Festivalio įkūrėja choreografė Birutė Letukaitė dalijasi žaismingais istorijų, nutikusių per pirmuosius festivalius, fragmentais. "Aura" – nuo partizaninėmis sąlygomis organizuotų modernaus šokio pasirodymų nešildomuose teatruose dešimtajame dešimtmetyje, iki prestižinių šiuolaikinio šokio pasaulio žvaigždžių Kauno scenose šiandien.

– Perspektyviai žvelgiant į "Auros" festivalio istoriją, kokie iššūkiai lydėjo organizuojant pirmuosius renginius?

– Buvo labai sudėtinga organizuoti spektaklių techninę dalį – draminiai spektakliai turi scenografiją, o šokio spektaklių scenografija yra šviesa. Anksčiau įvykdavo keli šokio spektakliai per vieną vakarą, todėl dėl scenos paruošimo visada vėluodavome. Išeidavau į fojė ir garsiai sakydavau: "Atsiprašau, publika, dėl techninių nesklandumų spektaklis prasidės vėliau, prašome eiti pasivaikščioti ir grįžti po valandos." Ar grįždavo? Grįždavo, o ką darysi, bilietus juk jau įsigiję. Pats pirmas naktinis festivalio spektaklis dėl tų pačių priežasčių vietoj 11 val. įvyko tik pusę pirmos nakties, bet visi sėdėjo kantriai, laukė. Žmonės net neįsivaizduoja, kiek daug technikos, darbo reikia  norint išgauti norimą apšvietimą ir dar ypač tais laikais, kai konferencijų salę turėdavome transformuoti į teatrą.

Kartą iš vienos mėsos įmonės gavome dėžę pigių daktariškų dešrų, kurių vertė, palyginti su jų prašomų festivalio bilietų kiekiu, buvo niekinė. Tada paklausiau: „Tai kas čia ką remia?“

Dar prisimenu vargus dėl spektaklio įvaizdžio ir reklamos: iki penkioliktojo "Auros" festivalio, mūsų komandoje nebuvo kūrybininkų ir reklamos specialistų, o tai reiškė, kad viską turėjome pasidaryti patys. Pinigų nebuvo, pati sukdavau galvą, kokios turėtų būti spektaklio afišos, eidavau ir ieškodavau geranoriškų žmonių, kurie jas sumaketuotų. Įsivaizduokite, tada neegzistavo nuomojami reklaminiai plotai gatvėse ir autobusų stotelėse, todėl eidavau ir nelegaliai klijuodavau plakatus ant tvorų, statybų aikštelių, pastatų sienų.

Vienais metais gavome 20 betoninių blokų pastatyti festivalio reklamoms mieste ir su tuometiniu teatro administratoriumi vežini karučiais transportavome juos į Kauno senamiestį bei Laisvės alėją. Nelaimei, kitą dieną vyko "Žalgirio" varžybos, po kurių miesto centras buvo nusiaubtas: dužo vitrinos, skraidė šiukšliadėžės, virto ir mūsų betoninės reklamos... Koks palengvėjimas, kad šiandien festivalis jau penkiolika metų dirba su kūrybiniu duetu "Mamaika". Jie profesionalūs dizaineriai, fotografai, visada unikalaus festivalio įvaizdžio kūrėjai.

– Iš kur prasimanydavote finansų modernaus šokio festivalį paversti realybe?

– Turėdavome už kažką pirkti trupėms kelionės bilietus, nakvynę, organizuoti maitinimą, todėl vienintelis resursas buvo privatūs rėmėjai. Kartą iš vienos mėsos įmonės gavome dėžę pigių daktariškų dešrų, kurių vertė, palyginti su jų prašomų festivalio bilietų kiekiu, buvo niekinė. Tada paklausiau: "Tai kas čia ką remia?" ir pasiūlymo atsisakiau. Kitos įmonės būdavo dosnesnės: atsimenu vieną festivalį kumpeliais ir skilandžiais šokėjus vaišinome kelias dienas, nors net šaldytuvo, kur viską laikyti, neturėjome, bet vistiek pjaustėme, net ir su kvapeliu, taip visko stigo. O kartą festivalį rėmė gėlių salonas – Kauno dramos teatro fojė suformavęs dekoratyvią ciklamenų piramidę. Po nakties vienas gėlių vazonėlis dingo ir rėmėjai užkūrė mums tikrą pirtį, grasino net teismais.

Organizuojant antrą festivalį pinigų trūko desperatiškai, tačiau degiau noru, kad festivalis įvyktų, ir sugalvojau, kad kiekvienas iš užsienio atvyksiantis šokėjas sumoka penkių dolerių dalyvio mokestį. Nepriklausomybės pradžioje penki doleriai Lietuvoje buvo daug, o mūsų svečiams iš užsienio smulkmena. Už šiuos surinktus ir už spektaklių bilietus uždirbtus pinigus galėjome padengti visas festivalio išlaidas. Ką tik ištrūkusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų Lietuva buvo labai nesvetinga iš užsienio atvykusiems menininkams: nei teatruose, nei viešbučiuose nebuvo šildymo, karšto vandens, maisto porcijos restoranuose tokios mažos, kad šokėjai būriuodavosi aplink virėją prašydami dar. Buvau tokia susikrimtusi, kad negebėjome priimti šokio trupių tinkamai. Kai kurie iš užsieniečių svečių suprato situacijos keblumą ir guodė, tačiau buvo ir tokių, kurie žvarbios viešnagės "Auros" festivalyje ilgai negalėjo pamiršti ir grįžę namo.

– Kaip Kauno publika priėmė modernų šokį?

– Tuos laikus prisimenu su nostalgija: ypač populiarus buvo GALA koncertas: paskutinę festivalio dieną organizuojamas vakaras, kuriame trumpus pasirodymus parengdavo daugelis tarptautinio festivalio svečių. Žmonės eidavo, manydami, kad tokiu greituoju būdu pamatys visą festivalio programą per vieną vakarą. Dešimt metų tai buvo populiariausias festivalio renginys, bilietai visada iššluoti.

Apskritai, modernaus šokio nebuvo Lietuvoje, todėl labai rizikavau, kai 1992 m. išsinuomavome Nacionalinį operos ir baleto teatrą parodyti "Auros" trijų dalių šokio programą. "Auros" Vilniuje dar niekas nežinojo, mūsų kolektyvo šokėjai buvo savamoksliai, tačiau kokia laimė buvo, kai sėdimos vietos ir stovimi bilietai buvo išpirkti, o publika išlydėjo mus didelėmis ovacijomis.

– Modernus šokis visada buvo laisvas ir dažnai provokuojantis, ar prisimenate labiausiai publiką uždegusį festivalio spektaklį?

– Smagu prisiminti lenkų trupę "Žiūrėk man į lūpas", Kaune šokusią daugiau nei prieš devyniolika metų. Avangardinė trupė, šoka nuogai išsirengę vyrai. Visų laikraščių antraštės mirgėjo apie šį spektaklį, o jų puslapius puošė šokančių nuogalių nuotraukos! Linksma istorija, kad viena mūsų festivalio organizatorė taip susidraugavo su lenkų trupės šokėju, kad šis pasiliko Lietuvoje, jiedu sukūrė šeimą ir iki šiol laimingai gyvena.

– Apžvelgiant dešimtmečius trunkančią "Auros" festivalio kelionę, kiek festivalis keitėsi ir kokias vertybes išlaikė?

– "Aura" yra festivalis, kuriame dominuoja ne konceptualios performatyvios formos, o grynasis šokis. Man, kaip ir prieš daugelį metų, įdomi kūno kalba, neišsenkančios jos galimybės – kaip pradėjome, taip ir tęsiame fizinio šokio teatro liniją, kur meninės idėjos išreikštos kūnu. Nuo pat pradžių buvo aktualu rasti būdą išvengti kalbėjimo klišėmis, todėl vertinu įprasmintą improvizaciją, kuri išlaisvina ir atpalaiduoja nuo stereotipų. Man patinka tokie kūrėjai ir trupės kaip Ohadas Naharinas, Sharon Eyal | Gai Behar LEV, "Peeping Tom", Crystal Pite. Į festivalį kviečiu atlikėjus, kurie publikai suteikia estetinę patirtį, kuri nebūtinai turi būti pakylėjanti, labiau verčianti klausti. Tai festivalis, į kurį atvykę scenoje pamatyti šokio, jį ir išvys.

– Ko palinkėtumėte nuolatinei ir naujai festivalį atradusiai publikai?

– Ypač noriu pakviesti festivalyje apsilankyti tuos, kurie dar niekada nebuvo ir nesusidūrė su šiuolaikiniu šokiu. Ateikite, pamatykite ne vieną, o kelis spektaklius, atraskite tokį daugialypį šokio pasaulį. Šie pandeminiai metai kitokie, ypač sudėtingomis sąlygomis organizuojame jubiliejinį festivalį ir norėtume tikėti, kad bent kas antra kėdė teatrų salėse bus užimta. Šokėjai ruošiasi negailėdami jėgų ir jiems ypač svarbus grįžtamasis ryšys iš publikos. Kaip premjeriniame festivalio atidarymo spektaklyje "Begalybės" – mes plušame, nuolat judame pirmyn, niekada neprarasdami vilties atrasti šviesą.

Kas? Tarptautinio šokio festivalis „Aura 30“ atidarymas.

Kur? Lietuvos krepšinio namuose.

Kada? rugsėjo 30 d. 19 val.