Už juos kalba nuveikti darbai, atliekami kūriniai, skambanti muzika, iš giliausių klodų sklindantis asmenybės žavesys. Su tokiu nuoširdžiu ir nesiblaškančiu žmogumi susitikome pokalbio jaukioje Kauno valstybinės filharmonijos klasėje. Tai kompozitorė Dalia Kairaitytė, ką tik pasitikusi gražų jubiliejų, o dabar kviečianti klausytojus į savo autorinį koncertą.

– Mieloji Dalia, sakykite, kas jums yra muzika?

– Nuo pat vaikystės muzikai jaučiau didžiulę trauką: klausydavausi dainuojančio ir akordeonu sau pritariančio tėvo, o viskas, kas aplinkoje grodavo, dainuodavo, mane viliojo. Taigi muzika man – didžiulė gyvenimo dalis, kur galiu atsipalaiduoti, panerti į save, gauti atgaivos ir peno dvasiai ir sielai. Muzika – emocijos, o aš – emocionalus žmogus, tad natūralu, kad mes derame.

– Kokia jūsų mėgstama muzika?

– Man patinka muzika, kuri ne bando kažkuo nustebinti, o yra tarsi visumos dalis, tęsianti tradicijas ir paliečianti žmogaus emocijas. Labai nemėgstu agresyvios muzikos. Vos išgirstu agresiją muzikoje – iš karto ją išjungiu.

– Esate muzikos kūrėja. Ar galėtumėte pavadinti save muzikos vartotoja?

– Taip, žinoma. Neatsiriboju nuo kitų kompozitorių kūrybos, mėgstu sekti tuos autorius, kurių muzika atitinka mano dvasinius poreikius. Šiais laikais muzikos vartojimo galimybės yra begalinės. Jaunystės metais teturėjome tris čirškintas plokšteles, o dabar per internetą prieinama didžiulė fonoteka. Tad muzikos klausausi labai daug ir įvairios: nuo Johanno Sebastiano Bacho iki šiuolaikinės. Mano klausymosi pasirinkimą lemia įvairios aplinkybės. Pavyzdžiui, jeigu ruošiuosi kurti naują kūrinį chorui, klausausi to žanro kūrėjų, dažniausiai – estų ar vengrų kompozitorių. Kai aprėpi klausomo žanro visumą, jau išgirdęs pirmuosius taktus gali suvokti – sudomins ar ne. Jeigu kūrinys suvirpina sielą – klausausi iki pabaigos, analizuoju, vertinu formą, ieškau to sudominančio grūdo. Ko gero, čia ir slypi kūrinio sėkmės kodas – kai klausaisi ir be galo smalsu, kas bus toliau.

– Kaip savo kūryboje išvengiate pasikartojimo, kopijavimo grėsmės?

– Visi esame žmonės, daugiau panašūs negu skirtingi. Nemanau, kad reikia specialiai stengtis kažko nepakartoti. Tiesiog – būti savimi, rašyti muziką taip, kaip jauti, kaip diktuoja vidinė klausa. Bijoti būti į ką nors panašiam – beprasmis uždavinys. Atrodo, Krzysztofas Pendereckis yra pasakęs, kad, norint parašyti visiškai originalų kūrinį, reikėtų ilgam laikui užsidaryti, atsiriboti nuo visos žinomos muzikos ir tuomet jau kažką bandyti. Bet kažin ar tai įmanoma... Juk galva visada pilna kažkokių garsų, kiekvienas savyje turime užkoduotą gebėjimą priimti tik sau  būdingą muziką.

– Ne kartą sakėte, kad miškas – jus įkvepianti ir įkraunanti terpė. Kaip manote, ar jūsų jubiliejinis koncertas galėtų suskambėti miške?

– Tuomet tektų apgailestauti, kad esu gimusi žiemos viduryje... Miškas man – tylos oazė, leidžianti apmąstyti muzikines idėjas, jas sudėlioti, pajausti. Triukšme man tai nepavyksta. Kūrybai man reikia tylos, ramybės, vienatvės, atsiribojimo. Turiu vieną kūrinį, gimusį miške. Tai daina balsui, fleitai, altui ir klavesinui „Sidabro karoliais pabiro lietus ant pušų“. Įkvėpimas kilo pamačius, kaip miške po lietaus ant kiekvieno pušies spyglelio kabo po lašelį. Iš karto radosi reikiama emocija ir vidinis kūrinio užtaisas, pakuždėjęs norimą išsakyti mintį. Taigi, esu miške gimusi, į mišką ir žiūriu, jeigu jau perfrazavus sparnuotą mūsų tautinį posakį.

– Kokia turi būti kompozitoriaus duotybė, kad iš tam tikro vaizdinio gimtų kūrinio idėja, melodija, harmonija, kitaip tariant, muzika?

– Pirminis dalykas – idėja. Mano dėstytojas Eduardas Balsys sakydavo, kad kai turi idėją – ateina emocija. Kartais ne visai konkreti, neturinti atraminių taškų, bet jau diktuojanti tinkamas išraiškos priemones, – viskas natūraliai susilieja. Žinoma, pasaulyje egzistuoja daug kūrinių, kurių gimimo pradžia – priemonių pasirinkimas, bet, mano manymu, tai  garantuota nesėkmė. Mano kūryboje tokių atvejų nėra. Tiesa, kažkada bandžiau konstruoti dodekafoninę muziką, bet patyriau vien tik kančią. Jeigu savyje nejauti to, ką darai, tai kam tai daryti?

– Kita jūsų dažnai minima kūrybos erdvė – virtuvė...

– Aš ten būnu. Atsiriboju nuo visų, uždarau duris ir... darbas virtuvėje man netrukdo pasinerti į apmąstymų procesą. Muzikos kūryba ir maisto gamyba – visiškai skirtingos veiklos, gebančios vykti paraleliai. Viena jų – intuityvi, kita – atpalaiduojanti... Taigi, galiu patvirtinti, kad mėgstu virtuvę. Tiek eksperimentuojant su maistu, tiek kuriant muziką.

– Dažnai esate minima kaip kamerinės ir chorinės muzikos kūrėja. Bet juk išbandėte save kurdama įvairiausių žanrų muziką?

– Net neįsivaizduoju, kaip galėčiau teoriškai apibrėžti savo kūrybos stilių ar būdą. Man svarbiausia – pusiausvyra tarp emocionalaus ir racionalaus pradų. Nė vienas jų neturėtų dominuoti. Vien paleista emocija nėra iki galo įprasminta, ji neatskleidžia viso rezultato. Racionalus garsų valdymas ir formos, išraiškos priemonių, instrumentuotės apmąstymas turi būti labai gerai subalansuoti su emocine kūrinio plotme. Tikiu, kad mano kūryboje taip ir yra.

Labai mėgstu chorinę muziką ir esu parašiusi daug kūrinių chorams, ypač – moterų chorui. Smagu, kad visi mano sukurti šio žanro kūriniai yra atlikti. Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad į kūrybą chorams imu žvelgti atsargiau, nes nenoriu kartotis ar sugrįžti į jaunystės kūrybinę stilistiką. Kita vertus, kadangi prie kūrinių chorams grįžtu ne taip dažnai, šis atsargumo jausmas nekelia didesnių rūpesčių.

Kamerinė muzika labai artima mano sielai, nes čia girdima ir jaučiama kiekviena linija – nieko neužmaskuosi ir nepaslėpsi. Esi tarytum nuogas. Kamerinė muzika geriausiai atspindi mano dvasią ir sielą. Kodėl? Todėl, kad ji kamerinė. Laikau save kameriniu žmogumi, nemėgstu pompastikos, gausių susibūrimų ir didelių erdvių. Geriau jaučiuosi kompaktiškoje, jaukioje aplinkoje. Manau, iš čia ir gimsta atitinkamos muzikos pomėgis. Labai mėgstu poeziją, o iš čia – meilė vokalinei muzikai. Skaitau daug eilių, o jas skaitant sukirba noras papildyti eilėraščius savo muzikinėmis vizijomis.

Žinoma, galėčiau kurti daugiau simfoninės muzikos. Tikrai esu išėjusi gerą instrumentuotės mokyklą ir mano simfoniniai kūriniai skamba puikiai. Bet greta kitų niuansų daug lemia tokios muzikos atlikimo išlaidos ir dažnumas. Juk dažnas naujas simfoninis kūrinys atliekamas vieną kartą jį užsakiusio festivalio koncertuose, vėliau – geriausiu atveju per kompozitoriaus 100-metį. Man labiau patinka, kai kūriniai skamba gana dažnai.

Didelę savo kūrybos dalį skyriau muzikai vaikams. Tai kūrinėliai skirti jauniesiems, augantiems ir besiugdantiems atlikėjams, todėl nieko nuostabaus, kad jie skamba dažniausiai. Ne visos šio žanro natos yra publikuotos, tad nuolatos sulaukiu prašymų iš pedagogų ir meno mokyklų atsiųsti vieną ar kitą natų rinkinį. Jie vis groja, groja, niekaip jiems negana... Mane tai labai džiugina, suprantu, kad šie kūrinėliai artimi vaiko vidiniam, dvasiniam, emociniam pasauliui ir kartu jo techninėms galimybėms.

– Kompozitorių dažnai identifikuoja tam tikros tik jo muzikai būdingos savybės. Man asmeniškai jūsų vokalinė muzika išsiskiria savita derme, gal netgi pentatonika...

– Išties, man patinka toks apsiverčiantis tonalumas, kai kiekviename taške gali sustoti ir nuo jo judėti toliau. Pentatonika man artima – yra ne tik vokalinės muzikos, bet ir kamerinių kūrinių, parašytų šioje dermėje. Tarp mano favoritų – lydinė dermė. Turbūt tai tam tikra emocinė išraiška – juk kiekvienas tono pakėlimas ar nuleidimas suteikia tam tikrą nuotaikos kodą. Turi atrasti sintezę, suvokti, ar norisi tamsos, ar šviesos. Yra ir kitų mano kūrybai būdingų elementų, pavyzdžiui, vokalinių kūrinių pabaigos – gęstanti fortepijono partija. Būdingos prie temos atvedančios įžangos. Na, ir, žinoma, savitas harmoninis garsų debesis. Man itin svarbus bendras skambesys, jo paieškoms atidaviau daugybę metų.

– Ar kurdama vokalinę muziką galvojate apie konkretų balso tipą? Gal jūsų kūriniai lengvai transponuojami ir pritaikomi kitam balsui?

– Kartais man truputį skaudu transponuojant kūrinius – juk kiekviena tonacija turi savo spalvą. Tad, jeigu tenka keisti tonaciją, turiu prisijaukinti naują spalvinę išraišką. Palyginkime Des-dur su Cis-dur. Žiūrint tiesmukiškai, tai lygiai ta pati garsų eilė. Bet pirmąją girdžiu kaip prislopintą mėnesienos šviesą, o antroji – žėrinti ir spindinti saulės šviesa. Tad, grįžtant prie kūrinių transponavimo, turiu pasakyti, kad tai darau gana retai ir dažniausiai – konkretaus vokalisto prašymu.

– Kažkada esate pasakiusi, kad buvimas scenoje jums siejasi su nuolatiniu stresu...

– Taip, jeigu kalbame apie pradedantį ar galvojantį pradėti atlikėjo karjerą asmenį. Patyręs atlikėjas, manau, yra tikrai adaptavęsis prie scenos ir moka suvaldyti stresą. Iš tiesų, kartais patiriu nemažą stresą sėdėdama salėje ir klausydamasi atliekamų savo kūrinių. Kažkoks vidinis jaudulys. Ir visiškai ne dėl to, ar pavyks, ar ne... Tiesiog tarsi dar kartą išgyvenu kūrinio gimimo procesą. Jaudinuosi kaip mama dėl savo vaikų ar mokytojas dėl mokinio pasirodymo. Ir ypač – kai kūrinys atliekamas pirmą kartą.

– Ar šiuo metu puoselėjate naujas kūrybines idėjas?

– Tiesiog dėlioju mintis. Pamąstau apie vieną ar kitą kūrinį, bet konkrečių eskizų dar neturiu. Esu neskubiai kuriantis žmogus, noriu, kad poreikis kūriniui užaugtų viduje, tad neverčiu savęs kurti. Nesu iš tų, kurie rašo greitai ir daug. Man būtina išgyventi, pajausti gimstantį kūrinį. Nemėgstu proginių kūrinių – jie man kvepia konjunktūra ir būna atliekami tik tai progai paminėti. Man kiekviena diena – proga. Esu laiminga galėdama būti čia, kur esu, ir tuo džiaugtis. Šiuo metu turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu skirti ne tik kūrybai, bet ir skaitymui, sukiojimuisi virtuvėje, galų gale – anūkams. Mėgaujuosi galėdama eiti ten, kur tuo metu jaučiu potraukį būti. Galima norėti daug, daryti, griebti, skubėti, lenktyniauti, bėgti pirmyn, kopti į aukščiausius bokštus, bet reikia suvokti, kad esame laikini. Nieko šiam pasaulyje nėra amžinesnio už laikinumą. Nugyvenusi nemažai metų tai suvokiu ir neužsiimu vadinamaisiais svarbiais dalykais. Einu ten, kur mane traukia, kur veda vidinis balsas.

– Ko palinkėtumėte klausytojui, ateisiančiam į jūsų jubiliejinį koncertą?

– Linkiu atsipalaiduoti ir atvira siela ir širdimi klausytis emocionalios muzikos.

Kas? Jubiliejinis D. Kairaitytės kūrybos vakaras.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 9 d. 18 val.