Kalendoriaus puslapiai patraukia retomis tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Lietuvos laisvės kovotojo Juozo Lukšos ir kitų žinomų žmonių nuotraukomis, kuriose jie pozuoja su šunimis. Mūsų parengti pasakojimai – apie tai, ko kalendoriuje nerasite.

Golgotos palydovas

Anot knygos „Jonas Basanavičius“ autoriaus Adolfo Nezabitauskio, mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius laikė didelį vokiečių dogų veislės šunį – ištikimą savo šeimininkui, santūrų ir kartu bebaimį keturkojį draugą.

Šį dogą ir tvirtą lazdą J. Basanavičius įsigijo po pasikėsinimo į jį 1887 m., kai bulgaras Aleksandras Zelionskis-Manoilovas, įtaręs anuomet Lom Palankoje (Bulgarija) gyvenusį J. Basanavičių buvusį rusofilu, dviem revolverio šūviais jį sužeidė. Yra žinoma, kad viena kulka sutrupino mūsų tautos patriarcho alkūnės kaulą, o kita taip ir liko jo kūne. J. Basanavičiui teko du mėnesius gydytis Vienoje.

Gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Po poros metų J. Basanavičių užgriuvo dar didesnė nelaimė – mirė jo jaunutė žmona Gabrielė Eleonora Mohl, su kuria jis buvo pragyvenęs vos penkerius metus. Po žmonos mirties J. Basanavičius užsisklendė savyje, atsiskyrė nuo draugų ir kasdien lankė žmonos kapą, kur jį visuomet lydėjo didelis dogų veislės šuo, tapęs ne tik jo sargu, bet ir artimu skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiuliu.

Deja, J. Basanavičius neteko ir šio keturkojo draugo – šunį kažkas nunuodijo. Tad neatsitiktinai J. Basanavičius savo gyvenimą Lom Palankoje vadino „Mano Golgota“. Beje, vėliau gyvendamas Varnoje, J. Basanavičius savo namų kieme buvo įkūręs nedidelį žvėrynėlį, kuriame gyveno lapė, vilkas, gulbė, erelis ir lietuvių apdainuotas sakalas.

Ilgesys: J.Basanavičius su savo keturkoju bičiuliu prie žmonos kapo, 1889 m. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fototekos nuotr.

Įdomus sutapimas – jaunutė J. Basanavičiaus žmona, kaip ir jis pats, mirė vasario 16-ąją. Ši istorinė Lietuvai data Basanavičių giminės medyje pasikartojo ir trečią kartą – vasario 16-ąją gimė J. Basanavičiaus brolio Vinco dukra Anelė.

Šatrijos Ragana ir Toga

Lenkiškos kultūros Žemaitijos bajorų šeimoje 1877 m. gimusiai romantinės pasaulėjautos rašytojai, vertėjai, mokytojai, altruistei Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai išmokti lietuviškai padėjo kaimynas Povilas Višinskis, kiti bičiuliai, tarp kurių buvo ir Juozas Tumas-Vaižgantas.

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur anuomet gyveno Pečkauskai, atvyko dirbti jaunas kunigas Kazimieras Bukontas. Beje, Pečkauskų ir Bukontų šeimos buvo seniai pažįstamos. Tad atsinaujino jaunosios Marijos ir Kazimiero senoji bičiulystė. Marijai ji tapo itin lemtinga. Pamilusi kunigą, meilę jam išsaugojo iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau kur šuo, paklausite jūs? Kantrybės.

Pačioje XIX–XX amžių sandūroje Marija Pečkauskaitė mokėsi Varšuvoje ir keliuose Šveicarijos universitetuose. Grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Marijampolės, Trakų „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rašytoja dėl mamos ir savo sveikatos prastos būklės nesiryžo su progimnazija evakuotis gilyn į Rusiją. Tad atvyko į Židikų miestelį, kur nuo 1914 m. parapijoje klebonavo kunigas K. Bukontas, o jo ūkį prižiūrėjo rašytojos mama ir sesuo Sofija.

Poilsis: Šatrijos Ragana Židikų bažnyčios klebonijos kieme su K. Bukonto šunimi. 1926 m. / Kalendoriaus „Draugai, padėjėjai, sargai“ nuotr.

Mirus mamai, M. Pečkauskaitė liko gyventi kartu su seserimi dviejuose klebonijos kambarėliuose. Kunigas K. Bukontas globojo rašytoją, kad ji galėtų atsidėti kūrybai. Anot Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotojos Raimondos Ramanauskienės, kalendoriuje „Draugai, padėjėjai, sargai“ pateiktoje nuotraukoje rašytoja sėdi Židikų klebonijos kieme. Nuotraukoje matyti dalis klebonijos ūkinio pastato ir medžioklinis šuo Toga, tupintis ant kėdės šalia supamoje kėdėje besiilsinčios Šatrijos Raganos. Tačiau Toga buvo ne jos, o K. Bukonto šuo. Mat kunigas mėgo medžioti ir laikė tam tikslui šunis. Štai tokia rašytojos sąsajos su šunimi istorija.

Glaudėsi klebonijoje

Priminsime, kad Šatrijos Ragana Židikuose ne tik rašė, bet ir bažnyčios altarijoje įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi varguomenės vaikai. Iš savo bibliotekėlės duodavo skaityti knygų apylinkių vaikams ir suaugusiesiems.

Rašytoja rūpinosi prie parapijos veikiančių šalpos organizacijų aktyvumu, špitolėje esančia senelių prieglauda, Blaivybės namų statyba, subūrė vaikų draugiją „Angelaičiai“, katalikiškojo kaimo jaunimo sąjungą „Pavasaris“, jaunimo ir suaugusiųjų chorą, mėgėjų teatrą, kuriems išlaikyti rinko lėšas, organizavo koncertus, vakarus su vaidinimais, liaudies universiteto paskaitas, labdaros loterijas.

1925 m. nusipirkusi ir suremontavusi Židikuose namą, apgyvendino jame vaistininkių ir gydytojo šeimas už galimybę nemokamai kartą per savaitę apžiūrėti ir gauti vaistų vargingiems ligoniams. Pati rašytoja iki mirties taip ir liko glaustis mažame klebonijos kambarėlyje.

Beje, kaip radosi Marijos Pečkauskaitės slapyvardis Šatrijos Ragana? Yra kelios versijos. Teigiama, kad rašytoją dėl juodų plaukų ir didelių juodų akių raganėle praminė jos bičiulis P. Višinskis. Yra ir kita versija: pravardę sugalvojo Židikų gyventojai, mat, tik ragana galėjo, kaip Marija, šnekėti keturiomis kalbomis ir gydyti žmones. Sakoma, kad po vienos išvykos į Šatrijos kalną, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, Marijai prilipo Šatrijos Raganos slapyvardis.

Sunkiai Marijos ligai sparčiai progresuojant, ji šešias savaites išgulėjo Kauno karo ligoninėje. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Palaidota Židikuose.

Slėpė buvimo vietą

Kaip ir Šatrijos Raganos atveju, pasakojimą apie vieno iš garsiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos keturkojį draugą pradėsime iš toliau.

J. Lukša su dviem savo bendražygiais 1948 m. vasarą atvyko į Vokietiją, kur susitiko su VLIK’o – šios organizacijos tikslas buvo išlaisvinti Lietuvą iš sovietų okupacijos – pirmininku prelatu Mykolu Krupavičiumi ir kitais, pateikė dokumentinių žinių apie okupanto terorą ir partizanų kovas, pasirašė susitarimą dėl bendrų Lietuvos išlaisvinimo veiksmų.

1948 m. rudenį J. Lukša atvyko į Paryžių, kur mokėsi prancūzų žvalgybos mokykloje, rašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą Lietuvoje, susipažino su būsima žmona Nijole Bražėnaite. Gražius jų santykius gerokai trikdė aktyvi Juozo veikla ir netikėtai prasidėjusi Nijolės liga – plaučių tuberkuliozė. Dėl šios priežasties jai teko gydytis toje pačioje Paryžiaus ligoninėje, kurioje ji dirbo, o paskui – sanatorijoje netoli Šveicarijos. Tad jaunuoliai kasdien bendravo laiškais, saugumo tikslu sumaniai slėpdami tikrąją J. Lukšos pavardę ir jo buvimo vietą.

Nijolė iš sanatorijos atvažiavo į Tiubingeną (Vokietija) pas Veroniką ir Petrą Karvelius (P. Karvelis buvo vedęs Nijolės mamos seserį), pas juos gyveno iki santuokos su Juozu. Kukli Juozo ir Nijolės jungtuvių ceremonija įvyko 1950 m. liepos 23 d. mažoje bažnytėlėje netoli Tiubingeno – juos sutuokė prelatas M. Krupavičius. Povestuvinę savaitę jaunavedžiai praleido viešbutyje, šalia Tiubingeno. Jie kasdien eidavo pasivaikščioti po šią vaizdingą vietovę gamtos prieglobstyje.

Negalėjo turėti augintinio

Vienos išvykos į Lichtenšteino pilies parką Treifelberge metu prie jaunavedžių poros prisigretino vietinis taksų veislės šunelis ir ėmė glaustytis apie J. Lukšos kojas. Šis paėmė taksą ant rankų ir prisėdo su juo ant suolo. Nijolė tuo metu spragtelėjo fotoaparato mygtuką – tai teigia pati Nijolė Laimos Vincės Sruoginis sudarytoje knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus“.

Neatsitiktinai: J.Lukša Lichtenšteino pilies parke Treifelberge su vietos gyventojo taksų veislės šuneliu. 1950 m. liepa. / Fotografijų albumo „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ nuotr.

Tad nuotraukoje J. Lukša užfiksuotas ne su savo, o su vietinio gyventojo šuneliu. Nei Nijolė, nei Juozas tuo metu tikrai negalėjo turėti savo keturkojo įnamio, nes jų gyvenimai buvo kupini pavojų. Praėjus savaitei po vestuvių dienos J. Lukša buvo iškviestas mokytis į amerikiečių CŽV mokymo stovyklą, o iš ten 1950 m. išsiųstas į Lietuvą, kur 1951 m. buvo nužudytas.

Buvusi partizanų ryšininkė Albina Vilkaitė-Pinkevičienė, tikra brolių Lukšų pusseserė, yra pateikusi nuoširdų liudijimą apie garsųjį Lietuvos partizaną. A. Vilkaitė ne kartą iš brolių Lukšų mamos Onos Lukšienės lūpų girdėjo, kad vieną iš keturių sūnų jai Dievas davė „lyg mergaitę“ – taip ji kalbėdavo būtent apie sūnų Juozą, kuris buvo švelnaus būdo, mylėjo šunis ir vaikus. Pasak O. Lukšienės, nebūdavo dienos, kad Juozas nepašnekintų, nepanešiotų ant rankų neįgalios mergytės – Lukšų tarnaitės dukters. Tad nepažįstamas J. Lukšai taksų veislės šunelis neatsitiktinai prie jo prigludo...

Istorinės atodangos

Kalendorius „Draugai, padėjėjai, sargai“ savo puslapiuose užpildo mūsų žinių spragą apie šunų ženklinimo Lietuvoje evoliuciją nuo XIX a. pabaigos žetonų iki šiuolaikinių mikroschemų keturkojų augintinių ausyse.

1893 m. Vilniaus deficitinį biudžetą carinė miesto valdžia sumanė papildyti, pasiūliusi apmokestinti pasiturinčių žmonių medžioklinius ir kambarinius šunis. Kiemsargių šunų savininkus buvo siūloma palikti ramybėje. Tačiau didžiulis tiems laikams mokestis – 3 rubliai per metus – nesulaukė pritarimo. Tik po šešerių metų Vilniuje pradėta rinkti po 1 rub. už kamabarinį šunį. Gyvūno šeimininkas, sumokėjęs minėtą mokestį, gaudavo kvitą, o šuo – žetoną su numeriu po kaklu.

Gatvėje sugauti be žetonų šunys buvo vežami į tam skirtas patalpas, ten laikomi tris paras laukti šeimininko. Jei toks neatsirasdavo, gyvūnų gyvenimas nutrūkdavo… Ta seniems vilniečiams žinoma vieta, kur būdavo laikomi sugaudyti keturkojai nelaimėliai, dar ir 1940 m. buvo vadinama šungaudykla. Bet grįžkime į XX a. pradžią.

Vokiška ir lietuviška tvarka

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai nustatė 30 markių mokestį už kaimo ir miesto šunis. 1918 m. buvo suvienodinti šunims skirti žetonai – liko tik užrašas LITAUEN. Nemokantiems mokesčio gyventojams buvo skiriama nuo 50 iki 1 500 markių bauda arba šešios savaitės kalėjimo.

Iki 1930 m. šunys buvo registruojami ir apmokestinami tik keliuose dideliuose miestuose, tačiau plintant pasiutligei, pradėta šunis registruoti visoje Lietuvoje. Įvestas ir mokestis – 1,50 Lt, kartu išduodant specialų ženklą keturkojui po kaklu nešioti. Beje, tiek pat, t. y. 1,5 Lt, kainavo kilogramas varškės Žaliakalnio turguje Kaune. Tačiau šunų šeimininkai visais įmanomais būdais vengė mokėti minėtą mokestį. Štai laikinojoje sostinėje buvo sugauti 1 648 palaidi lakstę neregistruoti šunys. Beje, nuo mokesčio buvo atleidžiami tarnybiniai, ambasadų ir konsulatų darbuotojų keturkojai draugai. Medžiokliniai šunys turėjo specialius medžioklės ir žūklės draugijos žetonus.

Tarpukario pabaigoje miestuose mokestis už šunį, priklausomai nuo jo veislės, gyvenamosios vietos (būdoje ar namuose) svyravo nuo 5 iki 24 Lt.

Sovietmečiu šis mokestis buvo renkamas tik kai kuriuose miestuose ir apskrityse. 1968 m. mokestis (2–3 rub.) tapo privalomas visiems. Žetonai buvo gaminami centralizuotai. Niekas nesikeitė ir po 1990 m. Kovo 11-osios.

2013 m. Lietuvoje 29 miestų savivaldybės rinko mokestį už šunis. Po metų Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad sostinės teritorijoje mokestis už laikomą gyvūną yra neteisėtas. Prieš metus įsigaliojo privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis ir jų registravimas Gyvūnų augintinių registre (GAR).