Lapkričio mėnesį Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, skirta meldinės nendrinukės išsaugojimui. Baltijos aplinkos forumo (BEF) organizuotame renginyje dalyvavo mokslininkai ir gamtos specialistai iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Vokietijos, Vengrijos ir kitų.

GRYNAS.lt jau rašė, kad šiemet Lietuvoje sužieduota perpus mažiau migruojančių paukščių. Ornitologai baiminasi, kad dėl klimato ir pietiečių noro gardžiuotis mūsų paukščiais, jie sparčiai nyksta. Mokslininkai atsiriboja nuo konkretesnių išvadų ir teigia, kad reikia išsamių tyrimų, galbūt nėra žinomi nauji migracijos keliai, tačiau ornitologų nuogąstavimų neatmeta.

Nutarėme nepraleisti progos ir apie paukščių nykimą, ateities problemas bei galimus ateities scenarijus pasikalbėti su specialistais iš Lietuvos ir užsienio.

Kodėl nyksta paukščiai?

Pasiteiravus, kokios priežastys lemia, kad paukščių mažėja, Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologas, Aleksandro Stulginskio universiteto miškotyros mokslų daktaras Žydrūnas Preikša teigė, kad viena didžiausių blogybių – buveinių sunaikinimas, pavyzdžiui, iškirtus seno miško sklypą, suarus natūralią pievą, ar pelkę paverčiant durpynu.

„Taip pat buveinių kokybės prastėjimas dėl intensyvaus ūkininkavimo (sanitarinių kirtimų miškuose, chemikalų (pesticidų, mineralinių trąšų ir pan. naudojimo) ir intensyvaus ganymo bei dažno (daugiau nei kartą per metus) šienavimo pievose, arba atvirų buveinių apleidimo joms užaugant nendrėmis, krūmais ir medžiais.

Labai daug žalos, net ir dažnoms rūšims, padaro bet kokie miško kirtimai intensyvaus paukščių perėjimo metu, t.y. balandžio-birželio mėnesiais, kurių metu sunaikinama daugybė lizdų su kiaušiniais ar dar neskraidančiais jaunikliais“, – grėsmes vardijo Ž. Preikša.

Sparnuočius pliekia ir klimatas, ir toksiški pesticidai

„BLI Aquantic Warbler Conservation“ (Nendrinės meldinukės apsaugos, - red. past.) organizacijos vadovas Martinas Flade vardijo panašias problemas kaip ir Ž. Preikša, tačiau, kaip vieną svarbiausių aspektų, kenkiančių paukščių rūšims, išskyrė intensyvų žemės naudojimą, ypač žemės ūkyje, kai sunaudojama daug pesticidų, mineralinių trąšų ir kitų medžiagų.

„Paukščiai mintantys vabzdžiais, dažniausiai migruoja į tolimus kraštus ir tokias paukščių rūšis, neigiami padariniai dažnai veikia stipriau nei tuos, kurie minta sėklomis. Taip pat svarbūs pokyčiai Afrikoje: žmonių populiacijos augimas, daugėja ganyklų, plečiasi žemės ūkis, o kartu su juo ir pavojingi pesticidai DDT (pagal Stokholmo konvenciją dėl patvariųjų organinių teršalų DDT dabar uždraustas žemės ūkyje, tačiau vis dar naudojamas kai kuriose besivystančiose šalyse, mokslininkų teigimu, DDT gali sukelti vėžį – red.past.), kurie Europoje uždrausti jau seniai.

Taip pat, viena iš besikeičiančių ir grasinančių veiksnių Afrikoje, gali būti klimato kaita – padidėjusios sausros Rytų ar Pietų Afrikoje. Kalbant apie vidurio Europą, klimato pokyčiai iki šiol paukščiams didesnės neigiamos įtakos neturėjo, tačiau ateityje šis veiksnys gali tapti svarbus“, – konstatavo M. Flade.

Greifsvaldo universiteto mokslininkė Frančeska Tanneberger papildė, kad tokią situaciją iš esmės lemia visas priežasčių derinys, o ne viena blogybė.

„Šiaurės Afrikoje tikrai padidėjusi medžioklės koncentracija, taip pat neigiamas žmonių indėlis, pavyzdžiui, „šiltnamio efektas“, kuris vienaip ar kitaip paliečia paukščių rūšis. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad daugelis rūšių migruoja skirtingai nei mes anksčiau manėme. Todėl tikslinga tarptautiniu mastu koordinuoti mokslinius tyrimus“, – apibendrino F. Tanneberger

Šiurpus scenarijus – pasaulis be paukščių

Praėjusiais metais „National Geographic“ (NG) išleido dokumentinių laidų ciklą apie tai, kad paukščiai Europoje sparčiai nyksta. Galbūt spalvos buvo šiek tiek sutirštintos, tačiau esminė žinutė buvo pasiųsta – nuo paukščių priklauso žmonių gyvybė. Kitaip sakant, kuo mažiau paukščių, tuo didesnė tikimybė susirgti įvairiomis ligomis, paukščiai nebeišgaudo parazitų ir t.t.

Pasiteiravus specialistų, ar toks negatyvus scenarijus galimas, pašnekovai teigė, kad turime gerbti ir saugoti gamtą, o ne galvoti, kaip iš jos pasipelnyti, siekti naudos.

„Pasaulyje sumažėtų gyvenimo kokybės, įvairovės, mažiau grožio ir įdomumo. Be to, didžiausia žmonijos klaida buvo įvertinti gamtą ir aplinką taip, lyg gerbtume tik praktinę ar finansinę jos išraišką mums. Antropocentrizmas (pasaulėžiūra, teigianti, kad žmogus yra reikšmingiausia būtybė visatoje, arba pasaulio vertinimas remiantis žmogiškosiomis vertybėmis ir patirtimis – red. past.) yra pagrindinė priežastis, kodėl mes kenčiame nuo ekologinių krizių, įskaitant ir klimato krizes. Turime suprasti siauras žmonių ir mokslo ribas, ir tai, kad nesugebėsime savo planetos valdyti kaip kokios mašinos ar ekonomikos įmonės. Tai paranojiškas mūsų galimybių įvertinimas. Turime gerbti visą biologinės įvairovės turtą mūsų planetoje ir kiek įmanoma pabandyti jį išsaugoti mūsų vaikams, ir anūkams“, –  kalbėjo M. Flade.

Įsivaizduodama pasaulį be paukščių mokslininkė F. Tanneberger teigė, kad pirmiausia jis būtų tylesnis ir tuštesnis.

„Aš negaliu įsivaizduoti, kad ryte nebegirdėčiau paukščio čiulbėjimo ir mano vaikai augtų tylos pasaulyje. Arba nematyčiau man pažįstamų paukščių keliaujant, jie man primena namus. Tiesioginė paukščių reikšmė žmogui turbūt neapsakoma. Egzistuoja tam tikras sudėtingas tinklas ir kai išnyksta viena kuri nors rūšis, mes nesuprantame, kokį poveikį tai daro mums, tačiau, kai galų gale suprasime, jau gali būti per vėlu“, – apie pasekmes kalbėjo pašnekovė.

Nuo ko reikėtų pradėti?

Dėl vieno sutariama vienbalsiai – paukščiai iš tiesų nyksta. O ką reikėtų daryti, kad šią problemą sustabdytume?

Ž. Preikša teigė, kad „teisinė bazė daugelio atvejų paukščių apsaugai Europoje yra sukurta gana gera, tačiau vien tik paukščio įtraukimas į bet kokios tarptautinės biologinės įvairovės apsaugos konvencijos ar Raudonosios knygos sąrašus, jo neišssaugos. Vienintelė išeitis – plataus masto ekologinio ekstensyvaus ūkininkavimo taikymas šalyje, regione, kontinente. Tada ir jokių Raudonųjų knygų nereikėtų.“

F. Tanneberger teigė, kad turime daug žinių ir patirties, kad įgyvendintume apsaugos priemones. Mokslininkų ir gamtos specialistų tinklas plečiasi ir daug ką keičia – nebereikia visko daryti vienam.

Tačiau kartais individualūs atvejai, reikalauja tam tikrų, išskirtinių sprendimų, ir jie nėra nemokami – gamtos išsaugojimas kainuoja pinigus. Tiek privačios, tiek valstybės lėšos reikalingos siekiant pažangos. Be to, kiekvienas gali prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų ir gamtos saugojimo.

M. Flade pastebėjo, kad teoriškai, tai gana paprasta: reikia sumažinti žemės naudojimą, ypač žemės ūkio srityje, pesticidų naudojimą, remti ekologinį ūkininkavimą, saugoti ir atkurti pelkes, bei kitas šlapynes, kurti saugomas teritorijas, pavyzdžiui, gamtinius ir biosferos rezervatus, tyrlaukių sritis.

„Tai skamba beprotiškai, tačiau turime atsisveikinti su ekonominio augimo paradigma, geriau anksčiau nei vėliau – tai pavojinga iliuzija. Kaip Didžiosios Britanijos vyriausybės konsulstantas ir ekonomistas Timas Jacksonas sakė: nėra begalinio augimo ribotoje planetoje.
Tačiau kalbant praktiškai, viskas kur kas sudėtingiau – mes turime pakeisti visą savo gyvenimo būdą“, – apie problemos sprendimus kalbėjo pašnekovas.

Labiausiai kenčiantys paukščiai

Ž. Preikša, kalbėdamas apie labiausiai kenčiančius paukščius, kurie susiduria su išnykimo pavojumi, teigė, kad šiuo metu tokie iššūkiai labiausiai kyla pievų paukščiams, ypač šlapių pievų arba žemapelkių – meldinei nendrinukei, paprastajam griciukui, juodkrūčiui bėgikui, stulgiui, didžiajai kuolingai.

„Pagrindinė problema, kad tokios pievos yra apleistos, nenaudojamos ilgą laiką, apauginėja krūmais, nendrėmis, jose kaupiasi dideli pernykštės žolės kiekiai, mažindami mitybinę bazę (ypač bestuburių fauną) paukščiams. Kita problema, kai pievos pradedamos anksti šienauti, dar nespėjus paukščiams užauginti jauniklių. Taip sunaikinamas jų galimas prieaugis, populiacijos papildymas“, – apie žalą paukščiams kalbėjo Ž. Preikša.

Visuomenę reikia mokyti nuo mažens

Prie paukščių saugojimo turi prisidėti ne tik mokslininkai ir gamtos specialistai, tačiau ir visi kiti. Koks žmonių vaidmuo, kad paukščiai gyventų „ilgai ir laimingai“?

M. Flade teigė, kad svarbu geras aplinkosaugos švietimas, užtikrinantis gerą ir motyvuojančią patirtį gamtoje. Taip pat reikėtų vartoti ir daugiau ekologiškų maisto produktų. Galiausiai – įvertinti savo gyvenimo būdą ir vartojimą.

Visgi F. Tanneberger tokias priemones vertino kritiškai ir teigė, kad jos – bendro pobūdžio.

„Nėra vieno sprendimo ir mes tikriausiai net nežinome su kokiais iššūkiais susidursime ateityje. Žinoma, būtina sutelkti mokslininkus, politikus ir visą bendruomenę“, – užsiminė pašnekovė.

Ž. Preikša pritarė M. Flade išsakytiems teiginiams, kad „pagrindinė priemonė yra švietimas, parodant, kaip naikinant buveines ar ūkininkaujant intensyviai (t.y. dėl didesnio pinigų kapšo) mes naikiname savo aplinką ir joje gyvenančius savo mažuosius draugus ir natūralesnę aplinką.

„Reikėtų mokyklose jaunimą šviesti taip, kad suprastų, kad ne visada tik pinigai neša laimę, gyvenimo kokybę, bet ir turtinga rūšimis ir švari aplinka ne mažiau svarbu. Jei mes tą pasiektume, tai jau daug problemų išsispręstų pačios. Paukščių lesinimas, ar inkilų kėlimas tai čia tik lašas jūroje,“ - teigė mokslininkas.

Ūkininkai – priešai numeris vienas?

Nemažo visuomenės dėmesio susilaukia ir žemės ūkis, jame naudojamos trąšos, pesticidai... O ar tiesa, kad ūkininkai prisideda prie tam tikrų paukščių nykimo, ir neigiama įtaka, kurią jie daro, ganėtinai ženkli?

„Intensyvus ūkininkavimas (pievų suarimas, trąšų, pesticidų ar panašių priemonių naudojimas, intensyvus ganymas, kelis kartus per metus vykdomas šienavimas) yra pats pagrindinis veiksnys, naikinantis visą žemės ūkio kraštovaizdyje esančia biologinę įvairovę, įskaitant ir paukščius.
Jau ir pempė, buvusi tokia įprasta mūsų pievose, vis rečiau yra pastebima, Vokietijoje netgi įrašyta į Raudonąją knygą. Net ir dirvinis vieversys, dažniausia agrarinio kraštovaizdžio paukščių rūšis, Anglijoje jau yra paskelbtas kandidatu į nykstančių rūšių sąrašą. Viso to priežastis – ne kas kitas kaip intensyvus ūkininkavimas“, – žalos mastą vardijo pašnekovas.

M. Flade pritarė kolegos mintims, pridurdamas, kad dirbamuose žemės plotuose mažėja tinkamo maisto ir tinkamų gyventi buveinių. Be to, šiuolaikinis žemės ūkis – pagrindinė problema bioįvairovei, kurio žalą įrodo ir mokslinių tyrimų rezultatai.

Kodėl dramblius lengviau saugoti?

Konferencijoje „Meldinė nendrinukė: būklė ir apsaugos perspektyvos“ ornitologai ir gamtosaugos specialistai bei kiti mokslininkai susitiko vertinti dabartinę meldinės nendrinukės apsaugos situaciją ir aptarti tolimesnes strategijas siekiant išsaugoti šios retos rūšies paukščius.

Pasiteiravus, ar situacija iš tiesų tokia dramatiška, Ž. Preikša konstatavo, kad meldinė nendrinukė iš tikrųjų yra ties išnykimo riba.

Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas yra pabrėžęs, jog šis paukštis - keliasdešimt kartų retesnis už taip saugomą Afrikos dramblį.

„Iš visų Europoje gyvenančių žvirblinių paukščių, meldinei nendrinukei iškilęs didžiausias pavojus dėl labai siauros buveinių pasirinkimo specializacijos (viksvinių pievų) ir plačiu mastu vykdyto jos buveinių naikinimo (per paskutinį šimtmetį buvo sunaikinta daugiau nei 95 proc. jos buveinių). Per paskutinį dešimtmetį rūšis išnyko iš Latvijos, Vengrijos, ko gero Rusijos, Vokietijos, o ir kitose likusiose šalyse (Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje), jų populiacija sparčiai mažėja, - kalbėjo Ž. Preikša. - Siekiant išsaugoti rūšį, būtina sutelkti dėmesį į apleistų buveinių atstatymą, bei ūkininkavimo terminų sureguliavimą. Rūšis peri vėlai, antros vados jaunikliai lizdus palieka tik liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Iki tokio laiko nei vienas ūkininkas nenori laukti ir pievas su lizdais nušienauja anksčiau. Tačiau čia jau neužtenka tik pastangų Lietuvoje, bet būtina atstatyti buveines ir pagrindiniame rūšies perėjimo branduolyje – Baltarusijos ir Ukrainos Polesėje bei Rytinėje Lenkijoje. Be to, būtina užtikrinti migracijos keliuose esančių jų sustojimų vietų (ypač Maroke) ir žiemaviečių Senegale, Mauritanijoje ir Malyje buveinių išsaugojimą. Taip, kad rūšies išsaugojimui darbai privalo būti vykdomi daugelyje šalių“.

Panašiomis įžvalgomis pasidalijo ir M. Flade, teigdamas, viso pasaulio mastu, meldinių nendrinukių užimamas plotas sudaro mažiau nei 400 kvadratinių kilometrų, o tai galima sakyti – nieko. Viso pasaulio vandens nendrinukių populiacijos biomasė (10-14 tūkst. vyriškos lyties paukščių, 20 tūkst. paukščių apskritai) sudaro ne daugiau kaip vieną Afrikos dramblio koją. Pasak pašnekovo, dėl tokios statistikos rezultatų, kalta ir jau minėta intensyvi žemdirbystė.

„Svarbiausias uždavinys – įsteigti buveinių tvarkymą, užkirsti kelią buveinėse apaugusiems krūmams ir miškams (augalijos perėmimas,dominavimas – red.past.). Jei įmanoma, tai turi būti derinama su biomasės naudojimu ir hidrologijos nauda šiuose sektoriuose“ ,– apie būtinus darbus kalbėjo M. Flade.

Lietuvos situacija šiame kontekste nemaloni. Remiantis mokslininkų statistika, skaičiuojama, kad meldinių nendrinukių nuo 2004 iki 2013 m. galėjo sumažėti kone keturiskart – nuo 400 iki 50.

Tyrimų stoka riboja paukščių pažinimą

GRYNAS.lt domėdamasis paukščių problematika, pastebėjo, kad Lietuvoje vis dar nėra pakankamai dėmesio skiriama šiai mokslo rūšiai. Tą patvirtino ir kalbinti mokslininkai – trūksta mokslinių studijų ir tyrimų, galiausiai specialistų, kurie tyrinėtų šią sritį.

Ž. Preikša patvirtino, kad ne visos paukščių rūšys yra vienodai detaliai tiriamos.

„Tačiau reikia pripažinti, kad paukščiams skiriamas didžiausias dėmesys iš visos biologinės įvairovės. Ko gero, niekada taip nebus, kad mes viską žinosime apie visas rūšis. Tyrimams reikia atsirinkti prioritetus ir sutelkti dėmesį į nykstančias rūšis, - teigė mokslininkas. - Pavyzdžiui, dar 1993 m. meldinė nendrinukė buvo mistinis paukštis, apie kurį nebuvo beveik jokios informacijos platesniu mastu. Dabar galima pasakyti, kad tai vienas iš labiausiai ištirtų paukščių pasaulyje, jei kalbėtume apie jo biologiją, ekologinius aspektus. Tyrimų reikalingumą diktuoja esama situacija.“

M. Flade akcentavo, kad mokslininkai pasiekė aukštą mokslinių tyrimų lygį, be to itin svarbus mokslininkų bendradarbiavimas ir tinklų kūrimas, siekiant išsaugoti ir tyrinėti tam tikras rūšis, pavyzdžiui, meldinę nendrinukę.

F. Tanneberger pridūrė, kad reikia daugiau tarptautinių mastu koordinuojamų mokslinių tyrimų, susijusių su meldinėmis nendrinukėmis ir tai turėtų būti vienas iš prioritetų. Taip pat daug žinių apie genetiką ir populiacijos dinamiką, migracijos ir žiemojimo maršrutus, bei buveinių tvarkymo sąlygas.