Kiekvieno teatrinio sezono metus jis sukuria po du, o kartais net po keturis vaidmenis. Darbštesnio, pareigingesnio, atidesnio aktoriaus įsivaizduoti neįmanoma. Kaip sako jo mokytojas Jonas Vaitkus, „Bučius į teatrą atėjo savo kojomis, savo galva, savo širdimi. Tokie žmonės kaip jis labai reikalingi, nes be jų nebūtų į ką atsiremti. Juk tikrąjį teatro veidą iškreipė, pažemino, paniekino vadinamosios žvaigždės.“

Remigijus Bučius ir Ramunė Skardžiūnaitė – iš pirmojo Jono Vaikaus „dešimtuko“; 1985 metais baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), visi pradėję dirbti Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Bučius čia vaidino Mokytoją Skiepą („Literatūros pamokos“, 1985), Kreontą (Jeano Anouilh’o „Antigonė“, 1986, abiejų režisierius – Jonas Vaitkus), sukūrė kitų mažesnių vaidmenų.

Nuo 1989-ųjų Bučius – Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Svarbiausi jo vaidmenys – Sergejus (Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, rež. J. Vaitkus, 1998), Džekas (Briano Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, rež. Gytis Padegimas, 2001), Lebedevas (Antono Čechovo „Ivanovas“, rež. Saulius Mykolaitis, 2002), Pranciškonas (Jono Meko „Pati pradžios pradžia“, rež. J. Vaitkus, 2002), Kirilovas (Fiodoro Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. J. Vaitkus, 2005), Lakūnas (Antoine’o Saint-Exupéry „Mažasis princas“, rež. Saulius Mykolaitis, 2006), Subtilus ponas (Luko Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, rež. Ramunė Kudzmanaitė, 2007), Kapitonas Ilgakojinė (Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, rež. Evaldas Jaras, 2007), Vileikis (Antano Škėmos „Saulėtos dienos“, rež. R. Kudzmanaitė, 2008), Markusas (Juhos Jokelos „Fundamentalistai“, rež. J. Vaitkus, 2011), Laivo kapitonas Horsteris (Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, rež. Jonas Vaitkus, 2011), Steponas, muzikantas; Vienuolis (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, rež. Oskaras Koršunovas, 2012), Seniūno ministrantas (Martino Sperro „Medžioklės scenos“, rež. Rolandas Atkočiūnas, 2013), Psichologas (Kazio Binkio „Atžalynas“, rež. J. Vaitkus, 2013), Matematikas („Kosmosas+“, rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Tėvas (Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, rež. O. Koršunovas, 2014), Kunigas Dyteris Mentaras (Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“, rež. O. Koršunovas, 2015), Vienuolis Varlamas; Pristavas I (Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius, 2015), Henrikas (Ingmaro Bergmano „Intymūs pokalbiai“, rež. Vytautas Rumšas, 2016), Arnoldas (Agneses Rutkēvičos „Gyvūnas (ku kū)“, rež. R. Atkočiūnas, 2016), Ponas Lojalis. (Molière’o „Tartiufas“, rež. O. Koršunovas, 2017), Prokuroras (Lauryno Adomaičio „Alisa“, rež. Antanas Obcarskas, 2020), Atsiskyrėlis (Augusto Strindbergo „Didysis kelias“, rež. J. Vaitkus, 2020).

Remigijus savo vaidyba ir kitus, savo partnerius, paverčia herojais.

Diana Anevičiūtė: „Nedaug yra aktorių, kurie tampa inteligencijos ir taurumo pavyzdžiu. Aktorystėje labai svarbu partneris. Jeigu nėra ryšio – labai sunku. Remigijus vienas iš tų aktorių, su kuriuo labai paprasta ir saugu scenoje, jauti palaikymą, nuoširdumą, niekada nepajusi priešiškumo ar neigiamų vertinimų. Teko vaidinti kartu „Literatūros pamokose“, „Antigonėje“, „Broliuose Liūtaširdžiuose“, „Saulėtose dienose“. Jo kuriami personažai įvairūs, spalvingi: nuo griežto, fanatiško mokytojo ar funkcionieriaus Kreonto iki jautraus brolio Liūtaširdžio. Linkiu Remigijui kuo įdomesnių vaidmenų netik teatre bet ir kine, sveikatos, ištvermės ir prasmingo laiko poilsiui!“

Saulius Balandis: „Keistas dalykas, kurį patiria visi: tai atsitinka netikėtai, galima sakyti, staigiai. Mes kalbame vienas apie kitą lyg jau būtų „šaukštai po pietų“. Atrodytų, lyg viskas jau pamažu baigiasi, bet nenoriu tuo tikėti. Remigijų pažinau dar iki studijų. Mes – Ingeborga Dapkūnaitė, Remigijus ir aš – iki tol dar lankėme Valerijos Karalienės vadovaujamą Profsąjungos rūmų dramos būrelį. Vėliau visi trys stojome į Konservatoriją. Tuo laiku Remigijus labai gerai grojo gitara ir kūrė dainas, netgi mūsų kurso himną buvo sukūręs. Jo muzikavimas primirštas, bet labai įdomus. Kokį Remigijų sutikau, toks ir liko iki šiandien: jis niekur nepasikėlė ir niekur nenusileido. Jis buvo tykus ramus, kaip ir visi aktoriai, daug ką savyje „nurydavo“. Mūsų tokia profesija: mes turime daug ką nuryti, ir kartais – nelabai skanaus. Remigijus niekada „nepakiš kiaulės“. Pamenu, kai man buvo labai sunku per ganėtinai trumpą laiką paruošti vaidmenį „Stepančikovo dvare“, Remis labai padėjo. Kontaktuoti su juo buvo labai smagu. Jis puikus parneris, visada stengiasi reaguoti, kai tuo tarpu dažnas aktorius „maudosi“ tik jam svarbiuose dalykuose. Daugelis stengiasi vaidinti „kuo šmaikščiau“, „kuo juokingiau“, nereaguodami į aplinką. O Remigijus visą laiką savo partneriui stengiasi padėti. Ypač tai akivaizdu, kai reikia kurti vaidmenį jau pastatytame spektaklyje.“

D. Matvejevo nuotr.

Povilas Budrys: „Kadangi kartu mokėmės, tai daug ką kartu ir praėjome – nuo pirmųjų etiudų iki spektaklių scenoje. Remigijus iš mūsų kurso yra padoriausias, sąžiningiausias. Jis – ir rausta, ir bąla, jo veide atsispindi visos emocijos. Nors jis tarytum laikosi ramiai, bet viską išduoda jo veidas. Kaip jis pirmame ar antrame kurse per etiudus žiūrėjo į Ramunę Skardžiūnaitę, taip tebežiūri ir dabar, kai ji vaidina scenoje. Jis ištikimas, ir teatro prasme jis – ne komercinis. Remigijus – iš tų Jono Vaitkaus mokinių, kuriems visada buvo gėda eiti už pinigus ką nors menko daryti. Mes buvome taip auklėjami, ir kai kuriuose tai išliko labai stipriai. Remigijus – vienas iš tų; jis stiprus, ištikimas toms pirmosioms nuostatoms. Jis – patikimas, atviras ir savas. Juo galima pasitikėti ir scenoje, ir gyvenime. Mes visi džiaugiamės tuo, kad savo kurse turime vienintelę šeimą – vienas kitam ištikimus kurso draugus per visą gyvenimą. Remigijus pilnas vidinės ugnies, kurią dosniai naudoja teatre ir šeimoje, ir saugo ją nuo komercinių, pašalinių dalykų. Tik tiek, kiek reikia išlikti žmogumi, išlikti padoriam. Pirmiausia jis taip elgiasi dėl savęs paties.“

Neringa Bulotaitė: „Remigijus mūsų kurse buvo lyderis – suvaidino visus pagrindinius personažus. Jį ypatingai mėgo kurso vadovas Jonas Vaitkus. Tai – ir Kreontas Anouilh’o „Antigonėje“, ir pagrindinis ketvertukas Kazio Sajos „Mamutų medžioklėje“ – mūsų diplominiame spektaklyje, kurį cenzūra buvo uždraudusi. Remigijus puikiai „sugaudavo“ Vaitkaus pastabas ir čia pat realizuodavo. Jis nepaprastai lankstus ir psichologine, ir fizine prasme. Toks jų bendradarbiavimas sėkmingai trunka visą Remigijaus karjerą. Prisimenu pirmas mūsų repeticijas šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Neabejoju, Remis jaudinosi, kaip ir visi, – ar supras Nekrošiaus teatrinę kalbą, ar pataikys... Ir tomis minutėse „sužaidė“ dar viena jo savybė – darbštumas. Visi tuomet ruošėmės, o jis – ypač. Bandėme atrasti personažo fiziką, nuspėti charakterio savybes. Remigijui itin sėkmingai sekasi kurti charakterinius vaidmenis. Žinau, kad būtent charakteriniame vaidmenyje ramaus būdo žmogus jaučiasi saugiausiai, o tuo pačiu smagiausiai. Remigijus – kolega, kuriuo galima pasitikėti ir netgi siūlyti bendrystę, kuriant savarankiškus darbus. Deja, dėl išvardintų savybių Remigijus yra grobstomas aktorius ir laisvo kūrybinio laiko turi labai nedaug.“

Tauras Čižas: „Niekaip negaliu patikėti, kad Remiui jau šešiasdešimt. Tai reiškia, paskui jį ir visai mūsų kompanijai... Kažkaip nematau nieko bendro tarp skaičiaus 60 ir mūsų. Mes dar neužaugome, kad švęstume, kaip sakoma, garbingą jubiliejų. Su Remiu bendravome dar prieš Konservatoriją, tai šen tai ten mūsų keliai susikirsdavo. Na, o per stojamuosius galutinai susiformavo mūsų keturių–penkių draugų grupė, iš kurių visi įstojome ir visi baigėme mokslus Jono Vaitkaus kurse. Nuo tų dienų ir iki šiol Remis man ir, esu tikras, visiems mums, yra tarsi atramos, atskaitos taškas. Visi kvailiodavome, durniuodavome – ir scenoje, ir gyvenime, Remis – irgi. Bet jeigu jis tarsteldavo: „Vyrai, gal jau...“, tai su tuo niekas nebesiginčydavo. Remio esybėje yra kažko stabilaus, ramaus, užtikrinto, pastovaus, vadinasi, – amžino. Turbūt neatsitiktinai, kai dar studijų laikais, kūrėme „Literatūros pamokas“, niekam nekilo abejonių, kad Mokytoją turi vaidinti Remis. Karalių Kreontą „Antigonėje“ – irgi be konkurencijos patikėjome Remiui. Būti scenoje šalia Remigijaus yra labai komfortiška ir ramu: gali būti tikras, kad jis ne tik padarys viską, kas nuo jo priklauso, bet ir akies krašteliu, ir ausies kampučiu įdėmiai stebės kitus, ar jiems taip pat viskas sekasi. Toks partneris – tai didelė ir nedažnai pasitaikanti prabanga. Džiaugiuosi, kad kelis kartus galėjau rekomenduoti Remį režisieriams kaip patikimą artistą. Džiaugiuosi, kad šias svarbias Remio savybes pastebėjo ir įvertino Eimis Nekrošius. Tarsi reikėtų kažko palinkėti, bet banaliai nesinori, o šiaip viskas gerai: ir stabilumas, ir ramybė, ir jaunatviškumas yra. Ir neišvengiamai Remyje bus amžinai, jų neatsikratysi. Kartais matai jauną žmogų ir baisu: dar neužaugęs, o jau pasenęs – savo mintimis, žodžiais, pasaulėžiūra, darbais. O mes kartais pasikalbame, su Remiu taip pat: kada gi mes užaugsime? Matyt, niekada. Tokie jau mes esam – „Žibutės“, „Bačkos“, „Tarakoninės“ karta. Ir ačiū Dievui.“

Remigijus Bučius. / D. Matvejevo nuotr.

Virginija Kelmelytė: „Remigijus – tikras vilnietis. Jis visą mūsų kursą kviesdavosi į savo gimtadienius. Mums, ypač atvažiavėliams į Vilnių, tai buvo labai svarbu. Jo namai buvo labai gražūs. Jis – iš labai kultūringos šeimos. Remis – vienintelis mūsų kurso muzikantas, gitaristas. Jis nuoširdžiai ėmėsi darbo, sukūrė mūsų kurso dainą, mūsų labai emocionalų jaunystės himną. Šalia jo visą laiką jaučiausi kaip prie aristokrato. Greta jo visada buvo gėda kažką ne taip užšnekėti arba netaktiškai pajuokauti. Šis jausmas išlikęs nuo pat studijų laikų. Pamenu, kai su pavydu „gaudydavau“ kiekvieną jo mintį: kokias jis knygas yra skaitęs ar dar skaitys. Jis visą laiką skaitė. Kiti to nedarė. Todėl visą laiką buvo pojūtis, kad jis yra labiau išprusęs, geriau supranta įvairius dalykus. Toks jausmas išliko iki šiandien. Kai gyvenau ne Lietuvoje ir trumpam sugrįždavau, visada susitikdavau su Ramune ir Remigijumi ir visada stebėjausi, koks jis darbštūs, pareigingas, ūkiškas. Kelis kartus lankiausi jų nuostabioje sodyboje. Kaip gražiai jis viską padaręs, ir kiek daug – savo rankomis! Neįtikėtini dalykai: toks aristokratas – ir toks darbštuolis ūkininkas. Skanesnio obuolių pyrago neteko ragauti. Nuolat prašau recepto, o jį gavusi visada pametu. Grožis, kvapas... Remis amžinai prie puodų stovi, nors niekada to neįtartum. Ir vis siūlo kažką paragauti. O jeigu jau žino, kad ateisiu, tai visada pyragą iškepa. Didžiuojuosi, kad teko studijuoti su Remigijumi, nors labai myliu visus kurso draugus. Šia proga norisi palinkėti dar daug kūrybinių kibirkščių.“

Gali būti tikras, kad jis ne tik padarys viską, kas nuo jo priklauso, bet ir akies krašteliu, ir ausies kampučiu įdėmiai stebės kitus, ar jiems taip pat viskas sekasi.

Arūnas Sakalauskas: „R. Bučius yra vienas iš labiausiai teatrui atsidavusių žmonių. Jis visada, net sirgdamas, ateina į repeticijas. Jis neturi paslapčių, jokių intrigų, ko, pavyzdžiui, mes turime. Jis niekada nesivelia į jokius ginčus, o tiesiog dirba. Ir nesvarbu, patinka vaidmuo ar ne, jis visada sukurs jį iki galo. Remigijumi galima pasikliauti labiausiai. Jeigu vaidini su juo, tarkim, spektaklį „Gyvūnas (ku kū)“, kuriame jis kuria vieną iš įdomiausių savo vaidmenų – Arnoldą, gali juo pasitikėti šimtu procentų. Tu visą laiką žinai, kad būnant scenoje šalia Remigijaus jeigu ir griūsi, jis tave pagaus. Į jį gali remtis bet kada. Kaip jis kuria savo vaidmenis – sunku pasakyti. Tai – kiekvieno individualus reikalas. Kasasi kasasi, ir tu žinai, kad vaidmuo bus sukurtas, – pagal save, tokį, kokį jis pamatė. Jeigu Remigijui vaidmuo nepatiks, šito jis neparodys, sukandęs dantis sukurs iki galo. Remigijus savo vaidyba ir kitus, savo partnerius, paverčia herojais.“

Ramunė Skardžiūnaitė: „Sunku rasti intonaciją, kuria turėčiau apibūdinti Remigijų. Gal tai galėtų būti sveikinimas, tinkantis nuotaikai pakelti. Epizodas 1. Pradžia. Susipažinome tuometinėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tai buvo žmogus su gitara. Remis parašė kurso dainą. Buvo tokia privaloma „tradicija.“ „Padėk, jūra, žuvelei gyventi“ – taip, pamenu, prasidėjo tekstas. Ir Remį iš tų laikų prisimenu kaip jūrą – padedantį visiems. Jis buvo baigęs fotografijos mokyklą, tai turime daugybę nuotraukų iš tų metų: kursiokai draugai ir, žinoma, aš aš aš. Kada padėjo gitarą, nepamenu, bet atėjęs į Kauno dramos teatrą jau nebegrojo. Spektaklyje „Fundamentalistai“ (2011) jis vėl prisiminė savo gebėjimus ir, pamenu, premjeros išvakarėse sugrojo daugybę užmirštų kūrinių. Bet spektaklio repertuare neliko, baigėsi ir muzika. Epizodas 2. Remis ir sūnus Paulius. Remis – turbūt vienas pirmųjų vyrų, kuriems leido dalyvauti gimdyme. Tiesiog aš nenorėjau viena likti, paprašėm, ir leido. Kai pirmu troleibusu važiavo namo, stebėjosi, kodėl žmonės taip į jį žiūri. Paskui tik pamatė, kad ant savo striukės dar buvo užsivilkęs mano paltą. Iki šiol išlikęs didžiulis ryšys su sūnumi Pauliumi. Dabar Paulius su mumis jau negyvena, bet anksčiau prieš užmiegant virtuvėje girdėdavau tylų bambesį: abu valgydavo naktipiečius ir dalindavosi dienos rūpesčiais bei džiaugsmais. Ir šiaip, virtuvė – svarbi Remio dienos dalis. Aišku, kai turi laisvo laiko. Epizodas 3. Maistas. Remis gamina daug ir įvairiausių patiekalų: pyragai, džiovintos mėsos, šaldyti baravykai svieste, cukinijos, įdarytos faršu ir grybais. Jis kepa ir Napoleono tortą, nors šiaip saldumynai – mano sritis. Teatre repeticijų, o kartais net spektaklių metu verda diskusijos apie maistą. Daugybė Džiugo Siaurusaičio, Sauliaus Balandžio, Jolantos Dapkūnaitės receptų išbandyta ir mūsų su Remiu virtuvėje. Šie kolegos – delikatesų meistrai. Mes gyvename dviese, galėtume valgyti ir paprasčiau, bet Remis negali valgyti neskaniai. Čia jau kaip manija. Epizodas 4. Sodyba. Čia mūsų vasaros ir mūsų karantinai. Viskas įrengta Remio rankomis. Dažniausiai aš tik kopėčias laikau ir ieškau pamestų instrumentų. Mūsų – pomidorai ir agurkai, moliūgai ir cukinijos... Šiemet – dar ir arbūzai. Aš sodinu, Remis derlių renka. Dar grybai už daržinės pievoje, apaugusioje beržais ir drebulėmis; už tai žemės tarnyba grasina baudomis. Bet kas nori gyventi tarp arimų?! Epizodas 5. Sportas. Pažįstu tik kelis aktorius, tokius pat sporto aistruolius – Evaldą Jarą, Rolandą Kazlą. Futbolas, krepšinis, čempionatai, taurės, pusfinaliai, finalai... Visa tai mūsų namuose žiūrima. Na, gal tik golfas ne. Kai dar nebuvo kompiuterių, Remis net lenteles kažkokias braižydavo. Neaišku kam, bet prirašydavo pilnus sąsiuvinius. (Tai būdavo lyg sporto kryžiažodžiai: spėlionės, numanymai, nuojautų patikrinimas.) Bet čia tik linksmi dalykai, kuriais norėčiau pakelti nuotaiką savo mylimam žmogui. Pasakyti, kad jubiliejai – tai tik eiliniai gimtadieniai. O laikas, neabejoju, dar pametės nuostabių netikėtumų.“