Sai plačiai naudojo vietinė Okinavos policija, tačiau tikslesni puolimo bei gynybos metodai išvystyti tik 1668-aisiais – judesius ištobulino Okinavos princas Moto Čohei. Pats ginklas per amžius mažai keitėsi. Jį sudaro apvali rankena, rankos apsauga su į viršų riestais galais bei ilgas strypas su buku galu. Pats strypas nėra nei smailus, nei aštrus. Jis dažniausiai yra visiškai apvalus, nors gali turėti ir šešiakampį pjūvį.

Iš čia ir kyla dažnas nesusipratimas apie sai naudojimą. Tai nėra nei durklas, nei peilis – jis neturi ašmenų. Sai yra smogiamasis šaltasis ginklas, kuriuo Okinavos policininkai trankydavo per nusikaltėlių šonus. Tiesa, nors sai yra visiškai bukas, jo gali dažnai buvo stengiamasi suduoti į krūtinę, ieškant saulės rezginio.

Pakeitus sai padėtį rankoje, jį galima naudoti ir gynybai. Ilgas strypas gali pridengti rankas ir leisti prisidengti nuo smūgio kardu. Kardo ašmenis galima bandyti sugauti ir tarp strypo bei rankos apsaugos, o tuomet staigiu judesiu galima pabandyti juos sulaužyti arba ištraukti iš užpuoliko rankos. Labai artimoje kovoje priešininkui galima suduoti ir rankenos galu arba smailiu rankos apsaugos galu.

Nors sai yra skirtas sulaikymui ir gynybai, smūgių kombinacijų yra nemažai. Būtent dėl to sai reikalauja daug įgūdžių. Netinkamai naudojamas sai gali neapsaugto ir nuo grėsminesnių šaltųjų ginklų. Todėl sai meistrai savo mokiniams visuomet liepdavo vartyti ginklą rankoje, nuolat keičiant jo padėtį ir kartojantis skirtingas smūgių kombinacijas.

Šiais laikais sai nebėra naudojamas praktiškai – tą patį darbą galima atlikti šiuolaikiniais ginklais, kurie yra veiksmingesni ir nereikalauja tiek įgūdžių. Todėl dabar tai – praeities reliktas ir kovos menų gerbėjų žaislas.