Daugeliui kyla klausimas, kodėl gyvatės sukelia didelę baimę, o pirmadienį paskelbtoje naujoje studijoje pateikiamas galimas atsakymas: smegenyse esama specialių ląstelių, kurios žaibiškai pasiunčia perspėjamuosius signalus, susidūrus su šliaužiančiu pavojumi.

Specifiniai neuronai „selektyviai“ reaguoja į gyvačių atvaizdus ir veikia sparčiau negu panašūs smegenų nervinių ląstelių tinklai, padedantys atpažinti veidus, rankų judesius arba geometrines figūras, nustatė mokslininkai.

Straipsnyje, kuris buvo paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, pateikiama naujų įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, jog primatams išsivystė specialūs regimosios informacijos apdorojimo mechanizmai, padedantys išgyventi džiunglėse, kuriose apstu pavojingų gyvačių.

„Tai išties sustiprina argumentą, jog gyvatės yra labai svarbios primatų evoliucijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė pagrindinė to straipsnio autorė Lynne Isbell (Lin Isbel), Kalifornijos universiteto Deivise antropologijos departamento profesorė.

„Gyvatės sužadindavo stipriausią, greičiausią atsaką“, – sakoma studijoje, kurios kitais autoriais tapo Tojamos universiteto mokslininkas Quan Van Le (Kvan Van Lė) ir Brazilijos universiteto tyrėjai.

Šie bandymai buvo atlikti naudojant dvi jaunas makakas, užaugintas Japonijoje įsikūrusiame nacionalinėje beždžionių veisykloje.

Tyrėjai nurodė manantys, kad tos beždžionės prieš atliekant eksperimentą su gyvatėmis niekada nebuvo susidūrusios.

Mokslininkai implantavo mikroelektrodus į smegenų dalį, vadinamą pagalviu, kuris yra susijęs su vaizdo sekimo mechanizmu ir apie potencialų pavojų pranešančių vaizdų sparčiuoju apdorojimu.

Tuomet tyrėjai kompiuterių ekranuose rodydavo beždžionėms įvairius spalvotus atvaizdus – tokius kaip įvairiomis pozomis susirangiusias gyvates, grasinančias beždžionių snukio išraiškas, beždžionių letenų atvaizdus ir paprastas figūras, tokias kaip žvaigždės arba kvadratai.

Gyvačių atvaizdai smegenyse staigiai sužadindavo baimės reakciją, kuri būdavo gerokai stipresnė negu pamačius kitų beždžionių snukius, letenas arba geometrines figūras.

Tyrėjai nustatė, kad iš maždaug 100 neuronų, kurie suveikdavo parodžius bent vienos iš minėtų kategorijų atvaizdą, 40 proc. stipriausiai reaguodavo į gyvačių atvaizdus.

Tuo tarpu beveik 29 proc. iš tų nervinių ląstelių smarkiausiai reaguodavo į kitų beždžionių snukio atvaizdus.

Tyrėjams jau seniai buvo žinoma, kad primatai puikiai pastebi netgi su aplinka gerai susiliejančias gyvates, tačiau naujausias tyrimas pateikia naujų duomenų, kurie gali padėti atsakyti, kaip veikia šis mechanizmas.

Primatai neretai tapdavo gyvačių grobiu arba tiesiog žūdavo nuo nuodingų roplių įkandimų, todėl tikėtina, kad evoliucijos procesas, išugdęs gebėjimus išvengti šio pavojaus, tikriausiai prasidėjo prieš dešimtis milijonų metų, sakė L.Isbell.

Ankstesni tyrimai rodė, kad kai kurie primatai, įskaitant lemūrus, gyvenančius Madagaskare, kur nėra nuodingų gyvačių, nedemonstruoja didelės baimės šiems ropliams, kuri būdinga kitoms beždžionėms ir žmogbeždžionėms.

„Gyvatės yra smarkiai prisidėjusios prie primatų kilmės. Rega yra tai, kas skiria primatus nuo kitų žinduolių. Daug mūsų smegenų darinių yra susijusios su rega“, – aiškino L.Isbell, kuri 2009 metais parašė šią temą nagrinėjančią knygą „Vaisius, medis ir gyvate: kodėl mes taip gerai matome“ (The Fruit, the Tree, and the Serpent: Why We See So Well).

„Aš sudėjau kartu netiesioginius įrodymus, – mokslininkė sakė AFP. – Tai pirmas kartas, kai kas nors išbandė kai kurias toje knygoje iškeltas prielaidas, ir man išties malonu, jog jos buvo paremtos.“