Papildė močiutės skrynią

Kas iš mūsų skaitytojų girdėjo apie Vilkaviškio rajone, Gražulėnuose, o vėliau – Čyčkų kaime gyvenusias seseris Anelę, Kazimierą ir Janiną Šlekytes, o juolab – jų dainas? Greičiausiai jos buvo žinomos tik liaudies dainų rinkėjams. Mat šios Suvalkijos lygumų dukros buvo labai dainingos: dainuodavo ir namuose, ir darbuose, ir saviveiklos ansambliuose. Ir ne tik dainuodavo – siūdavo, ausdavo, siuvinėdavo.

Kaip ir visos seserys, siuvo, mezgė, siuvinėjo, audė ir, žinoma, dainavo K.Šlekytė-Zalagaitienė, užauginusi septynis vaikus, kurių ne vienas perėmė močiutės gebėjimus, juos puoselėjo ir perdavė savo vaikams. Tuo nebuvo sunku įsitikinti apsilankius Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus Gotikinėje menėje – ten veikė K.Šlekytės-Zalagaitienės palikuonių – Zalagaičių giminės tautodailės darbų paroda, kurios eksponatų dauguma atkeliavo iš Suvalkijos, o dalis – iš Kauno, kur gyvena aktyvi savo senelės gebėjimų puoselėtoja Aistė Jonevičienė.

Anūkės Aistės įnašas

Istorijos magistrė Aistė, kaip ir kitos K.Zalagaitienės anūkės, į parodą atvyko ne tuščiomis – močiutės kūrybinio palikimo skrynią papildžiusi savo rankų darbo originaliais kūriniais iš beržo tošies, liepos šaknų, vytelių, šiaudų, karklo, gluosnio, liepos karnos, su nėriniais išgražintomis servetėlėmis ir, žinoma, močiutės jai siūtais bei Aistės siuvinėtais krikšto marškinėliais.

"Kai buvau mokinukė, buvo keista girdėti močiutę dainuojant kaimo lauko virtuvėlėje, tačiau ilgainiui supratau, kaip ir tie jos dainų užrašinėtojai, kad tai svarbu, vertinga – ir įrašiau daug močiutės dainų. Tad dabar turiu jos dainų archyvą, iš kurio mūsų giminės dainuojantys žmonės mokosi, ir močiutė tarsi būna šalia. Liaudies dainos artimos ir mano dukrai Justei, kuri daug jų išmoko. Gaila, kad prie mūsų dueto neprisideda sūnus", – apgailestavo Aistė, pakvietusi Justę ir kitus giminaičius močiutės dainai apie oželį.

Aistė vis prisimena paskutinį apsilankymą pas jau slaugomą močiutę. "Tada ji paliko man savo tautinį kostiumą, kurio prijuostę pasiėmiau sau, o dukrai atidaviau sijoną. Taigi, mes abi turime dalelę žmogaus, labai mylėjusio liaudies dainą", – kalbėjo Aistė, kuri su savo vaikais dalyvaudavo festivalyje "Graži mūsų šeimynėlė": dainuodavo anksčiau įrašytas K.Šlekytės-Zalagaitienės dainas, sekdavo jos pasakas.

Prizą įteikė mamai

Parodoje kalbinta Suvalkijoje tebegyvenanti Aistės teta Virginija Seinauskienė (K.Šlekytės-Zalagaitienės dukra), Alvito pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja, atsivežė į renginį įspūdingą rankdarbių rinkinį.

"Kai ūgtelėjau, mama man pasiuvo palaidinukę, kurią pati išsiuvinėjau jos pamokyta. Beje, mama ją siuvo dainuodama. Dainuodavo ji ir giminės suėjimuose, prie stalo, tvarkydama namus, ravėdama lysves. Ji visada buvo vedančioji tarp seserų, niekada nepamirštanti dainos žodžių. Dainuoju ir aš, bet gerokai prasčiau nei mama. Aš paveldėjau iš mamos ir pomėgį siuvinėti, nors mama buvo nepralenkiama siuvėja. Atsimenu, sovietmečiu mamos pasiūtomis suknelėmis visi aplinkiniai gėrėdavosi, o kartą mokykloje surengtame gražiausiai pasiūtos suknelės konkurse tapau nugalėtoja. Prizą, žinoma, įteikiau mamai, kurios siūta suknelė išsiskyrė iš kitų siuvinėjimu kilpelėmis, karpiniais, spalvų deriniu", – pasakojo Virginija.

Anot pašnekovės, ji rado ne vieną mamos siuvinėjimo raštų sąsiuvinį, kurie jai labai pravertė. Įdomu, kad Virginija siuvinėja be jokio lankelio, kitų parankinių priemonių. "Siuvinėju ir kryželiu, ir rišeljė, ir dygsniais, ir šešėliavimo, ir kitais būdais. Šie darbai man primena jaunystės laikus, kai eidavau į šokius pasidabinusi vis nauja, mamos išsiuvinėta suknute. O štai šį atsivežtą rankdarbį – šachmatų lentą – išsiuvinėjau vadinamuoju juoduoju siuvinėjimu. Tiesą sakant, man labiausiai patinka sudėtingos siuvinėjimo technikos, iškarpymai", – neslėpė pašnekovė.

Pomėgis tapo profesija

"Aš dirbu Vilkaviškio siuvimo artelėje, kurioje siuvami tautiniai kostiumai. Man nuo vaikystės siuvimas labai artimas, mielas užsiėmimas. Jį tikrai paveldėjau iš savo močiutės Kazimieros, pas kurią nuo vaikystės buvau prilipusi prie siuvimo mašinos, gaudavau dovanų medžiagų atraižų ir siūdavau lėlėms drabužius. Beje, močiutė yra pati siuvusi tautinius drabužius ir juos siuvinėjusi. Aš juos tik siuvu – sukerpa, siuvinėja ir audžia kitos moterys. Tiesa, mėginau austi ir aš, bet greitai supratau, kad šis užsiėmimas – austi juostas – ne man, nes audėjai reikia daug kantrybės", – tikino močiutės Kazimieros anūkė Asta Grigalevičienė, kuriai būtent siuvimas tapo kasdiene duona, gauta iš močiutės rankų.

Parodos menėje susirinkusios K.Šlekytės-Zalagaitienės atžalos džiugino lankytojus ne tik tautodailės darbais, bet ir darniomis liaudies dainomis, kurias išmoko iš močiutės Kazimieros, dainavusios su Čyčkų kultūros namų folkloro ansambliu įvairiuose renginiuose, tarptautiniame folkloro festivalyje, Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Tad Gotikinėje menėje Zalagaičių giminė traukė liaudies dainas, kurių melodijų ir žodžių gijos vyniojosi iš turtingos ir visos giminės gerbiamos močiutės skrynios.