Klaipėdietes gerokai išgąsdino sodo sklype sutikta juoda gyvatė. Staiga tarp lysvių sumirgėjęs juodas šliužas pasirodė esąs žaltys.

„Ką reiškia, kai sode apsigyvena žaltys? Kaip reikėtų elgtis su šiuo gyviu, nes auginame šunį, o kieme gyvena ir Siamo katinas?“ – klausė dvi daržininkės.

Moterys žaltį išvydo išnirusį iš tarplysvio ir skubantį pasislėpti tarp gana didokų ankstyvųjų bulvių krūmų.
Etnologė Gražina Kadžytė tikino, kad šio daržo derlius turėtų būti gausus, nes žaltys nuo seno laikomas gėrybių ir aruodų sergėtoju.

„Kol neturėjome egiptietiškų kačių, lietuvių aruodus saugojo žalčiai. O jei kieme be Siamo katino dar ir žaltys apsigyveno, vadinasi, pelių čia tikrai nebus. Ne veltui žalčiai anksčiau buvo vadinami pagirniais, po girnomis slėpdavosi“, – aiškino G.Kadžytė.

Etnologė tikino, kad žaltys minta pelėmis, varlėmis, įvairiais kenkėjais.

Žalčio globa sodybai, pasak etnologės, didelis gėris. Lietuviai esą nuo seno gerbė ir mylėjo žalčius. Buvo sakoma, kad žalčiai apdovanoti namų židinio, mirusių protėvių, skalsos ir gerovės globėjo dvasia.

„Spėju, kad ima keistis mūsų aplinka, ji švarėja, jei jau sodybose sulaukiame žalčių. Juk šie gyvūnai neis ten, kur aplinka užteršta trąšomis, jiems reikalinga natūrali gamta“, – kalbėjo G.Kadžytė.

Ji prisiminė, kad geltonskruostis gyvis jos bičiulių sodyboje kartu su šeimininkais sutiko Naujuosius metus.

„Žaltukas įsitaisęs buvo po eglute ir niekas jo nevijo. Šilta buvo žiema, žalčiai neįmigo. Žalčiai mėgsta pieną, galima jiems įpilti į dubenėlį“, – pasakojo G.Kadžytė.

Tačiau pasiūlymą žaltį pavaišinti pienu išgirdęs Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis net krūptelėjo.

„Žaltį pienu žmonės girdo tik iš kvailumo. Pienu minta tik žinduoliai. O roplys nėra žinduolis, jis neturi tokių fermentų, kurie suvirškintų pieną. Jį žaltys gertų tik iš didžiulio troškulio, jei visiškai nebūtų vandens. Nes pienas jam – kaip užterštas vanduo“, – patikino E.Paplauskis.