Ant šio batuto – svarbaus šuolio šokėjo kūrybinėje biografijoje simbolio – save jau išbandė trys jauni šokėjai-choreografai, pristatę po savąjį debiutinį spektaklį Lietuvos šiuolaikinio šokio erdvėje. Tai trys tiek forma, tiek turiniu skirtingi kūriniai, tačiau kartu atskleidžiantys tai, kuo kvėpuoja naujos kartos šiuolaikinio šokio kūrėjai.

Modernybės akivaizdoje

Pirmasis ant "Auros" batuto pasirodė buvusios teatro šokėjos Lizos Baliasnajos, šiuo metu šokio meną studijuojančios Belgijoje, performansas "Bekulminacijų/Klymaxless".

Darbe tyrinėjamos kūno sampratą veikiančios popkultūros strategijos ir jų griovimo galimybės. Todėl čia gausu netikėtumų, gimstančių iš ironija persmelkto lengvai atpažįstamų popženklų atvaizdavimo ir jų dekonstrukcijos, sukuriant nenuspėjamą naują reikšmę. Pastarosios galutinės formos kūrimas – vienas pagrindinių komunikacijos su publika būdų. Todėl šis performatyvus šokio spektaklis virsta tam tikru netikėtu iš karto įtraukiančiu žaidimu.

"Klymaxless" nėra tradicinio klasikinio ar tradicinio šiuolaikinio šokio elementų. Čia šokiu virsta mechaniški, pasikartojantys judesiai, simbolizuojantys šiuolaikinę kasdienybę lydinčius veiksmus. "Skaitmeniniai" judesiai mena apie vartotojiškumo skatinamą žmonių supanašėjimą, it užprogramuotų robotų, vienodai ir pasikartojančiai atliekančių jiems įdiegtą funkciją.

L.Baliasnajos kūrinyje greta šokio kalbos vienodai svarbi yra ir verbalinė kalba. Pasirodyme nuskamba frazės, iliustruojančios modernios visuomenės požymius – didžiulę pinigų svarbą, išorės viršenybę prieš vidų, žvėrišką konkurenciją ir ritualu tapusią vartojimo kultūrą. Šokis tarytum išverčia į kitą pusę šią kapitalistinio materializmo ženklu pažymėtą šiandienos realybės išorinį pavidalą. Ir čia galima atrasti daug įtrūkių, apnuoginančių manipuliacija pridengto milžiniško vartotojiškumo mechanizmo širdį.

Archetipinis nelaimių ąsotis

"Pandora" – buvusios "Auros" šokėjos Vilmos Pitrinaitės kūrinys. V.Pitrinaitė choreografijos mokėsi Prancūzijoje (dabar gyvena ir kuria Belgijoje) ir jau yra sukūrusi darbų, tačiau lietuviškame kontekste "Pandora" – pirmasis jos choreografinis darbas. Jame šoka šokėja iš Pietų Korėjos Gyeong Jin Lee iš Pietų Korėjos, į Lietuvą specialiai atvykusi dėl šio spektaklio.

Spektaklyje archajiškas Pandoros mitas atgimsta šių dienų žmogaus pasaulėžiūroje. Senovės Graikijos mitologijoje pasakojama, kaip keršto Prometėjui siekusio Dzeuso noru iš molio nulipdoma nuostabaus grožio mergina Pandora, kuri suvilioja Prometėjo brolį. Kartu su Pandora Dzeusas dovanoja ir ąsotį, pripildytą įvairiausių nelaimių bei negandų. Mergina pati to nežinodama atidaro ąsotį ir po pasaulį pasklinda visas jo siaubingas turinys.

V.Pitrinaitės "Pandoroje" gausu nuorodų į graikiškąjį mitą, tačiau kūrėjai jis tampa tik atspirties tašku, scenoje siekiančiai padėti tarsi natūraliai gimti naujam mitui, orientuotam į archetipinio nerimo jausmo analizę.

Ši koncepcija scenoje perteikiama šokio kalba, persipynusia su dramos teatro estetika paremtomis reikšmės kūrimo taisyklėmis. Tarytum taip yra išlaikomas balansas tarp reikšmės abstraktumo ir konkretumo, kai aiškios verbalinės užuominos, toliau lydimos šokio kalbos, veda daugiareikšmiškumo link. Tiesa, kartais pagrindinė mintis prasprūsta iš regimybės lauko ir pasimeta besikartojančių judesių kompozicijose, tačiau kontrastus mėgstanti jaunoji choreografė išryškina šokėjų plastikos ir pačių kūnų faktūrų grožį, lyg perduotą pačios Pandoros.

Pasaulis pjuvenų sausroje

Trečiasis ant batuto pasirodęs šokėjas belgas N.Claesas pristatė savąjį darbą "Troškulys", išsiskyrusį iš visos trijulės. Pasirinkęs ekologinės katastrofos tematiką, choreografinės patirties jau turintis "Auros" šokėjas kūrė ateities pasaulio vaizdinį – dėl geriamojo vandens trūkumo mirtinoje aklavietėje atsidūrusią žmoniją.

Vanduo čia atspindi visų planetos gamtinių išteklių užterštumo ir nykimo problematiką, neatsiejamą nuo besaikio žmonių vartojimo. Scenoje šokio judesiais perteikiamas vaizdinys, kaip žmonija vis labiau skverbiasi į žaliuosius plotus, kol galiausiai žmonių populiacija virsta sužvėrėjusia grobuoniška mase, keliančia asociacijas su pastaruoju metu itin populiariais filmais apie zombius.

Žmonės, nemąstydami ir sąmoningai nematydami artėjančios katastrofos, šypsosi besidžiaugdami šiandiena, kol galiausiai vietoje vandens lieka nafta, kurios atsargomis rūpintasi kur kas stropiau. Tačiau kam ta nafta, jeigu visus it maras išguldo nebepakeliamas troškulys?..

Spektaklyje ateities pasaulio žmonių emocijas, lyg fotografinius kadrus, užfiksuoja judesys. Iš nuosekliai jungiamų etiudų dėliojasi gana aiškus pasakojimas, paliekant erdvės ir žiūrovų interpretacinei minčiai. N.Claesas, plėtodamas jam pačiam itin aktualią ir įdomią tematiką, kruopščiai apgalvoja kiekvieną buvimo scenoje akimirką, priversdamas kiekvieną šokio kalbos vienetą paklusti vystomai fabulai.

Tarp šokio, performanso meno ir dramos teatro estetikos balansuojantis vaidinimas aštriai, bet nepamokslaujančiai, kviečia pajusti potencialios ekologinės katastrofos padarinius. Aitriai mediena kvepiančių scenos grindis nusėjusių pjuvenų simbolika ne tik gelbsti šokėjams perteikti pražūtingą kūnus nepakeliamai kančiai pasmerkiančią vandens stoką estetiškai, bet ir žiūrovus priversti savo gerklėse pajusti tikrą troškų jausmą.

Stiprus kvapas nemaloniai kutena kvėpavimo takus, versdamas mintyse išvysti futuristinį suvartotos planetos peizažą. Iš tikrųjų norisi atsigerti ir tarytum pasigrumti prie stiklinio indo, kupino vandens, kur personažai saujomis semia vandenį ir godžiai jį geria. Bet supranti, kad to padaryti nepavyks, nes visą Žemėje likusį geriamąjį vandenį suteršia tos pačios sausros pjuvenomis aplipusios ištroškusiųjų rankos.

Šokėjai judesiais piešia įnirtingos kovos ir panikos apimtą tarpžmogiškų santykių panoramą. Spektaklyje šokantis pats N.Claesas save ir kolegas pastūmėja ne vien menamų, bet ir realių fizinių išbandymų link – scenoje pasiliejantis vanduo sulimpa su pjuvenomis, aplimpančiomis šokėjų apnuogintas kūno vietas, kurias judant ima žeisti trinties jėga.

Choreografas šokančiuosius sujungia į darnų dialogų, kiekvienam suteikdamas vienodą galimybę atsiskleisti. "Troškulyje" judesys gimsta vedamas šokėjų giliai pajausto vandens taršos leitmotyvo, o ne noro pasididžiuoti didele šokio patirtimi, kaip neretai tenka matyti kituose šiuolaikinio šokio kūriniuose. N.Claesui rūpi šokio, kaip terapijos, funkcija, kad žiūrovas turėtų kur paganyti ne tik akis, bet ir mintis.

Nors jaunųjų choreografų darbuose galima įžvelgti neišbaigtumo ir momentų, svarbu tai, kad visuose juose yra siekiama meninės kokybės, bandant atrasti kažką nauja. Jie nesiekia scenoje sukurti šiuolaikinio šokio šou, bet kuria aiškia ir aktualia koncepcija grįstą šokį. Visuose trijuose kūriniuose susilieja šokis, teatrališkumas ir performanso menas. Tai byloja apie šiandieninio šiuolaikinio šokio kaip tarpžanrinio meno tendencijos įsigalėjimą. Reflektuodami šiandieną santykyje su globaliu pasauliu jaunieji choreografai įpučia šviežio vėjo gūsį šiuolaikinio šokio padangėje.