Gyvename labai įdomų metą, kai gamta, atrodo, pultų į priekį, veržtųsi, tačiau kažkas ją sulaiko, priverčia neskubėti. Tik tokia strategija padeda išsaugoti visa, kas gyva. Tai labai nelengva, nes tokiu metu, kai plieskia saulė, net po stipresnės ryto šarmos temperatūra pakyla labai greitai.

Pakanka keleto laipsnių, ir sukrunta vabzdžiai, ima rangytis žalčiai ir angys, o paukščiams ir žvėrims šio meto naktų šarma visai nieko nereiškia. Gražu stebėti ryte sidabruotoje pievoje braidančias gerves, į mišką sugrįžtančias stirnas, saulę pasitinkančius tetervinus.

Dar tik balandžio pradžia, bet kai kas, sakytum, šiame pavasaryje gyveno gana ilgai. Štai ir dabar jau pradeda byrėti pirmieji žibuoklių žiedlapiai, neilgai bežydės šalpusniai, darželiuose vysta snieguolių (tiesa, tai ne mūsų krašto augalai) žiedai... Tačiau aktyviausi – vabzdžiai ir paukščiai. Štai ir dabar, geltonuojant blindėms, jų žiedynuose dūzgia, kruta, plazda ne tik drugiai, bet ir kiti vabzdžiai. Daugelis jų turi skubėti padėti kiaušinėlius ir iškeliauti nebūtin. Išliks jų palikuonys, kurie gyvens visą pavasarį ir vasarą, o paskui pasiruoš žiemai ir lauks jau kito pavasario.

Šio meto žiedai pamaitina daugelį vabzdžių. Iš jų bitės prirenka nektaro, o kamanės sukaupia viską, ko reikės jų šeimoms. Kamanės, kaip ir vėliau pasirodysiančios vapsvos, kasmet atlieka be galo sudėtingą ir atsakingą darbą. Motinos vienos pradeda kurti šeimas, lipdo korius, renka maistą savo pirmiesiems jaunikliams. Vėliau jos rūpinsis tik palikuonimis, o dabar kol kas atsakingos už viską, ko reikia šeimai.

Miškuose ne tik gieda kikiliai, bet ir skiemenuoja savo melodijas pilkosios pečialindos. Atrodo, kad laikini vėsūs orai sulaikys daugelio paukščių grįžimą, bet tie, kurie parlėkė, jau žvalgosi lizdų. Vaikus išperėjo krankliai, kiaušinius deda pempės, šapus savo lizdams neša varnėnai, peri gervės. Nors gandrai sugrįžo visai neseniai, tačiau kai kurios jų poros, atrodo, jau pradeda dėtis. Vadinasi, kas pavėlavo sutvarkyti gandro lizdą, turės laukti rugpjūčio – gandrų išskridimo.

Nelaukime pavasario, nes jis seniai su mumis. Džiaukimės juo ir su juo bandykime suspėti.