Pirmųjų europiečių išvaizda, o konkrečiau – odos spalva – dalį dabartinių Senojo žemyno gyventojų galbūt net ir šokiruotų. Mat, kaip byloja tyrimų rezultatai, pirmieji europiečiai buvo juodaodžiai, o dominavo jie Europoje gerus 30 tūkst. metų. Pirmieji baltaodžiai Europoje pasirodė vos prieš 8 tūkst. metų.

Jie atklydo iš Kaukazo regiono ir įsimaišė tarp gerokai tamsesnio gymio migrantų iš Afrikos, kurie Europoje apsigyveno prieš 40 tūkst. metų. 84-ajame kasmetiniame Amerikos fizinės antropologijos asociacijos suvažiavime pristatyto tyrimo rezultatai atskleidžia išsamesnį Europos gyventojų evoliucijos vaizdą.

Jis prieštarauja populiariam įsitikinimui, jog afrikiečiams ir vidurio azijiečiams atsikėlus gyventi į Europą, jų oda per dešimtis tūkstančių metų pradėjo šviesėti savaime. Anot šios teorijos, saulės šviesos europinėse platumose buvo mažiau nei tropikuose ar ties pusiauju, čia vyraudavo ir šaltasis metų laikas, todėl keičiantis kartoms, europiečių oda pradėjo šviesėti. Vis dėlto šio tyrimo autoriai mano, kad viskas vyko visiškai kitaip.

Kaip rašoma žurnale “Science“, tyrėjai palygino Europos archeologinėse radimvietėse rastų 83 žmonių palaikų genomus su modernių europiečių genomu. Vienas tyrimo autorių, Harvardo universiteto mokslininkas Iainas Mathiesonas atrado penkis genus, susijusius su mitybos ir odos pigmentacijos pokyčiais, įvykusiais dėl natūralios atrankos. Trys iš tų genų buvo susiję su šviesios odos formavimusi.

Tyrėjai priėjo išvadą, kad prieš 8,5 tūkst. metų ankstyvieji medžiotojai-rinkėjai Ispanijoje, Liuksemburge ir Vengrijoje buvo gerokai tamsesnės odos nei dabar. Tolimoje Europos šiaurėje septynių žmonių palaikai iš 7,7 tūkst. metų senumo Motalos archeologinės radimvietės Švedijos pietuose turėjo abu šviesios odos geno variantus – SLC24A5 ir SLC45A2.

Šviesios odos genų į Europą atnešė čia atsikėlę pirmieji žemdirbiai iš Artimųjų Rytų. Jiems poruojantis su tuometiniais pietų europiečiais, šie genai ėmė plisti po visą kontinentą. Prieš 5,8 tūkst. metų šviesios odos genai Europoje jau buvo plačiai paplitę.

To paties tyrimo autoriai genomo sandaroje analizavo ir ūgio bei laktozės toleravimo ypatumus. Paaiškėjo, kad aukšto ūgio genas šiaurinėje ir centrinėje Europoje dominavo maždaug prieš 8 tūkst. metų. Beje, kito tyrimo rezultatai rodo, kad Europos gyventojų genome pėdsakų paliko prieš 4,5 tūkst. metų Europą užplūdusių migrantų DNR. Migrantai į žemyną atnešė ne tik naujų genų, bet ir modernių europietiškų kalbų.

Šio tyrimo metu buvo ištirti 69 Europoje prieš 3-8 tūkst. metų gyvenusių žmonių palaikai. Tyrėjų atlikta genetinė analizė byloja, kad tuomečių europiečių, gyvenusių dabartinės Vokietijos šiaurinėje dalyje, DNR susijęs su duobinių kapų kultūros atstovais. Duobinių kapų kultūra 3600–2500 m. pr. m. e. buvo paplitusi nuo Pietų Uralo rytuose iki Dunojaus žemupio vakaruose – dab. Rusijos Federacijos pietinėje dalyje, Šiaurės Kazachijoje, Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Rytų Rumunijoje, Rytų Vengrijoje, Šiaurės Bulgarijoje.

„Ši „DNR injekcija“ byloja apie didžiulio masto migraciją iš rytų į Europos žemyno gilumą“, – įsitikinęs tyrimo autorius Davidas Reichas iš Harvardo medicinos mokyklos.