V.Povilaitis (1927–2009 m.) pagarsėjo kaip peizažistas, molbertinės tapybos virtuozas, sieninės tapybos, pano, vitražo, mozaikos menininkas, tapęs ne vienos dailės krypties pirmeiviu. Šiandien jis vertinamas kaip nepaprastai originalus ir gana vienišas tapytojas.

Kartu su kurso bičiuliu Vladu Jankausku sukūrę garsiajai Vilniaus "Neringos" kavinei kompoziciją "Neringa ir Naglis" jiedu ne tik tapo žinomi: sėkmė padrąsino aktyviau taikyti visuomeniniuose interjeruose dekoratyvinę tapybą ant sienų ir vitražus.

Ne mažiau reikšminga Lietuvos dailei abstrakčioji V.Povilaičio tapyba, kurios jis ėmėsi nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos. Anot menotyrininkės Kristinos Budrytės-Genevičės, sovietmečiu lietuvių dailininkus pasiekdavo žinios apie lenkų, čekų, vengrų avangardinį meną ir kai kurie jų, ypač lankęsi pleneruose socialistinėse šalyse, pavartę tų šalių meno žurnalų, taip pat bandydavo neatsilikti nuo bendrų pasaulinių meno tendencijų. Tačiau vyraujant socialistinio realizmo doktrinai, abstrakcija buvo nepageidaujama, netgi draudžiama, o vien pabandę tapyti abstrakčiai ir neideologiškai dailininkai galėjo sugadinti karjerą.

Net žinodamas, kuo rizikuoja, V.Povilaitis kartą, maždaug apie 1962 m., eksponavo abstrakčiuosius tapybos darbus. Ši paroda nebuvo dokumentuota, faktas žinomas tik iš amžininkų prisiminimų.

Dailininkas šią parodą pavadino "Projektas tekstilės audiniams / gobelenams". Parinkęs tokį taikomajai dailei tinkantį pavadinimą, menininkas tarsi apgavo cenzūrą – niekas nedrįso piktintis ar nukabinti darbus. Pasak tapytojo Alfonso Vilpišausko, visi žinojo, kas tai yra, bet tylėjo.

Surinkti visus V.Povilaičio darbus į bendrą visumą nelengva: menininkas nekatalogizavo tapybos darbų, nesirūpino savo kūrybos sklaida.

Abstrakčioji tapyba V.Povilaičio kūryboje nebuvo trumpalaikis impulsas, ji kito – nuo apibendrinto peizažo iki bedaiktės kompozicijos, pripildytos raiškių spalvų ir ritmiškų dėmių. Anot K.Budrytės-Genevičės, dailininkas dažnai komponavo lietuvių koloristikai bei plastinės formos sampratai tolimus spalvos ir formos derinius.

V.Povilaitis buvo nenuspėjamas kūrėjas, jis tapė po atviru dangumi Kauno miesto peizažus, abstrahuotus savo minčių vaizdus, grupines kompozicijas, portretus. Dažnai eidavo pėsčiomis nuo Senamesčio į Aleksotą (vienas arba su draugu Petru Stausku), ten nuo aukštesnių vietų, kur atsiskleisdavo Senamiesčio panorama, tapydavo.

Anot, skulptoriaus Roberto Antinio, galima būtų surinkti ir padaryti parodą vien iš peizažų nuo Aleksoto kalvelių, – tiek daug ir produktyviai V.Povilaitis dirbo, taip buvo įsijautęs į tą vietą.

Miestiečiai pirkdavo tokius pažįstamų vietovių peizažus tiesiai iš studijos, muziejai įsigydavo parodose eksponuojamus darbus. Vėliau, jau XX a. pabaigoje, V.Povilaitis dažniausiai kurdavo savo dirbtuvėje, kartais pasiruošdavo po kelias drobes, kartonus, tapydavo iškart ir daug.

Oficialusis – peizažisto – titulas ir primetami kanonai aktyviausiuoju periodu neleido viešai atskleisti plataus V.Povilaičio kūrybos spektro. Tai pasiryžęs kompensuoti VšĮ Kauno modernaus meno fondas, Kauno paveikslų galerijoje kovo mėnesį užsimojęs surengti solidžią menininko darbų parodą.

Didžioji dalis ekspozicijos kūrinių bus iš privačių kolekcijų, kuriose esama įvariausiems periodams atstovaujančių darbų. Vis dėlto surinkti visus V.Povilaičio darbus į bendrą visumą nelengva: menininkas nekatalogizavo tapybos darbų, nesirūpino savo kūrybos sklaida.

VšĮ Kauno modernaus meno fondas kviečia atsiliepti turinčius V.Povilaičio tapybos darbų ir galinčius juos paskolinti ekspozicijai. Kreiptis prašom tel. 8 609 86 672, 8 613 32 329 arba e.paštu [email protected].