Tikrų tikriausią „ispaną“ į Kauną parsiskraidinęs žalgirietis šiandien pasakoja, kokių eibių Zoro yra prikrėtęs namuose ir kodėl šios veislės geriau nesirinkti tiems, kurie labiau simptizuoja sofos šuniukams.
Ieškoti pradėjo per karantiną
Prisimindamas, kaip Zoro atkeliavo į namus, V. Kailius mums primena, atrodytų, jau pamažu iš atminties išstrynusius COVID-19 laikus. Prieš penkerius metus, kai visas pasaulis buvo sukaustytas plintančio viruso, žalgiriečiai ir kitos Eurolygos komandos turėjo varžytis tuščiose salėse. Siaučiant pandemijai sirgaliams lankytis arenose buvo draudžiama.
Vienos išvykos į Ispaniją metu Vytautas sugalvojo, kad gali vienu šūviu nušauti kelis zuikius. Jis ne tik išskrido su komanda darbo reikalais, bet Ispanijoje pradėjo dairytis šuns, kurį Lietuvoje buvo sunkoka surasti.
„Su šeima auginome auksaspalvį retriverį. jam išėjus, pradėjome galvoti apie kitą augintinį. Pandemijos metu buvo labai sunku judėti, bet mes su komanda tuo metu nemažai skraidėme. Vaikai sugalvojo, kad jiems reikia būtent tokios veislės, o Lietuvoje tada tokį šunį buvo ganėtinai sudėtinga rasti“, – kodėl nusprendė ieškoti būtent ispanų vandens šuns, aiškina V. Kailius.
Padėjo T. Sabonis
Lietuvoje šios veislės šunų prieš penkerius metus iš tiesų buvo nedaug, tačiau visai kitaip šių šunų tėvynėje Ispanijoje. Nuskridęs į šią pietų šalį, Vytautas „Google“ paieškoje įvedė veislės pavadinimą ir maloniai nustebo, kad yra iš ko rinktis.
Čia pat iškilo kalbos barjeras, mat Vytautas nemokėjo ispaniškai. Tačiau žalgiriečius visur lydi komandos dvasia, tad Vytauto kolega T. Sabonis, puikiai kalbantis ispaniškai, stojo į pagalbą.
„Šuniuką nusipirkti tuo metu padėjo ispaniškai kalbantys kolegos. Tada trenerio asistentu dirbo T. Sabonis, jis man padėjo susikalbėti su veisėja“, – džiaugiasi V. Kailius.
Sukirtus su veisėja rankomis, teliko pasirūpinti svarbiais formalumais: dokumentais, apsilankyti pas veterinarijos gydytoją ir, žinoma, nupirkti skrydžio bilietą šuniukui.
Kas taip sužavėjo?
Ispanų vandens šunys – protingi, mėgsta fizinę veiklą, neturi specifinio kvapo ir nesišeria. Būtent šias savybes išvardija Vytautas, išgirdęs klausimą, kodėl iš šimtų šunų veislių išsirinko būtent šią. „Be to, jie, palyginti, nelabai dideli, todėl juos labai patogu pasiimti su savimi į išvykas“, – priduria pašnekovas.
Nuo senų laikų ispanų vandens šunys žinomi kaip aviganiai, tačiau Ispanijos uostuose jie turėjo ir kitų pareigų: padėdavo žvejams prišvartuoti valtis – šokdavo iš valties į vandenį su virve, plaukdavo iki kranto ir paduodavo virvę ant kranto laukiančiam žmogui.
Vytautas patikina, kad jo Zoro ir kiti šios veislės atstovai – ne sofos šunys. Auginant „ispaną“ ir pačiam šeimininkui reikia nusiteikti, kad su juo trumpučių pasivaikščiojimų tikrai neužteks. Šie šunys smalsūs, aktyvūs ir itin mėgsta judėti, todėl tikrai netiks žmonėms, kurie planuoja augintiniui skirti po 30 minučių ryte ir vakare arba paprasčiausiai tik išleisti jį į nuosavą kiemą pasilakstyti.
„Šis šuo per dieną nueina mažiausiai 6 km. Ryte, prieš darbą, žmona Jūratė išveda šiek tiek trumpiau, o vakare jau daro nemažą ratuką“, – ilgų pasivaikščiojimų svarbą akcentuoja Vytautas.
Kas šeimininkas?
Nors V. Kailius buvo pirmasis, kuris iš šeimos susipažino su Zoro, šuniukas kaip pagrindinę šeimininkę pasirinko Vytauto žmoną.
„Dažniausiai šuo pripažįsta tą, kuris daugiausia rūpinasi, o šiuo atveju tai daugiausia daro žmona. Aš esu tik šuns šeimininkės draugas“, – juokiasi pašnekovas.
Vis dėlto kaskart, kai Vytautas grįžta ir praveria duris, Zoro neslepia džiaugsmo ir grįžusį šeimos narį apipila dėmesiu.
Kai Zoro buvo dar visai jaunas, kaip ir kitiems šuniukams, jam keitėsi pieniniai dantukai. Visi šeimininkai puikiai supranta, ką tai reiškia: mažyliai nori graužti viską, kas pasitaiko jų akiratyje. Tačiau Zoro nusitaikė ne tik į žaislus, specialius graužalus, bet ir į... duris. Vienas didžiausių jo „siurprizų“ Kailių šeimai – kone iki pusės nugraužtos durys.
Zoro užaugo ir, anot šeimininko, dabar panašių pokštų jau nebekrečia.
Vis gelbėja
Nuo senų laikų ispanų vandens šunys žinomi kaip aviganiai, tačiau Ispanijos uostuose jie turėjo ir kitų pareigų: padėdavo žvejams prišvartuoti valtis – šokdavo iš valties į vandenį su virve, plaukdavo iki kranto ir paduodavo virvę ten laukiančiam žmogui. Jie talkino žvejams nešiodami virves iš vienos valties į kitą, nardė jūroje, gaudė iš tinklų sprunkančias žuvis.
Šuniuką nusipirkti tuo metu padėjo ispaniškai kalbantys kolegos. Tada trenerio asistentu dirbo T. Sabonis, jis man padėjo susikalbėti su veisėja.
V. Kailius spėjo įsitikinti, kad šie šunys vandenyje jaučiasi taip pat gerai kaip ir ant žemės. Kiekvieną kartą įbridus į ežerą ar upę, pradėjus pliuškentis vandenyje, it tikras gelbėtojas iškart atskuba Zoro.
„Jis labai saugo šeimininkus ir vis varo mus į krantą. Ramiai pasimaudyti šiek tiek sudėtinga, nes kiekvieną kartą esame ištraukiami iš vandens“, – apie tai, kaip atsakingai šuo žiūri į užduoti saugoti šeimą, pasakoja Vytautas.
Tarėsi su kaimynais
Vytautas svarsto, kad tie, kurie galvoja įsigyti ispanų vandens šunį kaip savo pirmąjį keturkojį, turėtų rimtai įsivertinti, ar tai iš tiesų pats geriausias pasirinkimas, mat reikia skirti daug dėmesio augintinio socializacijai, dresūrai, negailėti laiko šį šunį iškraunant fiziškai. Be to, šie šuneliai – itin sargūs, todėl, jei gyvenate bute, anot pašnekovo, geriau perspėti kaimynus, kad už sienos apsigyvens skardžiabalsis gyventojas.
„Jie pagal savo prigimtį yra aviganiai, jie yra sargūs. Jei gyvenate bute, prieš įsigyjant šį šunį būtina pasikalbėti su kaimynais, kad vėliau nekiltų konfliktų. Mano nuomone, kiekvienas atsakingas žmogus, prieš pradėdamas auginti šunį, apie tai turėtų pasitarti su tais, kurie gyvena arčiausiai – kaimynais.“
Ir trūkumas, ir privalumas
Lietuvos kinologų draugija (LKD), apibūdindama ispanų vandens šunis, teigia, kad jiems būdinga nepasitikėti svetimais. Tai tampa ir privalumu, ir trūkumu. Anot kinologų, šiuos šunis nuo mažens reikia supažindinti su pasauliu ir įvairiais žmonėmis – tinkamai ir atsakingai užauginus, šuniukas bus neutralus žmonių atžvilgiu, gali būti sargus savo kieme, bet niekada nesidžiaugs svetimais žmonėmis ar praeiviais. Jei kas nors nori paglostyti, patupės ramiai, bet tai ne tas šuo, kuris, pamatęs kiekvieną žmogų, puola į glėbį.
„Tačiau jeigu šuniukas auga tik savo kieme ar miške ir nėra socializuojamas, jis gali bijoti svetimų, vengti žmonių gatvėje – pažitis su naujais žmonėmis gali užtrukti šiek tiek ilgiau“, – dėsto LKD ekspertai.
Kokiems žmonėms (ne)tinka?
Ispanų vandens šunys yra aktyvūs, todėl prieš įsigyjant šios veislės gyvūną verta pasvarstyti, ar turite pakankamai laiko „iškrauti“ šunį ne tik fiziškai, bet ir duoti užtektinai protinės veiklos.
Jam tikrai patiks bėgioti pirmyn atgal paskui kamuoliuką, tačiau tai pernelyg paprasta. Ieškoti paslėptų skanėstų, žaislų, pakeliui mokytis įvairių komandų, triukų – ispanų vandens šuniui tai daug įdomiau. Tai minimalūs dalykai, kuriuos galima pasiūlyti šuniui kasdien, namuose, tačiau šis šuo džiaugsis kiekviena kita veikla.
„Ispanas“ tikrai netiks žmonėms, kurie planuoja skirti jam po 30 minučių ryte ir vakare.
Kaip jau minėta, ispanų vandens šunys yra labai protingi ir gudrūs. Kad jūsų namai liktų sveiki, maistas nedingtų nuo stalo ir šuo darytų tai, ko norite, o ne atvirkščiai, nuo pat pirmų dienų turite paaiškinti šuniukui taisykles ir jų visada laikytis. Jei šuo matys, kad į taisyklių laikymąsi žiūrite pro pirštus, tikrai tuo pasinaudos.
Investuokite į savo augintinio protą ir ugdymą, kartu su juo suraskite širdžiai mielą veiklą – jūs būsite puiki komanda ir džiaugsitės vienas kitu.
Lietuvos kinologų draugijos inf.
Kuo ypatinga išvaizda?
Ispanų vandens šuo yra vidutinio ūgio (40–50 cm ties ketera), tvirtas, atletiškas. Išskirtinė savybė – kailis, kuris garbanojasi, o bėgant laikui garbanos tampa dredais.
Šiuos šunis reikia reguliariai skusti (porą kartų per metus), naujas kailis atauga maždaug po centimetrą per mėnesį.
Jie nesišeria, kol kailis trumpas. Tačiau kai kailis atauga ir pradeda formuotis dredai, reikia atidžiai prižiūrėti, kad nesusidarytų sąvėlų.
Lietuvoje ir kitose šaltesnio klimato šalyse ispanų vandens šunys užsiaugina nedidelę pavilnę, tai šiek tiek sunkina kailio priežiūrą. Todėl labai svarbu laiku pastebėti susidarančias sąvėlas, saugoti odą nuo paraudimų, iššutimų, alergijos.
Ispanų vandens šunys gali būti rudi (arba bet kokio rudo atspalvio), juodi, šių spalvų deriniai gali būti ir su balta spalva, taip pat būna visiškai baltų „ispanų“.
Jie gali gimti su įvairaus ilgio uodega – nuo įprastos ilgos iki visiškai trumputės.
Lietuvos kinologų draugijos inf.
(be temos)
(be temos)