Kokias galimybės gali suteikti gamta? Ir kiek jų gali būti? Šis klausimas kyla išgirdus Audronės Petrašiūnaitės parodos pavadinimą "Dvi gamtos galimybės". Anot pačios menininkės, šioji "Parko galerijoje" surengta paroda – ankstesnių paveikslų ciklas, idėjų tęsinys.

Nematomas, bet visur esantis

A.Petrašiūnaitė geriausiai yra žinoma dėl savo tapybos kūrinių, kuriuose vyrauja prislopintų spalvų gausa ir vizualiniai trikdžiai, pasirodantys jos paveiksluose kaip medžių kamienai arba kitokių vertikalių ir horizontalių linijų sankirta. Šios detalės apsunkina žiūrovo žvilgsnį, tačiau puikiai išreiškia vidinį asmenybės susiskaldymą.

Parodoje "Dvi gamtos galimybės" menininkė nagrinėja gamtos ir žmogaus santykį. Viena vertus – pats žmogus yra gamta, iš jos kilęs ir esantis jos dalis. Kita vertus, dažnai labai prieštaringas gamtai ir be atodairos ją išnaudojantis. Iš čia ir liejasi paveiksluose tarpusavyje besivaržančios spalvos, ekspresyvūs potėpiai, išnyrantys iš po medžių laukiniai gyvūnai. Tiesa, visuose darbuose jaučiamas žmogaus buvimas, net jei jis pats ir neatvaizduotas: menininkė tai perteikia tapydama laukinius gyvūnus, kurie visi sustingę išgąsčio poza – it būtų ką tik pamatę žmogų.

Monos Lizos klausimai

Parodoje A.Petrašiūnaitė pateikia ir apropriacijos būdu sukurtų kūrinių, kai kūryboje panaudojamas rastas objektas ar svetimo darbo detalės. Būtent toks darbas yra paveikslas "Mona Liza ir baltas šuo", kuriame menininkė vaizduoja bene vieno žinomiausio pasaulyje kūrinio "Mona Liza" svarbiausią detalę –  Florencijos pirklio ir politiko Francesco del Giocondo žmoną Lizą. Paveikslas kelia begales klausimų, kurių vienas dažniausių – paslaptingos Monos Lizos šypsenos paslaptis ir kas už jos slypi.

A.Petrašiūnaitė savo kūrinyje vaizduoja padvigubintą Monos Lizos atvaizdą. Viename jų menininkė paryškina moters šypseną, tačiau eliminuoja akis, panaikina kitus veido bruožus. Kitame paliekama tik garsiosios jaunos moters plaukai ir veido ovalas, kuriame nėra nieko – tik tuštuma.

Šiuo kūriniu menininkė tarsi kelia klausimus, ką ir kiek reikia eliminuoti iš šio žinomo kūrinio, kad jis taptų niekam neatpažįstamas? Net plaukų forma atskleidžia, kad vaizduojama garsioji Liza.

Sykiu A.Petrašiūnaitė nagrinėja ir atvaizdo galią. Tarp medinių namų, medžių kamienų, balto šuns ir šviesų akmenų įkomponuota Mona Liza vis tiek yra Mona Liza. Atvaizdas tampa toks galingas, kad aplinka, kurioje jis vaizduojamas, tampa nesvarbi. Žiūrint į šį kūrinį kyla dar vienas klausimas – ar toks ir turi būti genialus menas? Ar menininkas, sukūręs nenugalimą atvaizdą, tampa meno genijumi?

Gamtos gyvenimo ciklas

Dažnai vyrauja nuomonė, kad menininkai yra kitokie nei visi kiti  žmonės. Tačiau galbūt vienas didžiausių menininkų bruožų, kuris juos išskiria nuo kitų, – atidus įsižiūrėjimas į aplinką. Tai būdinga ir A.Petrašiūnaitei. "Kai einu į miškus, neturiu jokių atradimo tikslų. Renku grybus, uogas ar šiaip vėplinėju, kaip sakydavo vienas mano vaikystės laikų mokytojas. Tas vėplinėjimas ir skatina mane kurti paveikslus. Pamatau šviesos stebuklą: kaip šviesa gaubia augalus, krenta ant žemės ir spygliai užsidega auksu, kaip ji persmelkia žmogų kiaurai, kaip tampu sraigės kiautu be sraigės", – teigia menininkė.

Savo kūriniais A.Petrašiūnaitė bando sustabdyti nesibaigiantį gamtos kitimą. Jos kūriniai tampa saugyklomis, kuriuose saugomos pačios paslaptingiausios gamtos akimirkos. "Paveikslai yra tarsi galimybė stabdyti gamtos kitimo srautą. Kartu suvokiu, kad gamta nėra sukurta mėgautis. Tai nėra blizgučių paradas, tai didžiulė kintanti jėga, srautas, nešantis augalus, gyvūnus ir žmones į mirtį. Ir vėl atsikuriantis tarsi iš nieko..." – sako menininkė.

Taigi parodoje menininkė nagrinėja ir kitą temą – pačios gamtos būsenas ir tikrąją gamtos harmoniją. Joje nėra vientiso grožio, gamta pati save naikina tam, kad išgyventų ir šis destrukcijos bei konstrukcijos ryšys yra neatsiejamas.

Traukos galia

Dažniausi A.Petrašiūnaitės kūrybos vaizdiniai – gyvūnai. Tiek laukiniai, dar neprijaukinti žmogaus, tiek naminiai, atrodo, jau nebeatskiriami nuo šeimininko. Menininkė imasi tyrinėti žmogaus ir gyvūno santykį, kai jie abu tokie vieniši, bijo vienas kito švelnumo, todėl ir paveiksluose vaizduojami nedrąsia ranka gyvūnus liečiantys žmonės.

Nuo šios temos švelniai pereinama prie žmogaus vienišumo, kuris menininkės darbuose yra toks nepakeliamas, skausmingas ir slogus. Vis dėlto žvelgdamas į kūrinius neužsikreti šia būsena, priešingai: kūriniai stebuklingai sugeria žiūrovo slogią nuotaiką ar jauseną. Kūriniuose vyraujanti spalvų gausa, pranykstančios ir vėl, jau kitame kūrinyje, atsirandančios figūros, abstrakcijos užuomazgos leidžia žiūrovui pasinerti į kūrinius ir iš jų išnirti jau kiek kitokiam. A.Petrašiūnaitės kūriniai – kaip jūra, į kurią įbridęs dar ilgai nenorėsi išlipti į krantą.

Kas? A.Petrašiūnaitės kūrinių paroda "Dvi gamtos galimybės".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki sausio 27 d.

Viena iš "Lūžio kartos"

A.Petrašiūnaitės kūryba šiuo metu  pristatoma ir nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus opaveikslų galerijoje veikiančioje parodoje "Tylus gyvenimas" iš ciklo "Lūžio kartos vardai".

Parodoje šalia ankstyvosios A.Petrašiūnaitės tapybos rodomi ir 2015-aisiais sukurti darbai.

2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta "Lūžio kartos ir jos mokytojų" ekspozicija, skirta XX a. paskutiniojo dešimtmečio Kauno dailininkų darbams. "Lūžio kartos" pavadinimas nebuvo susietas su dailininkų amžiumi. Jų "lūžio" pagrindą lėmė studijų sovietmečiu ir 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pasikeitusios kultūrinės, politinės ir ekonominės situacijos laisvėjančioje Lietuvoje sankirta.

Dėl muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. "Lūžio kartos" ekspozicija buvo uždaryta. "Lūžio kartos" vardai nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas – pristatyti 9-ojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.

Kas? A.Petrašiūnaitės kūrinių paroda "Tylus gyvenimas".

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki vasario 28 d.