Kam nepatinka fejerverkai? Šviesos, spalvos ir, žinoma, trenksmas. Tačiau fejerverkų istorijoje džiaugsmo ir šventės mažiau nei ašarų ir skausmo. Gerokai anksčiau nei buvo sugalvoti fejerverkai, kinai išrado esminę fejerverkų sudedamąją dalį, kuri nuskraidina tas šviesas ir spalvas į dangų.

Senovės Kinijos alchemikai mėgino rasti stebuklingą nemirtingumo formulę. Likimo ironija: vietoj gyvybės eliksyro jiems išėjo… parakas – lengvai užsiliepsnojantys milteliai, supleškinę ne vieno alchemiko namus. Kinų alchemikai netruko suprasti, kad šie juodi milteliai, kuriuos jie vadino „ugniniais vaistais“, yra kardinali priešingybė to, ką jie iš tikrųjų mėgino išrasti.

Išradę parako miltelius, kinai neišsyk susigaudė, ką reikia daryti, kad tie milteliai sprogtų. Tie milteliai tiesiog buvo labai degūs. Tad kariuomenė parako miltelius noriai naudojo gamindamiesi degančias strėles ir net pirmuosius žmonijos istorijoje liepsnosvaidžius. Bet kai kinai suprato, kad tam tikromis proporcijomis sumaišius tam tikras sudėtines dalis, tie milteliai nebe liepsnoja, o tiesiog susprogsta, parakas Kinijoje išpopuliarėjo dar labiau.

Parako produkcija (fejerverkais) buvo baidomos nelabosios dvasios, o bombomis buvo „vaišinami“ Kiniją puldinėję priešai – pirmieji bombų paragavo iš Mongolijos atklydę užkariautojai. Tačiau manoma, kad būtent mongolai kinų išradimą išgarsino visame pasaulyje. Atrėmę keletą kinų atakų, mongolai patys išsiaiškino, kaip reikia gaminti juoduosius miltelius, ir su šiuo išradimu užkariavo Persiją, Kiniją.

Viljamas iš Rubruko (William of Rubruck), Europos ambasadorius Mongolijoje, kaip manoma, yra žmogus, paraką atgabenęs į Europą. Tai nutiko apie 1254 m. Nuo tada Europos inžinieriai ir išradėjai kūrė visus įmanomus šaunamuosius ginklus – pradedant bombomis ir šautuvais, baigiant patrankomis. Nors parakas pasaulis suteikė tokią grožybę kaip fejerverkai, tas pats parakas planetoje nuveikė galybę kur kas blogesnių darbų, telpančių į žodžius „karas“ ir „žudynės“. Tas pats prieš keletą dienų cituoto Nobelio premijos laureato Ričardo Feinmano (Richard Feynman) paradoksas: pats mokslo išradimas nėra nei geras, nei blogas, jis gali sukurti ir rojų, ir pragarą – viskas priklauso nuo to, kaip mes jį panaudojame.

Bet grįžkime prie fejerverkų. Kaip tie juodi milteliai nuskraidina fejerverkus į dangų? Senuose animaciniuose filmukuose ar vesternuose, ko gero, teko matyti, kaip parakas išbarstomas į takelį, vedantį prie didelės statinės, kurioje – akivaizdžiai kažkokie sprogmenys. Kai tas takelis padegamas ir ugnis tuo takeliu „nubėga“ prie statinės, įvyksta sprogimas.

O kodėl nesprogsta pats parako takelis? Visa paslaptis – degdamas parakas išskiria energiją ir tam tikras dujas. Kai dega takelis, energija ir dujos išsisklaido ore. Bet kai parakas laikomas tam tikroje taroje (statinė), degimo energija ir dujos neturi galimybių lengvai išsisklaidyti. Ir kaupiasi, kol įvyksta galingas sprogimas.

Panašiai veiksmas vyksta ir fejerverkų užtaisuose. Fejerverko užtaiso tūtoje paliekama tik viena anga energijos ir dujų išsiveržimui. Užtaisas pripildytas parako miltelių, tačiau užtaiso viduje yra ir dagtis. Pro angą besiveržianti šiluminė energija ir dūmai kelia fejerverko užtaisą į dangų. Tada ugnis dagtimi padega likusį fejerverko paraką su cheminėmis priemaišomis, kurios nulemia fejerverko spalvą ir formą. Neatlaikęs šiluminės energijos ir dujų spaudimo, fejerverko korpusas sprogsta – ir mes grožimės dinamiškomis ugnies sferomis.

Nors parakas žmonijai atnešė labai daug tragiškų pasekmių, vis dėlto net ir dabar per šventes danguje vykstantys jo sprogimai teikia mums viltį.