„Radome sužeistą gandriuką, pakėlus sparną matyti, kad yra žaizda ties kirkšnimi prie kojos. Gali būti, kad lūžusi. Perskambinome visas įmanomas valstybinės gyvūnų apsaugos institucijas. Ir tos tarnybos, kurios pagal visus reglamentus privalo [tokį gyvūną] pasiimti, pasakė, kad kreiptumėmės į privačias klinikas. Gyvūnas laukinis, be to, nacionalinis paukštis, o pasirūpinti niekas negali. Dabar toks piktas esu. Tai kaip išeina? Valstybė be reikalo finansuoja tokias organizacijas, nes realiai ta sistema [...] neveikia efektyviai. Kiek sužinojome, paukštis galėtų išgyventi, jei amputuotų koją ir išskristų į šiltus kraštus. Bet dabar jo likimas neaiškus, nes niekas nenori [juo] užsiimti. Gėda valstybinėms institucijoms, kurios viena pas kitą siuntinėja be sąžinės graužaties“, – taip skambėjo jo skundas. D.Juodkojis nustebo ir išgirdęs vienos įstaigos darbuotojos užuominą, esą gal jie dar pasamdysią gandrui taksi.

Per parą šia žinia pasidalijo beveik 5 tūkst. žmonių, keletas jų pasiūlė pagalbą arba pasidalino panašia patirtimi. Tačiau gandriukas neišgyveno – taip ir nesulaukęs pagalbos nugaišo savo gelbėtojo namuose.

Panašia patirtimi pasidalijo kita „Facebook“ naudotoja Jurgita Giorgetta: „Mes prieš porą savaičių susidūrėme su tokia pat problema. Gydėme gandriuką sulaužytu sparnu, kuris iškrito sugriuvus lizdui. Realybė tokia, kad valstybė jų gydymui ir priežiūrai neskiria nė cento. Vienintelė Gyvūnų globėjų asociacija Kaune pasiūlė kreiptis į vieną Panevėžio rajono veterinarę, su kuria jie sudarę sutartį. Ji sutiko paukštį išgydyti tik su ta sąlyga, kad po sparno amputacijos patys jį ir auginsime. O tai reiškia, kad 30 metų jis kankinsis nelaisvėje ir mes turėsime jam kasdien parūpinti po 3 kg mėsos. Visgi net sutikome su tokiomis sąlygomis, sutikome mokėti veterinarei, tačiau gandriukas dar nenuvežtas neišgyveno. Vis dar esu baisiai pikta, nes suprantu, kad viskas veikia tik kalbų lygmeniu.“

Aplinkos ministerija informuoja, kad apie sužeistus ar ligotus laukinius gyvūnus, kuriuos būtina gydyti ar globoti, gyventojai bet kuriuo paros metu gali pranešti Kaune įsikūrusiai Lietuvos gyvūnų globėjų asociacijai (LGGA) tel. 8686 44828. D. Juodkojis prisipažino skambinęs šiuo telefonu, tačiau pagalba buvo tik žodinė. „Kauno dienos“ žurnalistei paskambinus šiuo telefonu atsiliepęs savanoriu Sauliumi prisistatęs pašnekovas taip pat pasiūlė tik žodinę konsultaciją: „O kas iš to, kad atvažiuosime? Naujos kojos mes nepritaisysime. Jei žmonės randa gandrą sužeista koja, reikėtų jį palikti toliau gyventi gamtoje. Gandrai išmoksta gyventi su viena koja, nemažai tokių paukščių yra. Galima jį užmigdyti, bet galima duoti šansą jam išgyventi.“

Paaiškinus, kad gandro koja buvo sužeista, bet ne nulūžusi, pašnekovas patikslino: „Ji nukris, atrofuosis.“ LGGA savanoris patarė gandro neimti globoti namuose, nes domestikuotą jį kasdien teks šerti 600–800 g šviežios mėsos. Pašnekovo žodžiais, vasarą nėra, kur sužeistų gandrų dėti, – niekas to nefinansuoja.

„Gandrų prieglaudos Lietuvoje nėra. Mes tik žiemą neišskridusiems gandrams surandame laikiną prieglobstį – esame sudarę sutartis su „Nuaru“, Alytuje, Kaune ir Klaipėdoje tokius paukščius priimame. Dabar vyksta natūrali atranka: paliegę, ligoti gyvūnai atitenka kitiems gyvūnams. Tikriausiai žinote, kad, pavyzdžiui, lapė ne šienelį valgo – radusi paliegusį gandrą, parsineša jį namo, savo vaikams. Tada kaimiečių vištos lieka sveikos“, – situacijos nesureikšmino savanoris.