"Šviesos pieštuku galima rašyti ne ką prasčiau, nei tai darė didieji literatūros meistrai savo plunksnomis", – sako fotomenininkė Milda Kiaušaitė.

Neseniai Kauno menininkų namuose eksponuotas jaunos menininkės fotografijų ciklas "Keistame laike", šiuo metu pristatomas Vilniuje, Rašytojų sąjungos patalpose. Laikas M.Kiaušaitės fotolakštuose – ne atsitiktinė sąvoka: šiemet filosofijos studijas VDU baigusios menininkės baigiamojo darbo tema – "Laikas ir fotografija". Pokalbis su M.Kiaušaite – apie jos laiką, kurio didelę dalį skiria fotografijai.

– Kaip atsirado ciklas "Keistame laike", kodėl laikas jame keistas?

– Klasikai piktai nusipurtytų, bet nė vienas mano lig šiolei eksponuotas ciklas neprasidėjo intencionaliai, sąmoningai, apgalvotai. Pradėjusi studijuoti Vytauto Didžiojo universitete vis dažniau iškišdavau nosį į platųjį pasaulį, plėtėsi ne tik mano minčių, bet ir patirčių geografija. Svečių kraštų orą visad smalsiai uostinėjo ištikimoji palydovė, sena "Zenit" fotokamera. Tai ji suuodė ir savo plaučius pripildė keisto laiko kvapų, man išsiskleidusių tamsiame kambaryje išryškinus fotojuostas.

Laiko keistume išsitrina dabarties ženklai, išnyksta linijinė perspektyva. Užuot beatodairiškai lėkę automagistrale, atsiduriame sudėtingame žiede. Čia tenka sulėtinti greitį, gerai pagalvoti, pasirinkti, kurion pusėn trauksime – pirmyn, atgal, į šoną, o gal apsuksime vieną kitą kilpą be tikslo, be išskaičiavimo, be įvardytos priežasties.

– Tikriausiai ir jau pabaigtų filosofijos studijų diplominis darbas buvo susijęs ir su laiku, ir su fotografija?

– Nors pasirinkau filosofijos krypties studijas, fotografija niekada neišnyko iš mano akiračio. Prisimenu, kaip pirmame kurse pas Rimantą Viedrynaitį, vėliau tapusį mano bakalauro darbo vadovu, reikėjo parašyti namų darbą. Tuo metu kaip tyčia skaitėme Davidą Hume’ą. Temą rinkomės laisvai, tad susimąsčiau – apie ką galėčiau ir norėčiau kalbėti? Atsakymas atėjo be ilgų dvejonių – fotografiją. Anokia čia bėda, kad D.Hume’as gyveno ir kūrė dar iki pastarajai atsirandant! Kai tas pats klausimas iškilo trečiaisiais metais, renkantis kursinio darbo temą, atsakymas ir vėlei buvo tas pats. Ką jau kalbėti apie diplominį...

Fotografija, kaip praktika, mano gyvenime įsikūrusi senokai, tačiau universitete atradau galimybę ją nagrinėti iš teorinės perspektyvos, kelti klausimus, kurie dažnam "normaliai" mąstančiajam pasirodytų keisti ar net kvailoki. Drauge su D.Hume’u ieškojau galimybės fotografiją įteisinti kaip idėją, su Vilému Flusseriu diskutavau, kokia gi tikroji šiosios funkcija, galiausiai su visu būriu mąstytojų, fotografijos ir kino teoretikų bei menotyrininkų ieškojau galimų fotografijos ir laiko santykių, susipynimų, stačia galva nėriau į skirtingų teorijų ir nuomonių chaosą, tikėdamasi išnerti su nedidele, bet neramiai spurdančia savosios koncepcijos žuvele. Diplominis darbas jau apgintas akademinės bendruomenės akyse, bet, kaip byloja išminčiai, teorija – sausa šaka, tad galiausiai kviečiu pamėginti užčiuopti laiko įtrūkius manosiose fotografijose.

– Regis, dykai parodos buvo negalima aplankyti? Reikėjo atsinešti akmenį ar bent akmenuką. Kodėl? Kokie šios akcijos rezultatai?

– Įėjimas į parodą kiekvienam atėjusiajam kainavo vieną akmenį. Tiesa, laiko traukiniu keliavusiųjų be bilieto taip pat stvėrę už ausies už durų nemetėme. Ant akmens prašiau užrašyti savo vardą, vietą, iš kurios šis atkeliavo, bei datą, kada jis buvo atneštas. Šios akcijos, performanso, instaliacijos ar dar, bala žino, ko tikslas – funkcionalus paminklas laikui, savotiška laiko mašina, "wormhole", laiko tunelis. Akmenėliai – simboliški mūsų asmeninio, vidinio laiko raktai. Kalbu ne tik apie tą akimirką, kai jie prisijungė prie "statinio" ar kai buvo paimti, kalbu apie visus prisiminimus ir lūkesčius, pripildančius ir praplečiančius mūsų dabartį, kuriančius minčių ir jausmų uraganus ir sūkurius, kuriuos lyg akmenėlį kišenėje nuolatos nešiojamės su savimi. Savo tekstais, fotografijomis, akcijomis siekiu ir sieksiu ištrinti absurdišką įsitikinimą laiko ir fotografijos santykio paprastumu ir prastumu. Trankysiu galvą į sieną tol, kol prasiskelsiu galvą, arba... pramušiu sieną.

– Esate labai jauna, bet jau – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, surengėte šešias personalines parodas, ši – septintoji, ar ne? Tačiau puikiai suvaldote ir tekstą, rašote straipsnius, įtariu – ne tik juos. Kada ir kodėl nusvėrė fotografijos, ar stalčiuje nesikaupia, pavyzdžiui, esė, novelės, o gal eilėraščiai?

– Taip, tai mano septintoji personalinė paroda, galima šyptelėti, net savotiškai jubiliejinė – žyminti penktuosius metus nuo pirmosios parodos atidarymo ir dešimtmetį nuo pirmųjų žingsnių su fotoaparatu rankose. Tekstas ir vaizdas mano gyvenime nuolatos susipina ar net keičia vienas kitą. Lyg koks pagalėlis per mažoje medinėje dėžutėje – vos įstumsi vieną galą, bemat išlįs kitoje pusėje. Tekstas, tiesa, reikalauja didesnių pastangų, dažnai prireikia įveikti save, sulaužyti ar net peršokti vidinį barjerą, idant galėčiau prisėsti ir rašyti. Fotografija nuolaidesnė, kūrybinis procesas lengviau skyla į etapus, leidžia atsikvėpti, padaryti vieną kitą pauzę.

Tiek tekstas, nesvarbu, kad ir koks jis būtų – ar grožinis, ar menotyrinis, ar, galų gale, filosofinis, tiek fotografija – tik skirtingi būdai kalbėti, klausti, išsisakyti. Tarsi kalbos. Štai, pavyzdžiui, vokiečių kalba garsėja kaip palankiausia filosofijai, prancūzų – meilei, skandinavai turi daugybę nuostabių žodžių nusakyti sniegui... Ir čia nėra svarstyklių, kurias būtų galima nusverti. Panašiau į akrobato balansavimą ant lyno – jei jau užsiropštei ten, brangus, tai būk mielas ir krypčiok tai vienon, tai kiton pusėn, stenkis ne tik išsilaikyti, bet dar ir eiti. Mėginu – su savąja lazdele ir savosiomis kalbomis.

– Šiais laikais fotografuoja, kas netingi, vis dėlto tikrų fotografų – nei padaugėjo, nei sumažėjo. Kaip vertini šių dienų fotografiją, kokias išskirtum tendencijas, kas erzina ir kas džiugina, kokiais autoriais ar stilistika žaviesi?

– Dar 1973 m. garsi amerikiečių žurnalistė ir teoretikė Susan Sontag rašė: "Galbūt kada nors žmonės išmoks išlieti savo agresiją fotoaparatais, o ne ginklais, bet to rezultatas bus nuo atvaizdų dūstantis pasaulis". Fotografija pamažu išstumia ne tik mūsų atmintį, bet ir aktualųjį potyrį, tam tikra prasme egzistuoja tik tai, kas nufotografuota, parodyta, pasidalyta. Buitinė fotografija iš visų jėgų veržiasi ne tik į virtualiąsias erdves, bet ir į spaudą, meno galerijas. Vis įtakingesnėmis tampa konceptualiosios ir dokumentinės, net, pasakyčiau, antropologinės fotografijos kryptys, neretai esančios tik primityvia idėjos iliustracija. Žaviuosi fotografija, nereikalaujančia trijų puslapių traktato idant galėčiau ne tik į ją žiūrėti, bet ir kažką įžvelgti, mėgaujuosi šviesos šokiu, vizualumo estetika, pripildyta ne vien informacijos, bet ir emocijos, jautraus troškimo sugauti tai, kas nesugaunama, išsaugoti tai, kas neišsaugoma. Mielai dairausi po Vito Luckaus, Alvydo Lukio, Remigijaus Treigio fotografijas, mintimis čiuopiu jų gruoblėtus paviršius. Nuo mano kambario sienos liūdnomis rudomis akimis žvelgia Romualdo Rakausko "Vakaro smuikas", viena Mano Ray fotografijų, kelių bičiulių darbai. Naiviai tikiuosi ir tikiu, kad šviesos pieštuku galima rašyti ne ką prasčiau, nei tą didieji literatūros meistrai darė savo plunksnomis.

– O vestuvių fotografija? Ji taip pat pakito, tapo stilingesnė, beje, jos imantis galima ir neblogai uždirbti. Kad ir kelionėms, juk neseniai grįžai iš Portugalijos. Ko ten ieškojai? Keisto laiko? Savęs?

– Vestuvių fotografija man visiškai neįdomi, pasiūlymų atsisakau. Taip, uždirbti galima, tačiau ji sekina, vagia jėgas, daug brangesnes už bet kokius pinigus.

Neseniai grįžau iš piligriminės kelionės portugališkuoju Santjago keliu, 240 km pėsčiomis keliavau tiek Portugalijos, tiek Ispanijos šiaurėje. Tai bene pirmoji kelionė, kai "Zenitas" liko namuose, aplinką budriai stebėti beliko mano akys ir mobiliojo telefono kamerytė. Nenorėjau pakeisti savųjų potyrių, prisiminimų atvaizdais, paversti žmonių plokščiais paveikslėliais. Fotografijoje laiko keistumas neišvengiamas, nes ji neretai neleidžia iš tiesų būti ten, kur esi, sukuria laiką, kuris tau nepriklausė, įkalina tokius žmones, kokiais jie nebuvo. Bene dešimtį kilogramų sverianti kuprinė taipogi padėjo apsispręsti...

Išėjau, kaip ir daugelis mūsų, negalėdama įvardyti, kodėl išeinu. Jaučiau, kad reikia eiti, kad trumpų savaitgalio žygių nebegana, kad privalau mesti sau iššūkį. Išėjau, kad sužinočiau, kodėl, kad galiausiai galėčiau pasakyti – išėjau ieškoti grožio ir žmonių gerumo. Stebuklo nuojautos. Malonaus kelio pradžios virpulio. Kad kelio pabaigoje pamatyčiau, kiek daug dar laukia kelių.