Hua Chi – paprastas vienuolis iš Qinghai provincijoje (Kinijoje) esančio Tongreno vienuolyno, kuris šiame pasaulyje savo žymę paliks tiesiogine prasme. Pamaldus žmogus beveik 20 metų melsdavosi toje pačioje vietoje. Religinį ritualą jis atliko tiek daug kartų, kad į medines grindis įsispaudė jo pėdų atspaudai.

Ypač disciplinuotas vienuolis kasdien ypač griežtai laikosi seniai nusistovėjusios tvarkos: prie šventyklos laiptų ateina kasryt, prieš aušrą, atsistoja tiksliai ton pačion vieton ir lankstydamasis kelis tūkstančius kartų pakartoja maldą. Ir taip – beveik du dešimtmečius. Mediena po jo kojomis per tiek metų taip išminkštėjo, kad dabar grindyse matyti net 3 cm gylio pėdsakai.

Būdamas jaunesnio amžiaus, Hua Chi maldą kartodavo 2–3 tūkst. kartų per dieną.

„Bet aš pasenau, tad pastaraisiais metais per dieną nusilenkiu tik apie 1 tūkst. kartų, – kalbėjo vienuolis. – Kartais žiemos dienomis ritualą pavyksta pakartoti tik 500 kartų.“

70-metis vienuolis tikisi, kad jo atsidavimas maldai padės jam sėkmingiau persikūnyti po mirties. Tibeto budistai tiki, kad po mirties siela atgimsta kitu kūnišku pavidalu, kuris priklauso nuo to, kaip praleidai pastaruosius savo gyvenimus (budistai tokį gyvenimo/gyvenimų bagažą vadina karma).

„Aš dalyvavau 1301 m. statytos šventyklos atstatymo darbuose, – pasakojo vienuolis, kuris yra įgijęs tradicinės medicinos daktaro laipsnį. – Paskui meldžiausi ir vaikščiojau ratu aplink šventyklą tiek, kad po mirties mano siela neturėtų kentėti.“

Jo troškimas dabar – įkvėpti jaunesnius vienuolius. 29-erių vienuolis Gendenas Darji – vienas iš Hua Chi mokinių. Jis žavisi senojo vienuolio ištverme ir labai nori pratęsti jo pradėtą tradiciją: panašias duobes medinėse grindyse išstovėti ir pats.

„Aš kasdien ateinu ir žiūriu į tas medines grindis, – neslepia G. Darji. – Jos man įkvepia ryžto ir ištvermės grindyse po daugelio metų palikti ir savo pėdsakus.“