Jaunas grafikas Dominykas Gutauskas neslepia ryšį su savo kūriniais jaučiantis tik tol, kol kuria. Paskui jį formuoja kitų žmonių fantazija. "Matant savo kūrybą, ypač ankstesnius darbus, neretai apima keistas jausmas, kad tai ne mano, o kažkieno kito veikla", – sako jis.

Savo gyvenimus gyvena ir šiuo metu POST galerijoje vykstančioje D.Gutausko personalinėje parodoje "Elektrinis piemuo" pristatomi darbai. Medžio koliažai šmaikščiais pavadinimais tik pradeda istorijas, kurių atomazgą leidžiama susikurti kiekvienam žiūrovui.

– Studijavote Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete, grafiką. Kada atradote medį?

– Ketvirtame kurse savarankiškai nusprendęs, pamėginau medžio raižinio techniką. Nė viena grafikos technika nesukėlė tokio susidomėjimo kaip ši. Vėliau pradėjo labiau dominti pati klišė nei atspaudas. Buvo metas, kai iliustratyviai akrilu paišiau ant medžio, bet šio laikotarpio kūryba – praėjęs etapas, kuris išugdė kantrybę, nes prie vieno darbo krapštydavausi labai ilgai. Vėliau atsitiktinai atradau medžio formas iš kurių dėlioju kompozicijas. Šiuo metu tai yra pagrindinė mano technika.

– Kas buvo jūsų mokytojai? Kas jus suformavo kaip postmodernizmo kūrėją?

– Užaugau menininkų šeimoje, nuo mažens turėjau dažų ir didelio formato lapų. Vaikystėje, gyvendamas Senamiestyje, nemažai laiko praleisdavau kieme, likusį laiką – namie piešdamas, tapydamas bažnyčias, įvairius personažus. Nors niekada nebuvau labai atitolęs nuo menų, vidinį sprogimą, susidomėjimą kūryba, pajutau tik ketvirtame kurse, besimokydamas Dailės akademijoje. Iki to laiko jaučiausi sutrikęs, nesupratau, ar man tikrai įdomus ir aktualus šis kelias. Žinoma, formavo ir iki šiol formuoja kitų menininkų kūrybos stebėjimas, jų požiūris.

– Kodėl pasirinkote gatvės menininko kelią, o ne, tarkime, įprasto dailininko gyvenimo – tapymo studijose?

– Gyvenu ir kuriu studijoje, o gatvės menu užsiimu dar neilgai. Niekada ir nebuvau labai aktyvus gatvės menininkas, išskyrus keletą metų, kada klijavau plakatus. Pernai pasitaikė galimybė įgyvendinti nemažo formato kūrinį ant namo fasado, Žaliakalnio papėdėje, festivalio "Nykoka" metu, bet gavus visus reikiamus leidimus, namo gyventojai kategoriškai atsisakė.

– Esate pavyzdys, kad menininkas gali egzistuoti savarankiškai, nepriklausomai nuo jokių sąjungų ar kitų institucijų.

– Nėra lengva, neseniai pradėjau bendradarbiauti su Meno vadybos platforma, matysime, kas iš to išsirutulios. Kol kas su sąjungomis patirties neturiu, bet manau, kad jos yra reikalingos kūrėjams tiek dėl kūrybos sklaidos, tiek dėl socialinių garantijų ir paramos.

– Kas jus įkvepia?

– Tiesiog nepavyksta nekurti, tampu vis didesnis darboholikas. Tenka daug ko atsisakyti. Žinoma, pasitaiko, vadinamųjų įkvėpimo duobių, bet jos užtrunka trumpai. Kiekvieną labiau įstrigusį momentą, idėją norisi įgyvendinti, bet juk to nepadarysi burtų lazdele – dirbu technika, atimančia daug laiko. Pastaruoju metu tiesiog būtina balta, šviesi erdvė, kad jausčiausi gerai darbo zonoje. Išgyvenu valymosi laikotarpį, darbuose daugėja lygių plotų, minimalėja detalių, formų.

– Pastaruoju metu vyksta daug "partizaninių" savanoriškų jaunimo iniciatyvų – vakarėliai skvotuose, koncertai požeminėse perėjose ar po tiltais. Kaip būdamas kūrėju jaučiatės šiame mieste?

– Vis rečiau leidžiu laisvalaikį Kaune, bet gan mažas šis miestas, todėl kažką reikšmingesnio sunku praleisti pro akis. Reikia tiek ekspromtinių, nelegalių renginių, tiek ilgai planuotų, kokybiškų. Liūdniausias asociacijas kelia mugės pobūdžio renginiai Kauno centre. Šis miestas turi viską ko reikia kūrėjui, išskyrus gyventojų kiekį, nuo kurio bet kuri sritis gali atsidurti stagnacijoje.

– Ar Kaunas ne per daug įstrigęs savo auksiniu tarpukario laikotarpiu? Ar jaunimui netrūksta palaikymo ir valdžios investicijų į jų iniciatyvas?

– Kiekvienas laikotarpis turi duoti miestui tiek, kiek pajėgia. Jei nesuformuojama galimybė kažką reikšmingo sukurti, pastatyti dabar, tai reikėtų bent pasistengti neleisti sugriūti tarpukario laikotarpio architektūrai ir bandyti ištaisyti sovietinio palikimo ir nepriklausomybės pradžios nesusipratimus. Prekybos centrai miesto skylių neužkamšys.

– Šiuo metu galerijoje POST vyksta jūsų darbų paroda "Elektrinis piemuo". Kokia parodos idėja?

– Šios parodos idėjos principas panašus į mano diplominį darbą. Jame buvo fragmentai, figūros iš Kauno senamiesčio aplinkos, šį kartą – iš provincijos, kurioje šiuo metu gyvenu ir kuriu. Skirtingų gyvenimo būdų susimaišymas, privatūs kiemai, gamtos ir urbanizacijos kontrastas, paradoksai. Parodos idėja yra svarbu, bet dar reikėtų atkreipti dėmesį į pačios technikos, spalvų, formų paieškas.

– Sakėte, kad šioje parodoje eksponuojami darbai – medžio koliažai, ironiškai pasakoja apie šiuolaikinės provincijos buitį, kasdienybę ir joje esančius paradoksus. Kaip gimsta kūrinių pavadinimai? Jie tokie kontrastingi ir tikslūs: "Baseinas", "Lašas", "Žolė".

– Pavadinimai atkeliauja tiesiogiai iš to, ką matau, atspindi matomą vaizdą. Ironijos yra nes gyvenimiškose situacijose, aplinkoje ji mus lydi nuolat. Nenorėčiau, kad į mano kiekvieną darbą būtų žvelgiama labai giliamintiškai, bet tai nėra ir komedijos žanras.

– Jūsų darbuose matyti tapybos, grafikos ir skulptūros elementų. Medžio koliažai žavi detalių kruopštumu ir itin estetišku pateikimu. Ar jums svarbi žmonių reakcija į tavo kūrybą? Kokią žinutę savo kūryba stengiatės perduoti žiūrovams?

– Kiekviena mano idėja yra tik pirminė užuomina, laukianti savarankiško žiūrovo tęsinio. Darbas su manimi turi kontaktą tol, kol jis yra dar nebaigtas, paskui jį veda kitų žmonių požiūris, fantazija. Matant savo kūrybą, ypač ankstesnius darbus, neretai apima keistas jausmas, kad tai ne mano, o kažkieno kito veikla.

Kas? D.Gutausko kūrinių paroda "Elektrinis piemuo".
Kur? "POST galerijoje".
Kada? Veikia iki sausio 25 d.