkilus. Šiemet pirmieji į Lietuvą sugrįžę paukščiai pastebėti jau vasario pradžioje, todėl miškininkai ragina padėti jiems įsikurti naujuose inkiluose.

Didžioji inkilų kėlimo šventė vyks kovo 23 d., tądien pasitinkant paukščius planuojama iškelti 115 inkilų.

Ši žiema buvo gana šilta, todėl ir pirmieji paukščiai grįžo anksčiau – pirmieji pasirodė kovai, vieversiai, pempės, gulbės, žąsys. Didžiausi paukščių srautai turėtų grįžti šiomis dienomis, todėl miškininkai ragina kelti inkilus, kuriuose paukščiai galėtų perėti bei auginti jauniklius, šitaip išsaugant įvairias paukščių rūšis. Inkilai ypač svarbūs retiesiems paukščiams – žalvarniams, uralinėms pelėdoms, kukučiams. Pavyzdžiui, Lietuvoje peri tik 5 žalvarnių poros, iš jų net 4 poros – iškeltuose inkiluose.

Inkilai paprastai kalami iš maždaug 2,5 cm storio lentos, tai gali būti ir lentpjūvėse į atliekas metamos atraižos su žieve ar kitiems tikslams jau naudotos lentos. Jie taip pat gali būti daromi iš tuščiavidurių stuobrelių – juos pakanka supjaustyti, prikalti stogelius ir išgręžti landeles. Inkilai turi būti tvirti, sandarūs, saugūs, jų stogeliai – iš vientisos lentos ir platesni už inkilą. Ypač svarbu, kad nebūtų skilusi priekinė inkilo lentelė, nes tokiame plyšyje gali įstrigti paukščių kojos ir jie gali žūti. Inkilus galima lengvai įkelti į medžius prie jų pritaisius standžios vielos kablius, kurie užkabinami kartele su šaka gale. Kitose vietose – prie pastatų, stulpų ar karčių inkilus galima prikalti.

Paprastai inkilai gaminami iš medžio, tačiau yra ir netradicinių inkilų, gaminamų iš molio ir cemento mišinio, plastiko. Svarbu, kad tokio inkilo konstrukcija būtų tinkama pasirinktai paukščių rūšiai, kad šie inkilai neįkaistų prieš saulę. Geriausia, kad inkilas būtų natūralių, medžio ar aplinkos spalvų.

Mažiausi inkilai gaminami kuoduotosioms zylėms ir margaspalvėms musinukėms, o didžiausi – didiesiems dančiasnapiams, uralinėms pelėdoms bei pelėdoms. Pastarųjų inkilai yra maždaug virtuvinės spintelės dydžio, keliami sodybose, o mažiausieji inkilai – perpus mažesni nei tradiciniai zylėms skirti inkilai. Įvairioms paukščių rūšims skirtų inkilų matmenis rasite prisegtuke.

Keliant inkilus būtina pagalvoti, ar tai tikrai tinkama paukščiui vieta, ar tokioje vietoje galėtų būti natūrali drevė, ar paukščiams tinka medžio laja, ar inkilą laikantis medis nesvyruoja nuo mažiausio vėjelio. Rekomenduojama inkilų landų pusę atsukti į pietryčių ar pietų pusę ir mažoje teritorijoje nekelti daug inkilų.

Miškininkai atkreipia dėmesį, kad keliant inkilus, reikia atsižvelgti į tai, kokie paukščiai labiausiai paplitę toje vietoje. Jei inkilai keliami tai pačiai paukščių rūšiai, tarp jų turėtų būti išlaikytas 30–50 metrų atstumas. Zylėms musinukėms labiausiai tinka 3–4 metrų aukštyje prie aikštelių, kirtaviečių, upelių, linijų ar kelių iškelti inkilai. Parkuose paukščių įvairovė didesnė – ten galima kelti inkilus bukučiams, margasparnėms musinukėms, raudonuodegėms.

Naminėms pelėdoms inkilai keliami prie miško kirtaviečių, retmių, bet ne jų pakraštyje. Pelėdų poros nariai laikosi atskirai, kai patelė peri, patinėlis būna netoliese, todėl jam galima iškelti atskirą inkilą. Inkilai žalvarniams keliami retame miške, kukučiams – prie pamiškių, upelių. Varnėnai mielai peri ne tik sodybose, bet ir parkuose, miško aikštelių, kirtaviečių pakraščiuose, jiems šalia pakabinti kiti inkilai nesukelia problemų.

Klaidų dažnai padaroma keliant inkilus antims klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams – inkilai kabinami virš vandens palinkusiuose medžiuose. Šiems paukščiams labiausiai tinka 50 metrų nuo vandens telkinio miške 5–8 metrų aukštyje iškeltas inkilas, prie kurio turi būti palikta pakankamai erdvės paukščiui priskristi.