Kmynų gira

5 l vandens,

150 g kmynų,

50 g mielių,

400 g cukraus,

0,5 citrinos.

Nuplautus kmynus užpilkite vandeniu ir uždengtame puode pavirkite 30 min. Nukoškite, sudėkite griežinėliais supjaustytą citriną, suberkite cukrų. Šiek tiek atvėsinę, supilkite su cukrumi ištrintas mieles. Rauginkite dvi paras. Nukoškite, supilstykite į butelius, užkimškite ir laikykite šaltai. Gerti skaniausia po trijų dienų.

Duonos gira

5 l vandens,

1 kg džiovintos duonos,

50 g mielių,

500 g cukraus,

saujelė razinų.

Į verdantį vandenį sudėkite duonos riekeles ir ant mažos ugnies virkite apie 15 min. Puodą nukelkite nuo ugnies ir palikite atvėsti. Kai skystis bus vos šiltas, jį nukoškite, suberkite ir išmaišykite cukrų, sudėkite su trupučiu cukraus ištrintas mieles ir palikite 12 val. kambario temperatūroje. Nugraibę putas, supilstykite į butelius, įmeskite razinų ir palikite šaltai pastovėti tris dienas.

Prieskoninė gira

3 l vandens,

1–2 šaukšteliai citrinų rūgšties,

30 g sausų mielių,

200 g medaus,

keli kardamono grūdeliai,

keli gvazdikėliai,

cinamono lazdelė,

saujelė razinų.

Vandenį su prieskoniais užvirinkite, kelias minutes pavirkite, nukelkite nuo ugnies ir atvėsinkite. Nuovire išmaišykite citrinos rūgštelę ir sausas mieles. Leiskite gėrimui dieną pastovėti kambario temperatūroje ir įrūgti. Perkoškite, supilstykite į butelius ir dar 3–4 dienas palaikykite vėsioje vietoje.

Citrinų gira

4 l vandens,

2–3 citrinos,

30 g mielių,

400 g cukraus,

saujelė razinų.

Užvirkite vandenį su cukrumi, atvėsinkite. Supilkite citrinų sultis, suberkite nutarkuotą žievelę, mieles, išmaišytas su šiek tiek cukraus. Supilstykite į butelius, įmeskite razinų. Laikykite vėsiai. Gerkite po trijų dienų.

Bernai kaip musės lipdavo

Vincentas Sakas

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Ir iš tiesų girą lietuviai žinojo, mokėjo pasigaminti ir vartodavo jos ypač daug. Mano yra surinkta per 100 originalių giros receptų, kurie siekia net XVI a. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Yra giros raugintos, keptinės ir šustinės.

Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmuose ir dvaruose, klebonijose ir vienuolynuose, kareivinėse, miestelėnų, amatininkų ir pirklių namuose, valstiečių trobose ir smuklėse iki XX a. kasdien būdavo dedama ant stalo net keliolika rūšių giros. Egzotiškiausios iš jų būdavo miško našlaičių, žemaitiška tekšių, Platelių reliktinių juodųjų trešnių, bet man gardžiausia yra paprasta kriaušelių gira, juodųjų serbentų pumpurų gira, raugintos klevų sulos gira ir, aišku, viržių medaus gira bei lengvai pasigaminama ruginės duonos gira su krienais.

Teigiamą giros poveikį žinojo ir lietuvaitės – norėdamos, kad jų veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė (nebūtų raukšlių), girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, vonias darydavosi, aišku, ne tokias, kaip dabar, o pildavo girą į kubilą ir ten gerai pasimurkdydavo, na, o po to tai būdavo odos švelnumas, – bernai kaip musės lipte lipdavo.