Pasak kūrėjo, jei spektaklio metu žiūrovui pavyksta užmiršti, kad tai, kas vyksta scenoje, yra netikra, ir pasinerti į veiksmą, jis gali padaryti milžinišką poveikį.

Trečiąją šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalį „Sutartis“ „Kaunas 2022" pradeda Kauno rajone lapkričio 25-ąją: Raudondvario dvare vyks nemokamas įspūdingas pasaulinės žvaigždės „Ten Walls“ audiovizualinis koncertas. Kauno mieste trečioji šiuolaikinio mito trilogijos dalis „Sutartis“ vyks lapkričio 26 d. „Žalgirio“ arenoje. Šiuolaikinės muzikos kūrinį papildys įspūdingos vizualizacijos ir apšvietimo sprendimai. Pasak G.Šeduikio, kūrybinė komanda įkvėpimo sėmėsi ir iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos.

Operos režisierius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisūros tarnybos vadovas G.Šeduikis teigia, kad operos režisūroje, skirtingai nei dramoje, svarbiausią istoriją pasakoja muzika.

„Nenoriu sumenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: Williamo Shakespeare'o „Otelas“ nėra tas pats, kas to paties pavadinimo Giuseppe'ės Verdi opera“, – paaiškina G.Šeduikis.

Muziką „Kaunas 2022“ uždarymo baletorijai kuria kompozitorė Zita Bružaitė, operos libretas remiasi Ryčio Zemkausko sukurtu Kauno Žvėries mitu. Vis dėlto, pasak G.Šeduikio, kiekviena kūrėjų komanda turi laisvę ir unikalią galimybę interpretuoti šiuolaikinio miesto gimimo mitą naujai ir savaip.

– „Sutartis“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės uždarymo renginys ir kartu trečioji šiuolaikinio miesto trilogijos dalis. Kiek joje tęstinumo, sąsajų su pirmomis dviem dalimis?

– „Sukilime“ buvo gvildenamos griovimo ir užgimimo temos, „Santakoje“ – dviejų jėgų susitikimas, o „Sutartis“ sutvirtins Kauno, kaip šiuolaikinio miesto, užgimimo faktą. Per visas tris dalis keliauja R.Zemkausko sukurtas Mitinis Kauno Žvėris, kurį skirtingos menininkų komandos interpretuoja savaip, suteikdamos jam naujų spalvų. „Sutarties“ libretą kuria dramaturgė Daiva Čepauskaitė, choreografiją – Agnija Šeiko.

Šioje dalyje paliečiamas dualumas – žvėris ir miesto gyventojai, miestas ir žmogus, vyras ir moteris. Daug dėmesio skirsime vandens stichijai – vyriškajam pradui Nemunui ir moteriškajam – Neriai. Vis dėlto tai nėra meilės istorija, greičiau jau miesto transformacija – nuo jo užgimimo iki šių dienų.

Kol kas nenoriu atskleisti visų siužeto vingių. Nors visos trys šiuolaikinio miesto trilogijos dalys yra skirtos Kaunui – šiemetei Europos kultūros sostinei, „Sutartyje“ į miesto kūrimąsi ir žmogaus santykį su juo žiūrime plačiau, kaip į universalų fenomeną. Nenorime prisirišti prie datų, pasakoti istorijos chronologiškai, nes tai mus įspraustų į tam tikrus rėmus. Mums svarbiau tyrinėti emocinius žmogaus ir miesto ryšius, nei paminėti reikšmingas istorines datas. Galiausiai, juk istoriją ir kuria žmonės.

– Trečioji dalis nuo ankstesniųjų skiriasi tuo, kad vyks ne atvirame ore. Žiūrovus kviesite į vidų – „Žalgirio“ areną.

– Lauko renginiai turi savito žavesio, tačiau yra ir nemažai trūkumų. Vienas iš jų – neprognozuojami lapkričio orai. Kita vertus, pasirodymas arenoje atveria ir galimybių, pasiūlo scenografinius sprendimus, apšvietimą, specialiųjų efektų galimybes, kurių atvirame ore negalėtume įgyvendinti. Šiuo metu aktyviai vyksta kūrybos procesas, visų sprendimų detaliai nepasakosiu, tačiau būtina paminėti, kad inspiracija mums tapo M.K.Čiurlionis.

Esame Kaune, kuriame veikia M.K.Čiurlionio muziejus, tad nenuostabu, kad jo muzika ir dailės kūriniai tapo mums savotiška kelrode žvaigžde. Kas atidžiai klausosi, išgirs M.K.Čiurlionio kūrinių motyvų, kurie įsipins į mūsų šiuolaikišką muzikinį audinį. Beje, nenorėčiau, kad auditorija išsigąstų žodžio „šiuolaikiškas“, kuris dažnam asocijuojasi su sudėtinga kompozicija ir harmonija – mūsų kūrinys turi lengvumo, jis bus suprantamas ir vertingas tiek mėgėjui, tiek profesionalui.

– Kūrinys skirtas Kaunui, įkvėptas Kauno istorijų ir su juo susijusių asmenybių. Kaip jį jaučiate pats, būdamas ne kaunietis?

– Nors gimiau Utenoje, didesnę dalį gyvenimo praleidau Vilniuje, laikau save vilniečiu. Vis dėlto su Kaunu mane sieja glaudūs ryšiai – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre esu statęs spektaklių, tad teko porą kartų po kelis mėnesius čia pagyventi. Nesu tikras, kad to visiškai užteko pajusti miesto dvasią, tačiau man atrodo, kad „Kaunas 2022“ miestui įkvėpė naujos gyvybės. Tai matyti iš mažų dalykų – meno instaliacijų vitrinose, miesto erdvėse skambančios muzikos, kultūrinių renginių, kurie vyksta visame mieste.

Kita vertus, Kaunas visada buvo kultūringas miestas, ta tradicija išlikusi dar nuo tarpukario. Man atrodo, kad Vilnius niekada negalėjo pasigirti tokiu skaičiumi žmonių, menininkų ir procesų, kurie buvo pradėti Kaune pirmosios nepriklausomybės metais. Net ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kuriame šiandien dirbu, kildinamas iš Kauno.

– Sakote, kad jo pradžia – Kauno muzikiniame teatre?

– Ne visai taip. 1920-aisiais Kaune buvo įsteigta Operos vaidykla, vadovaujama Kipro Petrausko. Jis surinko orkestrą, chorą. Pirmasis spektaklis šiame teatre buvo Naujųjų metų išvakarėse suvaidinta „Traviata“. Teatre veikė operetės ir operos trupės, bet ilgainiui operos trupė – ir choras, ir orkestras, ir solistai – persikėlė į Vilnių, į senąjį operos teatrą, kuriame dabar veikia Lietuvos rusų dramos teatras. Šiandienis Nacionalinis operos ir baleto teatras tęsia tos operos trupės tradicijas. Kauno valstybinis muzikinis teatras tęsia čia likusios operetės trupės tradicijas.

Meno kūrinio, kultūros renginio negalima vertinti pagal trumpalaikį efektą, tai ne ledų porcija, kurią suvalgęs gali pasakyti, ar buvo skanu, ar ne.

– Programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarys šiuolaikinis muzikinis renginys, kurį kompozitorė įvardija kaip baletoriją. Žanro pavadinimas – negirdėtas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Kompozitorės Z.Bružaitės pasiūlytas žanras – baletorija – tarsi sujungia baletą ir oratoriją. Scenoje matysime du solistus dainininkus ir vieną šokėją. Didelis choras, kaip būdinga oratorijai, atliks ketvirtojo veikėjo vaidmenį. Tai bus įspūdingas reginys savo mastu – didžiulis orkestras, apšvietimo instaliacijos, scenografija.

Tai bus grandiozinis muzikinis šou, o man, kaip operos režisieriui, visada svarbiausia – muzika. Na, ir opera – labai talpus žanras, šiuolaikinė opera apima labai daug žanrų ir įgyja pačių įvairiausių formų.

– Sakote, kad kaip operos režisieriui jums svarbiausia – muzika. Bet juk opera – tai ir libretas, tekstas?

– Nenoriu sumenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikai. Gal net ne muzikai, bet muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: W.Shakespeare'o „Otelas“ nėra tas pats kas G.Verdi „Otelas“. Tas pats pasakytina apie „Makbetą“ ir kitus kūrinius. Žinoma, operos libretas parašytas W.Shakespeare'o pjesės pagrindu, bet jis adaptuotas muzikai. Kompozitorius siūlo savitą kūrinio interpretaciją – žiūrėdamas atpažinsi, kad čia tas pats kūrinys, kurį skaitei, tačiau tai bus kitoks patyrimas. Jei kalbėtume apie „Otelą“, galime prisiminti, kad yra ir Anželikos Cholinos šokio spektaklio versija, ir Eimunto Nekrošiaus pastatymas – įdomu, kaip jie atrodytų pačiam W.Shakespeare'ui?

Režisieriaus ar kompozitoriaus vizija iš vieno kūrinio gali padaryti visai ką kita. Būtent dėl to man atrodo, kad muzikos kūrinio, operos režisūra yra ypatinga tuo, jog pirmiausia turi atrakinti kompozitoriaus kodą. Tada jau giliniesi į libretą, tekstą, pirminį šaltinį. Aš visada pradedu nuo muzikos. Visi mano sugalvoti sprendimai, kad ir kokie inovatyvūs ar stebuklingi būtų, turi pirmiausia derėti su muzika. Ji kaip upės srovė, privalai jai pasiduoti.

– Opera – klasikinis žanras. Kūriniai, kuriuos jūs minite, yra pastatyti daugybę kartų, daugybės režisierių visame pasaulyje. Kaip pavyksta atsiriboti nuo jų įtakos ir išlaikyti savo braižą?

– Negalėčiau pasakyti, kad turiu specifinį savo braižą. Galbūt to reikėtų klausti žiūrovų? Man atrodo, kad lyginant mano kūrinius net ne visada pasakytum, kad tai – to paties žmogaus darbas. Gali būti, kad tai ir mano stiprybė, ir silpnybė. Su kiekvienu kūriniu aš tarsi pradedu viską iš naujo, atverčiu baltą lapą, nes kiekvienas kūrinys reikalauja naujo požiūrio. Tai sudėtingas, bet, mano supratimu, ir pats geriausias kelias.

Žinoma, yra tam tikras iššūkis, kai imiesi statyti Wolfgango Amadeus Mozarto tūkstančius kartų scenoje rodytas „Figaro vedybas“ ir stengiesi iš naujo pasižiūrėti į tą kūrinį be jokių išankstinių nuostatų, perklausyti jį kaip vaikas, kuris girdi jį pirmą kartą.

Žinau daug režisierių, kurie yra atradę savo stilistiką, savo kūrybinę gramatiką, ir ją taiko visiems savo kūriniams. Pavyzdžiui, man pakaktų pamatyti akimirką iš amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono pastatymo ir aš iš karto pasakyčiau, kad tai jo darbas. Panašiai ir su ispanų operos režisieriumi Calixto Bieito. Nepaisant to, jų kūriniai tikrai visi skirtingi.

Kitas svarbus aspektas: jei dramos režisieriai renkasi tokius kūrinius, kuriuose yra tam tikra jų norima perteikti žinutė, istorija, kurią nori papasakoti, operos režisieriui medžiaga dažnai pasiūloma. Operos teatrai formuoja savo repertuarą, kurį sudaro tam tikra muzikinė paletė – kūriniai repertuare atsiranda anksčiau nei jų režisieriai. Man, kaip režisieriui aktualu ne perteikti savo žinutę, o būti mediumu – perteikti tai, kas užkoduota muzikoje, sustiprinti nuotaiką ar pabrėžti tam tikrus aspektus.

– Esu ėmusi interviu iš ne vieno teatro artisto ir visi jie pabrėžė, kad darbas teatre visų pirma yra komandinis, kolektyvinis. Kita vertus, esu girdėjusi ir sakant, kad režisieriaus žodis – visada paskutinis. Kaip yra jūsų atveju?

– Režisieriaus stiprybė yra jo komanda. Štai ir šį uždarymo renginį kuriame su scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu.

Vienas negali padaryti nieko. Žinoma, režisierius turi savo viziją, tačiau diskutuojant su komanda ta vizija keičiasi ir netgi, sakyčiau, sustiprėja. Kai vienas pats sau kuri, gali atrodyti, kad viską labai šauniai sugalvojai, bet, žiūrėk, pradedi pasakoti kitiems ir dar pasakodamas suvoki sumanymo trūkumus. Dalytis savo vizijomis, idėjomis režisieriui būtina. Vizija užkrečia visus kūrybos proceso dalyvius, to proceso metu ji subręsta, tampa kūnu.

Taip, kartais režisierius privalo užbrėžti ribą, užfiksuoti bendros kūrybos rezultatą, jis priima sprendimus ir prisiima atsakomybę už juos, taip pat – ir už komandos santykius. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia despotizmo, trankymo kumščiu į stalą ir beatodairiško savo valios diktavimo.

Tikiu, kad menininkai – nuo šokėjų iki orkestro muzikantų ir choro dainininkų – geriausiai kuria, kai atmosfera pozityvi. Tokia atmosfera leidžia priimti kūrybiškai vertingesnius sprendimus.

– „Kaunas 2022“ programa ir ekspertų, ir dalyvių vertinama kaip ypač ambicinga, daugialypė, ypač aukšto meninio lygio. Kaip manote, kokį poveikį miesto, Lietuvos įvaizdžiui turės kultūros sostinės metai? Kaip jūs jaučiatės, prisidėdamas prie to asmeniškai?

– Manau, tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, reikia palaukti bent metus. Meno kūrinio, kultūros renginio negalima vertinti pagal trumpalaikį efektą, tai ne ledų porcija, kurią suvalgęs gali pasakyti, ar buvo skanu, ar ne. Kai kalbame apie renginį, koncertą, spektaklį – iš pradžių jis pagauna, užkabina, arba ne. Kalbant tiesmukai, teatras juk yra apgavystė, tačiau gero vaidinimo metu mes pasirenkame tai pamiršti ir pasineriame į scenoje kuriamą istoriją. Nežinau, kas gali padaryti stipresnį įspūdį nei geras spektaklis. Kai vaidinimas scenoje baigiasi, išsinešame tą įspūdį. Kad suprastume, kiek ilgai jis išliks, turi praeiti laiko – greitai tokie procesai nevyksta.

Man didelė garbė režisuoti vieną iš didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių (tiesa, manau, kad toje programoje visi renginiai yra svarbūs ir dideli). Ypač įdomu dirbti su visiškai unikalia medžiaga, pradėti kurti nuo nulio, baltos drobės. Tai didžiulis iššūkis ir didžiulė laimė. Laisvė ir atsakomybė. Kaip menininką, kūrėją, mane ši patirtis praturtina. Tokios progos pasitaiko ne kasdien.