Prieš bangas

Menininko kūrybinis kelias prasidėjo Kaune. Smarkų ir labai aktyvų Žaliakalnyje užaugusį berniuką tėvai išleido mokytis į J.Naujalio meno mokyklą. Čia jo aktyvumas buvo pasuktas kūrybos linkme. Dėstė puikūs, patyrę, išmintingi pedagogai, kai kurie jų dar buvo senieji, smetoninio Kauno inteligentai, sugebėję pažadinti vaikų susidomėjimą menu ir pačius įkvėpti kurti.

Vėliau A.Kulikauskas studijavo Vilniaus dailės institute pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį miestą, kur pasinėrė į bohemiško gyvenimo jūrą. Profsąjungų rūmuose menininkas mokė vaikus fotografijos ir pats intensyviai fotografavo. Tuo laikotarpiu A.Kulikauskas subūrė neformalią, avangardinę penkių draugų, kurių kūryba prieštaravo nusistovėjusiai Lietuvos fotografijos mokyklai, grupę – garsiąją "Plėšriųjų sekciją".

A.Kulikauskas jai vadovavo, o nariais buvo Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas ir vėliau prisijungęs Giedrius Liagas. Grupės požiūris į fotografiją tapo dalimi to, kas vėliau menotyrininkų buvo įvardyta kaip nuobodulio estetika. Bohemiškumas ir maištingumas buvo pagrindiniai varikliai. Maištingumas teikė šiek tiek prasmės slogiai vėlyvojo sovietmečio egzistencijai.

Ieškojimai ir atradimai

A.Kulikauskas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, bet 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvyko į JAV. Jis stačia galva puolė į Niujorko gyvenimą ir praleido ten 22 metus. Maištauti nebuvo jokio reikalo ir nebuvo prieš ką. Reikėjo išsiaiškinti, kas esi pats. Niujorkas – dinamiškas, dosnus ir atviras kiekvienam, o ypač kūrybos žmogui. Čia A.Kulikauskas ir toliau pildė fotografo dienoraštį, kasdienybės atspindžius užrašydamas vaizdais, fiksuodamas, kuo gyvena, kas pakliūva į jo akiratį, ne veltui kūrėjo darbai alsuoja natūralumu, buitiškumu.

Arūnas Kulikauskas. / R. Andrijausko nuotr.

Niujorke menininko žvilgsnį dėl savo formų ir detalių estetikos bei santykio su kitais miesto objektais patraukė dviračiai. Fotografas ėmėsi fiksuoti skirtingais kampais, įvairiose miesto erdvėse įsikomponavusius mažuosius miesto akcentus. A.Kulikausko fotografijose dviratis kai kada tampa ne tik objektu, bet ir tašku, iš kurio perspektyvos žvelgiame į metropolį.

Po ilgų gyvenimo ir nuotykių metų Niujorke – draugystės su poetu ir filmininku Jonu Meku, juvelyru Aleksandru Šepkumi, būgnininku Daliumi Naujokaičiu, tuomet Niujorke gyvenusiu kitu garsiu kauniečiu, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, filosofu Rolandu Andrijausku, Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo Haeng Sunim, aplankius gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenus Rio de Žaneire, Altajuje ir Seule, A.Kulikauskas su šeima grįžo į Lietuvą.

2012 m. vėl apsigyvenęs gimtinėje, menininkas rinkosi ne Kauną – gyvenimą nuo pradžių pradėjo kurti Samantonių kaime Ukmergės rajone. Čia liejo naujo namo pamatus, rūpinosi trimis avimis, penkiomis vištomis, sėmė vandenį iš šulinio, džiaugėsi ir vylėsi, kad jo emocijas bei naujai atrastą gimtinę pamils ir vaikai.

Tarsi iš šeimos albumo

Paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje fotomenininkas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimtmečių trukmės kūrybos laikotarpį – inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą.

Fotomenininkas pristato savo keturių dešimtmečių trukmės kūrybos laikotarpį – inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti.

Trys pagrindinės parodos ašys: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, 20 metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke, ir beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime.

Parodoje A.Kulikauskas siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į ją įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia. Žiūrovą gali nustebinti parodoje pristatomi ne tik A.Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš naudotų daiktų parduotuvės ar net buities rakandą.

Ši paroda – laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat papildo. Galutinis jos vaizdas turėtų būti paskutinę savaitę.

A.Kulikausko kūrybos braižu yra tapusi dviejų technikų – primityviojo pinhole principo ir novatoriškos momentinės fotografijos polaroid technologijos, kai fotografuojamam vaizdui išsaugoti naudojamos momentinės polaroidinės fotografijos medžiagos, simbiozė.

Savito braižo menininkas suteikia naujų verčių kasdienybės objektams – juos nušviesdamas per mažą pinhole skylutę, įkomponuodamas ir užrašydamas fotografinio kadro rėmuose ir pateikdamas žiūrovui.

Galinio kiemo akmenys, 2008. / A. Kulikausko nuotr. 

Fotografas, drąsiai jungdamas seną ir naują, kuria eksperimentinę fotografiją, kurioje fiksuojami urbanistiniai ir gamtos peizažai, jų fragmentai, miesto, gamtos ir namų aplinkos objektai. Dėl pinhole principo laikas A.Kulikausko fotografijose tampa pagrindiniu veikėju, įtraukiančiu ir kuriančiu vizualųjį meną iš šviesos ir judesio žaismo. Laiko tėkmės nuojautomis alsuoja daugelis autoriaus darbų, o ypač stipriai ši nuotaika jaučiama fotografijose iš Taimso aikštės.

Gyvendamas Niujorke, menininkas dirbo studijoje visai šalia Taimso aikštės. Per pietų pertraukas joje pastatęs pinhole kamerą, jis fiksuodavo laiką, slenkantį per vietą, kuri yra tapusi pragmatiško ir materialaus pasaulio, kupino nesustabdomo judėjimo, simboliu.

Kol saulės šviesa užrašydavo vaizdą vienoje lėtoje A.Kulikausko pinhole fotografijoje, šimtai turistų tūkstančius kartų nuspausdavo mygtuką, sukurdami begales skaitmeninių vaizdų. Taip tame viename autoriaus kūrinyje sutilpdavo šimtai kadrų, darytų žmonių, tuomet buvusių ir fotografavusių Niujorko arterija vadinamą Taimso aikštę.

Kas? A.Kulikausko paroda "Paskutinė, arba dvylika metų laikų".

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? veikia iki spalio 17 d.