Lietuvė iki pat širdies

Neseniai Lietuvoje viešėjusi ryšius tarp Lietuvos ir menininkės palaikanti prof. Raminta Lampsaitis "Santakai" atskleidė įdomių naujienų iš pripažintos menininkės gyvenimo.

"Beveik visą savo gyvenimą praleidusi Berlyne, A.Gustas išliko atsidavusi tik Lietuvai. Menininkė jaučiasi esanti lietuvė, ne lietuvių kilmės – toks apibūdinimas ją žeidžia, skaudina, – sako prof. R.Lampsaitis. – Reprezentuodama Lietuvą visoje Europoje, garsindama ją savo paveikslais ir knygomis, A.Gustas jaučiasi taip, tarsi patys lietuviai nevisiškai priima į savo šeimą, nors artimi dailininkei draugai, kolegos, gerbėjai Berlyne ją laiko tik lietuve."

Anot pašnekovės, garbaus amžiaus menininkė nestokoja kūrybinių jėgų. Prieš keletą savaičių profesorei lankantis dailininkės namuose, A.Gustas pasakojusi susapnavusi keistą sapną apie greta jos buto gyvenantį žmogų, kuris sapne jai ištarė lemtingą žodį, inspiravusį menininkę dvi savaites dirbti be poilsio ir užbaigti naująją knygą, jau sulaukusią leidėjų palankumo.

Reikšmingo žodžio, kurį jai ištartė žmogus sapne, A.Gustas neatskleidžia, palieka jaudinančią intrigą, iki knyga bus išleista. Naujasis leidinys – ne viskas, ką menininkė yra suplanavusi įvykdyti iki garbingo jubiliejaus.

Rugsėjį galerijoje "Aukso pjūvis" bus surengta A.Gustas eskizų ir piešinių paroda "Plaukiančios". Tai jau ketvirtoji personalinė menininkės paroda Kaune, kurios visus darbus dovanojimo raštu kūrėja padovanojo "Aukso pjūvio" galerijos savininkei Lolitai Vyžintienei.

R.Lampsaitis ir galerininkės L.Vyžintienės pastangomis Lietuvai priklauso apie 600 menininkės darbų, kuriuos sudaro eskizai, per 100 akvarelių, parodų "Burnų moterys", "Mano vaikystės Lietuva", "Aš esu mes" ir būsimosios ekspozicijos "Plaukiančios" kūriniai.

Netikėtai atrastas

Kūrinių ciklas "Plaukiančios" buvo sukurtas apie 1990-uosius metus, o kolekcijos darbus R.Lampsaitis atrado atsititiktinai, lankydamasi kūrėjos namuose. "Savo bute A.Gustas turi nemažą spintą, kurioje laiko visus savo kūrinius. Pro praviras duris pamačiau kyšantį mėlyną popierinio lapo kampą. Susidomėjau, pasmalsavau, koks tai darbas, – jis buvo dar nematytas. Netikėtai atrastas paveikslas paskatino surengti būsimą parodą", – pasakojo R.Lampsaitis.

Ją sudarys 47 nedidelio formato eskizai, kuriuos dailininkė įpareigojo parodos architektus kabinti vieną greta kito, kad jaustųsi kūriniuose perteikiamas judesys – plaukimas, kūnų susiliejimas su vandeniu, ir apie dešimt didesnio formato pastelėmis atliktų kūrinių.

Ekspresyviuose eskizuose menininkė žaidžia juoda linija, ja užpildydama visą kūrinių erdvę: A.Gustas ją lanksto, pertraukia, susuka, suveržia ar atlaisvina, paleidžia. Eskizuose menininkė vaizduoja moteris: aistringas, laisvas. Tik vieninteliame jos paveiksle pasirodo vyro siluetas, kurį pati menininkė gretina su žuvies simboliu – vyriškumo, vaisingumo ženklu.

Pastelėmis kurtuose paveiksluose dailininkės vaizduojama maža, baltaveidė mergaitė, lietuviško peizažo fone – lyg pačios autorės refleksija, kurią L.Vyžintienė apibūdino kaip šviesą skleidžiantį angelą.

"A.Gustas yra giliai tikinti. Ji žino, kad turi savo angelą sargą, kurį stipriai jaučia. Dažnai sako, kad angelas yra jos oras, jos kvėpavimas. Namuose turi sukaupusi per 100 medinių angelų kolekciją", – angelo simbolio atsiradimą menininkės kūriniuose paaiškina profesorė.

Vieną iš dar nerodytos kolekcijos paveikslų A.Gustas laiko savo namuose. Neleidžia jo eksponuoti parodoje, kadangi nori būti kremuota drauge su darbu. "Kūrinys pratęsia jos plaukiančių moterų seriją, todėl jį įvardyti būtų galima kaip "Plaukianti per amžinybę", – sugretina R.Lampsaitis.

"Vanduo – mano dvynė"

Vanduo A.Gustas kūryboje labai svarbus. "Aš Žuvis. Gimiau po Žuvų ženklu. Vanduo – mano dvynė. Ji man labai pažįstama (menininkė mano, kad vanduo yra moteriškos lyties – aut. past.). Poezijos eilės, linijos paveiksluose yra kaip judėjimas vandenyje", – pagrindinį motyvą savo kūryboje apibūdina A.Gustas. R.Lampsaitis "Santakos" žurnalistei leido naudoti savo pokalbio su žymiąja menininke detales.

"Vanduo yra tarsi antroji menininkės egzistencija. Šyša, Baltijos jūra buvo jos telkiniai, kuriuose ji plaukiodavo vaikystėje. Nedėvėdama drabužių, mažai judėdama, kad nesudrumstų vandens harmonijos. Ji leisdavosi jo glamonėjama, jausdama, kaip nuo vėsių prisilietimų keičiasi jos oda. Kaip transformuojasi ji pati, per plaukimo ritualą susiliedama su akmens amžiaus moterimis, perimdama jų patirtį, jausdama stiprų gyvybinį impulsą, sklindantį iš vandens stichijos", – pasakoja R.Lampsaitis.

Menininkei vanduo, visų pirma, yra lengvumas. Jo sraunus, tačiau ramus tekėjimas, juntamas tiek tapybos darbuose, piešiniuose, eskizuose, tiek poezijoje.

"Vanduo man yra viskas. Šyša mano vaikystėje. Tiltas per Šyšą einant į mokyklą ar grįžtant iš jos išmokė nebijoti vandens. Suvaldyti savo baimę. Atsimenu tai visą gyvenimą", – prisiminimais dalijasi A.Gustas.

Lengvos, sklendžiančios erdvėje A.Gustas moterys – lyg pamirštą, esamą ir dar ne atrastą pasaulius jungiančios gijos: tvirtos, lanksčios, tačiau perregimos. "Šyšoje bandžiau rankomis sugriebti vandenį ir jį palaikyti. Negalėjau. Išmokau – viskas praeina. Negaliu sulaikyti", – sako A.Gustas.