Pereiti į pagrindinį turinį

Fotografė L. Geležė: aktorė be diplomo – užtat su fotoaparatu

2022-09-24 12:00

Vyresnės kartos kauniečiai tikrai suras bent vieną ar kelias jos darytas nuotraukas. Kalbu apie Laimą Geležę – režisūrinės fotografijos pradininkę ir garsių žmonių fotografę. Vienam užmetusi plunksnų šalį, kitam į rankas įdavusi senovinio telefono ragelį, virš trečio išskleidusi margą skėtį – ji nardydavo Senamiesčio studijoje kaip žuvis.

– Ryškiai plaukų spalvai likote ištikima iki šių dienų, Zodiako ženklas – Žuvys – irgi nepasikeitė, bet savo identifikacinį kūrybos braižą pakeitėte? Ar įtariate, kur link suku?

– Turbūt taip. Pirmadienį Kauno galerijoje „Balta“ atidariau netipišką savo kūrybai parodą, kurią pavadinau „Pasaulio spalvos“. Visiems sakau, kad čia išvysite kitokią Laimą, nei buvo įpratę.

– Esate žinomesnė kaip garsių žmonių fotografė. Vis dėlto „Pasaulio spalvos“ sufleruoja, kad parodoje galime tikėtis kelionių įspūdžių?

– Prieš trejus metus turėjo būti visų mano kartos garsių žmonių paroda, bet per tą laiką mano gyvenime įvyko daug skaudžių įvykių. Prasidėjo pandemija, aš praradau abu tėvelius, pati patyriau sunkią apendicito operaciją. Visa tai mane išmušė iš vėžių.

Kadangi apie save priminti ir parodą surengti vis dėlto norėjau, ėmiau mąstyti, ką dar įdomaus galėčiau žmonėms parodyti. Prisiminiau turinti daug nuotraukų iš įvairiausių kelionių po Europą, ir ne tik. Teko pabuvoti ir Australijoje, ir Naujojoje Zelandijoje, ir Vanuatu salose Okeanijoje. Visuose tuose kraštuose mane žavėjo skirtinga gamta. Taigi, atidžiai peržiūrėjau kelioninių fotografijų archyvą, o paskui atrinkau gražiausius gamtos kadrus ir surengiau parodą, išleidau jų katalogą. Kas ateis – tikrai nustebs, nes išvys profesionalios fotografijos ir fotografavimo kaip laisvalaikio hobio sintezę.

– Reikėtų suprasti, kad visos tos nuotraukos nebuvo specialiai darytos parodai?

– Tikrai taip. Kadangi mano vyresnioji dukra Laura gyvena Australijoje, viešėjau tame žemyne kelis kartus. Žinoma, su fotoaparatu! Fotografuoti gamtą lengva. Su žmonėmis dirbti sunkiau: jie įpareigoja, uždeda atsakomybės naštą, nes nori visą laiką atrodyti gražūs. Turiu rasti būdą, kaip nufotografuoti žmogų taip, kad jis liktų savimi – ir manimi – patenkintas. Prisipažinsiu, per 40 kūrybinės veiklos metų truputį nuo to pavargau. Aš vis dar fotografuoju žmones, bet pasidariau išranki: leidžiu sau rinktis ir dirbu, kada noriu, kiek noriu ir su kuo noriu.

– Ar jūsų nuotraukose gamtos fone vis tiek yra žmogus?

– Bus ir tokių nuotraukų, bet nedaug. Norint fotografuoti žmones svetur, reikia labai gerai žinoti tos šalies įstatymus, papročius. Reikia domėtis, ar pagal vietos religiją, paties žmogaus valią jam tai priimtina. Todėl labiau koncentravausi į gamtą – jūrą, kalnus, krioklius. Parodoje išvysite relaksacinių nuotraukų, į kurias aš pati žiūrėdama pailsiu, tad, labai tikiuosi, ir žmones jos veiks panašiai. Galima sakyti, kad jos – mano emocijos gamtoje.

Mamukas: su mylimais anūkais Hariu ir Tomu, gyvenančiais Australijoje. / L. Geležės asmeninio albumo nuotr.

– Kadangi jūsų dukra Laura ir mylimi anūkai Haris (10 metų) ir Tomas (9 metų) gyvena Australijoje, turbūt nuotraukų iš šio žemyno turite daugiausia?

– Gal taip, o gal ir ne. Yra nemažai kadrų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių – Suomijos, Vokietijos, Izraelio, kur gyvena mano draugė. Sakykim taip: jei per savo gyvenimą kažkur buvau išvykusi, tai paliudys ir mano nuotraukos.

Parodos žiūrovų laukia ir dar viena staigmena – nė po viena nuotrauka jie neras jokios šalies ar vietos pavadinimo. Tai dariau sąmoningai. Matote, vienas mano bičiulis, žiūrėdamas į Vanuatu salose užfiksuotą vaizdą, išsitarė, kad šis primena jo kaimą… Tuomet supratau, kad visai nereikia jokių parašų. Užtenka tiesiog parodyti žiūrovui gražų vaizdą, kad jį užlietų teigiamų emocijų banga ir kad kiekvienas rastų sau artimą gamtos kampelį.

– Nuo šiol pristatote save kaip Laimą Geležę – ar tai kažkaip susiję su gandais apie jūsų sužadėtuves su vienu turtingu australu, kuriam beveik prieš dešimtmetį ruošėtės ištarti „taip“ ir emigruoti į Australiją?

– Neslėpsiu: kadaise buvo visokių minčių. Planavau ir pasilikti Australijoje, ir tekėti dar sykį. Dėl to net savo pavardę susitrumpinau iš Geležiūtės į Geležę. Kodėl neištekėjau? Na, žmonės planuoja, o ten, aukštybėse, kažkas jų planus koreguoja.

Dabar jau vėl kitokios mintys galvoje sukasi. Per vėlu man keisti gyvenimo būdą, draugus. Ir dukra, neseniai atvykusi su vaikais atostogų į Lietuvą, stebėjosi, kiek daug mes čia turime giminių, draugų. Australijoje gyvenimas verda labiau uždarame rate: namai–darbas–namai. Aišku, susitinka ir su išeiviais iš Europos, nes mūsų mentalitetas vis dėlto yra kitoks nei Australijos senbuvių. Kad tai suprastum – turi ten pagyventi.

– Turėjote unikalią galimybę pamatyti Australiją iš arti. Juk nuvykęs į svečią šalį savaitei ar mėnesiui, nepajausi joje verdančio gyvenimo pulso. Jūs gyvenote dukros šeimoje su australu žentu ir dviem guviais anūkais! Buvote kaip ta močiutė iš maestro Stasio Povilaičio dainos – su džinsais ir tekina?!

– Kadaise išties buvau labai smarkus mamukas (taip mane anūkai vadina). Dabar kiek pristabdau save – jau metai ir sveikata nebe ta. Vasarą man netikėtai buvo atlikta apendicito operacija, o kai išėjau iš ligoninės – po savaitės atskrido vaikai. Anūkams buvo keista, kad jų pažinotas mamukas nevažinėja dviračiu, nemėto kamuolio į krepšį ir pan. Paaiškinom juokais, kad mamukas truputį paseno.

Kai beveik metus viešėjau pas dukrą Australijoje, kasdien eidavau į paplūdimį. Jos namai prie jūros miestelyje, kurio dydis kaip mūsų Palangos. Ten būdavau ne tik savo anūkų, bet ir viso pliažo vaikų močiutė. Jie lipdavo prie manęs kaip bitės prie medaus.

– Nuo seno esate žinoma kaip žinomų veidų fotografė. Dabar tie žmonės pamažu užleidžia vietą jaunimui – ant scenos lipa socialinių tinklų žvaigždės, nuomonės formuotojai, kiti garsūs jauni žmonės, kuriuos fotografuoja jų draugai, pažįstami. Ar neliūdna?

– Nieko nepadarysi – toks gyvenimas. Dabar tikrai labai daug fotografų, bandančių sutilpti po viena šio amato vėliava. Yra tokių, kurie dirba labai profesionaliai, bet yra ir tokių, apie kurių darbus aš geriau patylėsiu. Jie tiesiog turi fotoaparatus ir įsivaizduoja, kad gali fotografuoti.

Mano laikais buvo gal dešimt garsesnių fotografų, kurie turėjo mokėti viską. Aš buvau portretistė, bet kokius šešerius septynerius metus – ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę – fotografavau aktus, tokią lengvą erotiką. Atlikdavau darbą, kurio niekam, išskyrus užsakovus, negalėjau rodyti.

Kai studijavau Maskvos menų universiteto kino-fotografijos fakultete, mano diplominis darbas taip pat buvo akto fotografija. Prisimenu, atidengdavome kiek daugiau peties ir tai jau buvo uch... erotika. Kitokie standartai – nuogo kūno nebuvo galima rodyti.

Buvau užsiėmusi su žmonėmis, o gamta likdavo tik laisvalaikiui, kurio beveik neturėjau. Štai kodėl paroda „Pasaulio spalvos“ netikėta ir man pačiai.

Vis dėlto pagrindinis mano darbas, iš kurio užsidirbdavau pragyvenimui, buvo įvairios šventės – vestuvės, krikštynos... Šalia to dariau ir tai, kas mano širdžiai buvo smagu. Gamtai dėmesio gal mažiausiai tekdavo... Kodėl? Nes buvau užsiėmusi su žmonėmis, o gamta likdavo tik laisvalaikiui, kurio beveik neturėjau. Štai kodėl paroda „Pasaulio spalvos“ netikėta ir man pačiai.

– Ar pas mus dar yra vietos ir darbo „senukams“?

– Yra, bet reikia nuolat apie save priminti. Pirmąsyk, kai išvykau į Australiją aplankyti savo pirmojo anūko, užsibuvau ten metus. O kai tavęs nėra – žmonės pamiršta.

Kita vertus, ateina laikas, kai turi užleisti vietą po saule kitiems – jaunesniems. Jaunimo dabar visai kitoks matymo kampas, fotografavimo būdas, braižas. Mane jaunystėje mokė, kaip nukirsti nuotraukoje galvą, ranką… Dabar ir mokslai visai kiti. Ką ten mokslai – net pozavimo maniera prieš objektyvą visiškai kitokia: jei nepapūtei lūpyčių, jau ir negraži, nemadinga… Gali tai priimti arba nepriimti, bet turi išmokti su tuo gyventi.

Smagu, kai kartais tenka fotografuoti mano kartos tėvų vaikus, kurie mane kažkaip susiranda, – jų pačių progas arba tėvelių jubiliejus.

– Ugninga, emocinga, temperamentinga – visa tai apie jus?

– Meluosiu, jei sakysiu, kad visai nejaučiu metų alsavimo į nugarą. Ypač netvirtai pasijutau prieš dvejus metus po kovido. Buvau palūžusi tiek morališkai, tiek fiziškai. Laimei, atsigavau...

Šiuo metu po truputį fotografuoju Miko Petrausko scenos menų mokykloje. Kolegos žavisi, kad aš ten kaip užsukta lakstau. Vis dėlto pati jaučiu, kad nė pusės tiek jėgų, energijos nebeturiu. Manau, kad tas mano aktyvumas, veržlumas yra prigimtinis dalykas. Tiek mano, tiek sesers, tiek ir jaunėlės dukros temperamentai tiesiog beprotiški – visos lekiame, imame, daužome. Čia turbūt genetikos užkoduota, nes kitaip nemokame. Kartais už tai ant savęs net pikta būna.

– Ar teisybė, kad po mokyklos jus – tokią nenuoramą – mama įdarbino į fotostudiją kvitukų išrašinėti?

– Po mokyklos stojau į aktorinį, bet nepasisekė. Štai tada mama mane įdarbino fotostudijoje. Ar galite įsivaizduoti mane, jauną ir energingą, rašinėjančią kažkokius nuobodžius popieriukus? Ten, stebėdama kitų darbą, greitai pramokau ir pati, o maestro Povilas Karpavičius pastebėjo, kad turiu gerą akį fotografuoti.

Man be galo patiko statyti žmones į kompozicijas – vieną guldau, antrą sodinu, trečio ranką dedu ketvirtam ant peties... Juk aš viena pirmųjų pradėjau laužyti visus tuos sovietinius stereotipus ir statyti žmones studijoje įdomiau.

Dėl aktorinio? Na... aš ir dabar vaidinu. Įsivaizduokite, man tenka bendrauti su daugybe žmonių. Ne visiems aš jaučiu simpatiją, ne su visais ir mano bioenergetika sutampa. Tuomet tenka vingiuoti, laviruoti. Argi čia ne aktorystė? Vadinasi, aš vis dėlto tapau aktore!

– Ar mėgstate fotografuoti save – modelį, kurį geriausiai pažįstate?

– Anksčiau, kol dar buvo juostinė fotografija, kartais likdavo koks juostos galiukas. Kad nereikėtų jo išmesti – nupleškindavau save. Sykį net išdrįsau dalyvauti erotinėje fotosesijoje, bet tik tam, kad sužinočiau, kaip apsinuoginęs žmogus jaučiasi prieš kamerą. Nepasakyčiau, kad man tai labai patiko, nors fotografavau pati save. Turiu nemažai savo nuotraukų ir žinau, kad stoti akis į akį su fotografu yra sunku.

– Ne paslaptis, kad jūsų darbe pasitaiko ir visokių kuriozinių situacijų...

– Visiems pasakoju vieną tragikomišką atvejį, kai mama pamiršo kūdikį pas mane studijoje. Turėjau nufotografuoti jos mokyklinio amžiaus dukrelę, o mama dar atsinešė lopšyje ir kūdikį – matyt, neturėjo, kur palikti. Aš tą mergaitę nufotografuoju, mes dar kiek paplepame ir mama išeina. Po kiek laiko kažką veikdama išgirstu keistą garsą – lyg vaikas kniurksėtų, o netrukus į fotostudiją įsiveržia išsigandusi mama ir atsiprašinėja už tai, kad vaiką pas mane užmiršo!

– Fotografo objektyvas – akylas: viską pastebi. Kur dedate pikantiškus kadrus: pasijuokiate ir ištrinate, o gal kaupiate į kokią slaptą juodąją dėžę?

– Nepasakyčiau, kad kaupiu, bet neištrinu. Galėčiau net knygą apie tai parašyti. Daug pikantiškų nuotraukų turiu su „Žalgirio“ vyrais. Juk mano karta – Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus. Tais laikais garsiausias restoranas buvo „Žalias kalnas“, kuriame jie visi – ir ne tik jie – mėgdavo lankytis. Juokauju, kad kai visai nebeturėsiu ką valgyti, reikės tuos kadrus parduoti.

Šeima: Laima gailisi, kad dukroms Laurai ir Justei vaikystėje negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek dabar skiria savo anūkams. / L. Geležės asmeninio albumo nuotr.

Tai buvo laikai, kai vykdavo daugybė renginių, kurie užsitęsdavo iki pat išnaktų. Tuo metu šokau Algirdo Stravinskio grupėje, sukausi tarp žinomų žmonių, tuomečių žvaigždžių ir žvaigždučių, todėl ir užsakymų fotografuoti netrūko.

Vėliau trylika metų fotografavau tarptautinių šlagerių festivalyje, kur dainavo visos mano kartos legendos – Vytautas Kernagis, Simonas Donskovas, Giulija, Kastytis Kerbedis, Rytis Cicinas… Prisiliečiau prie to laikmečio, bendravau su neeiliniais žmonėmis. Juk menininkai – lengvai paplaukę, ir tai labai įdomu.

Vis dėlto sensacijos niekada nebuvo mano tikslas. Sykį vienam žinomam dainininkui net kelnės buvo nukritusios, vos paspaudus fotoaparato mygtuką. Tebeturiu tą kadrą, bet, aišku, jo niekas niekada nepamatys.

– Šiuo metu esate savo laiko šeimininkė ir dirbate tik tada, kai pati norite. Bet buvo metas, kai viena auginote dvi dukras. Ar griežta mama  buvote?

– Ne paslaptis – du kartus išsiskyriau. Tada turėjau smarkiai suktis, kad mums trims nieko netrūktų. Mano mergaitės visko turėjo, bet... mamą namuose matydavo retai. Iki vakaro dirbdavau studijoje, paskui dar vykdavau fotografuoti renginių. Kartais namo grįždavau tik po vidurnakčio. Todėl krepšinio, kaip dabar su anūkais, su jomis tikrai nežaidžiau. Nepaisant to, jos vis tiek mane vadina pačia geriausia mama.

Mano mergaitės visko turėjo, bet... mamą namuose matydavo retai.

Ar labai lepinu savo anūkus? Ne lepinu, bet patariu, kaip juos auginti geriau. Žinote, koks dabar jaunimas, – vaikus augina per „Google“. Susirgo – tuoj klausia visagalio interneto, ką daryti ir kaip gydyti. Kita karta, kitoks matymas. Ilgainiui supratau, kad geriau į jų gyvenimą nesikišti – taip visiems ramiau.

– Pasaulis pasidarė be sienų. Žmonės važiuoja gyventi, dirbti, kur nori. Vieni grįžta tėvynėn, kiti ne. Jei turėtumėte daug pinigų, sveikatos, kur dar norėtumėte pašėlioti?

– Labai norėčiau nuvykti į Japoniją. Smalsu. Absoliučiai kita kultūra, kitoks žmonių mentalitetas. Prieš tai dar užsukčiau į Afriką pafotografuoti laukinių žvėrių... Apskritai labai norėčiau keliauti, nors negaliu skųstis – ir taip esu nemažai pasaulio aplėkusi.

Emigruoti pas dukrą į Australiją? Gal ne... Australija – ne mano bioenergetikos zona, nors ten tikrai labai gražu. Lietuva yra mano šalis. Tikiu, kad būtinai ateis laikas ir mano nerealizuotai svajonei – žvaigždžių maršui per Lietuvą!

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų