Apie draugijos veiklas ir įžvalgas pasakoja jos pirmininkas aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas.

– Rugsėjo pabaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje ir sausį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko renginiai, skirti jubiliejui. Kaip jums sekėsi įgarsinti menininko mintis?

– Prastai (šypsosi).

– Kodėl?

– Todėl, kad, norint įgarsinti M. K. Čiurlionį, turbūt reikia būti M. K. Čiurlioniu. Tačiau, jeigu nebijai atrasti M. K. Čiurlionį, stiebtis link jo, bandai skaityti, medituoti, klausyti muziką, žiūrėti į paveikslus, tuomet bandai įeiti į tą pasaulį ir dvasią. Jauti, kaip pildaisi šviesos, harmonijos, kažko, kas tave daro kitokį. Man visada sunku klausyti savo tembro, balso, savo įskaitytos intonacijos ar interpretacijos.

Rengdamas pirmąjį renginį sužinojau, kad Kaune kuriasi jaunimo simfonijos orkestras, kuriam vadovauja Domininkas Ramašauskas. Supratau, kad neišnaudoti tos galimybės būtų nuodėmė. Jeigu jauni žmonės savo laiku atras M. K. Čiurlionį, jeigu jie bus paliesti jo kūrybos šviesos, paslapties, tai tikrai pasirinks prasmingesnį visą gyvenimo kelią ir bus besižvalgantys nuo aukštesnių bokštų. Dėl to pakviečiau šį simfoninį orkestrą, kuris atliko simfoninę poemą „Miške“, ir jaunuosius skaitovus, kurie skaitė žodinę kūrybą, ansamblį, atlikusį liaudies dainą.

Prasminga: M. K. Čiurlionio draugijos tikslas – populiarinti garsiojo menininko kūrybą ir ugdyti visuomenės kultūrinį intelektą. / M. K. Čiurlionio draugijos archyvo nuotr.

– Ar jauni žmonės domisi M. K. Čiurlioniu? Ar jis artimas tik menų studentams, jauniesiems profesionalams?

– Jaunam žmogui, kuris yra užmezgęs santykį su menu ir kūryba, neužkliūti už M. K. Čiurlionio kūrybos yra labai sudėtinga. Tačiau apskritai M. K. Čiurlionis tarp moksleivių arba jaunimo, kad ir kaip būtų liūdna, nepopuliarus. Turbūt reikia pripažinti, kad jis netgi nepopuliarus tarp suaugusiųjų. Kodėl? Dauguma labai susižavėję „Angelų takais“ – šiuo 3D Čiurlionio kūrybos pristatymu, tačiau tai tik palengvina Čiurlionio kūrybos priėmimą, suvokimą. Tačiau pati M. K. Čiurlionio kūrybos esmė lieka neatskleista. Tam reikia pastangų... Mūsų visuomenė yra pakankamai atpratusi gliaudyti kietus riešutus – nori visko labai greitai ir paviršutiniškai.

– Gal užsienyje kompozitorius labiau vertinamas nei Lietuvoje?

– Vertinamas, tačiau irgi retai. Neseniai skaičiau labai gražų straipsnį, kaip belgų žurnalistas ir rašytojas susižavėjo Lietuva ir M. K. Čiurlionio kūryba. Apsilankęs Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, jis net susigraudino, nes įžvelgė, kad mes, lietuviai, iš tikrųjų, esame per daug kuklūs, nes nesugebame pasauliui parodyti, kokio lygio genijų turime. Gal todėl, kad per mažai patys domimės tuo.

– Galbūt tuomet reikalingi konkretūs pokyčiai ar priemonės, kad  pradėtume sąmoningiau apie tai mąstyti?

– Jubiliejai visada yra geras būdas atkreipti dėmesį į tai, kas svarbu. Tik kartais neramu, kad tie renginiai ir įvairios interpretacijos neatbaidytų, nepaverstų M. K. Čiurlionio nišiniu ir tik labai mažai visuomenės dalelei reikalingu ir suprantamu. Vardo žinomumą didintų ir jo kūrinių įtraukimas į mokymo programas dar pradinėse klasėse, kad reflektuotume ir augtume su M. K. Čiurlionio kūryba. Tai ilgas, tačiau tvarus kelias.

Tęstinumas: M. K. Čiurlionio palikimas, jo kultūrinių prirotetų tradicija jungia kartas. Nuotraukose — jaunieji koncerto dalyviai, E. Stancikas ir prof. Vytautas Landsbergis. / V. Trumpiaus nuotr.

– Vienas iš M. K. Čiurlionio draugijos tikslų yra tyrinėti M. K. Čiurlionio kūrybinį ir asmeninį palikimą. Ar užtenka mokslinės, literatūrinės medžiagos? Galbūt susiduriate su sunkumais?

– Draugija yra visuomeninė organizacija. Jos nariai yra labai įvairių interesų, pomėgių, todėl diskutuojame, ką galime padaryti. Moksliniais tyrinėjimais draugija neužsiima, bet gali paskatinti, inicijuoti. Mums svarbu pasistengti dalyvauti, prisidėti prie M. K. Čiurlionio dailės muziejaus sklaidos, prie pristatymų. Mūsų prioritetas yra jaunimas, norime prabilti į jį.

Kovą–balandį VDU ir J. Naujalio muzikos mokyklos erdvėse bus rengiama Jaunųjų čiurlioniečių paroda. Vėliau galbūt tie darbai keliaus į kai kurias mokyklas. Mes, ypač paauglystėje ir jaunystėje, norime priklausyti grupėms ir bijome būti po vieną savo kelyje. Tačiau būtent M. K. Čiurlionis kiekvieną iš mūsų drąsina ir kviečia į savitą asmeninį savęs pažinimo kelią, į vienišo kūrėjo, mąstytojo kelią, į unikalios asmenybės tapsmo kelionę. Man taip atrodo...

Aš, kaip aktorius, turiu svajonę šiemet pakviesti keletą kolegų ir teatre perskaityti visą M. K. Čiurlionio žodžio kūrybą, nes dabar ji – žodžio kūryba – yra tarsi podukros vietoje, pristatant visą mūsų genijaus kūrybą. Patikėkite, ji yra ypatinga, gili, prasminga, labai simboliška.

Jeigu jauni žmonės savo laiku atras M. K. Čiurlionį, tikrai pasirinks prasmingesnį visą gyvenimo kelią ir bus besižvalgantys nuo aukštesnių bokštų.

Dar palinkėčiau, kad kiekvienam iš mūsų Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus taptų mūsų vidine šventove, į kurią eitume susitikti su savimi.

– Ar planuojate daugiau renginių jubiliejiniams metams?

– Pavasarį Druskininkuose vykstančiam tradiciniam Tarptautiniam fechtavimosi turnyrui mūsų draugijos iniciatyva yra suteiktas M. K. Čiurlionio vardas. Tai mums irgi svarbu, nes M. K. Čiurlionis fechtavosi ir buvo labai žaismingas; mokė brolius ir seses fechtavimosi paslapčių. Vasario pradžioje Kauno kolegijos dizaino programos studentai pristatys pusmečio tiriamąjį darbą, apimantį ir M. K. Čiurlionio draugijos įvaizdžio dizaino, logotipo, plakatų kūrimą. Laukia mūsų susirinkimas ir būsimų planų aptarimas.

– Ko palinkėtumėte visuomenei draugijos vardu?

– Jubiliejiniai metai mums suteikia galimybę, bet M. K. Čiurlionis yra visada. Visiškai nesvarbu, koks mūsų amžius, kokia patirtis, jis kiekvienam iš mūsų gali duoti žymiai daugiau, negu šią akimirką mes suvokiame. Ir didžiuotis, būti oriems, kad tokia unikali lietuvių tauta turi tokį genijų: pasidalyti juo su kitais, atvykstančiais svečiais. Koks turi būti lietuvis, jeigu svečio iš užsienio nenuveda į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų? Norėčiau linkėti, kad, didžiuodamiesi prieš kitus, turėtume savo užduotį: gyventi taip, kad mūsų gyvenimo būde būtų atpažįstamas pats dailininkas, kompozitorius, rašytojas, menininkas. Jei visi gyventume tuo, būtume ir dvasingesni, ir šviesesni, ir veiktume kaip taikos pasiuntiniai Žemėje, – jungiantys ir kuriantys naujus prasmės santykius.