Naujosios technologijos kuria iliuziją, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti menininku: fotografu, kino kūrėju, dailininku. Tik ne abstrakcijų kūrėju, sako skulptorius Sigitas Straigis.

"Šiandien koks nors 3D spausdintuvas nesunkiai atspausdins realistišką kokio tik nori žmogaus biustą, bet nesukurs abstrakcijos, gebančios perteikti harmoniją, poeziją", – sako menininkas, neseniai pakvietęs į personalinę parodą. Tiksliau – festivalį, kurio viena dalis pačiame Kaune, kita – už poros dešimčių kilometrų esančiuose Salupiuose.

– Skulptūrų festivalis vyksta galerijoje ir Salupiuose. Na, I.Mikuličiūtės dailės galeriją žinome, čia nuolat vyksta parodos, o štai Salupiai, dailininkų sodų bendrija prie Neries – kiek neįprasta erdvė ir toli gražu ne visiems žinoma.

– Jonavos rajone, Salupiuose, yra dar sovietmečiu įkurti dailininkų kolektyviniai sodai, kuriuose dabar dailininkų jau likę nedaug, bet anuomet ta sala (aplink – dar dvi, bet jose draustiniai) – sklypu, kuris buvo padalytas po šešis arus sodams, visi dailininkai labai džiaugėmės, buvome pilni entuziazmo: į gražų gamtos prieglobstį prie pat Neries bridome atsiraitoję kelnes, nes nebuvo jokio kelio nei takelio. Turėjome kūrybinių planų, galvojome ten daug nuveikti, bet įsikurti nebuvo lengva – niekam ne naujiena, kad dailininkas, menininkas – vienas "biedniausių" visuomenės narių. Vieta prie pat upės buvo išties puiki, gana greitai joje ėmė kurtis ne dailininkai, o kitų organizacijų atstovai, kuriems buvo nesunku, esant įtakingiems, pasirūpinti, kad būtų nutiestas kelias, užtverta tvora. Dailininkų mažėjo, bet buvo, tačiau šiandien Salupiuose jų – vos vienas kitas.

Tuo metu entuziazmo nestokojau ir aš. Nelengvai su rusišku pjūklu, kuris įsijungdavo kada pats to norėdavo, išpjoviau medžius keliui, vėliau atvežė žvyro, atsirado kelias, buvo suformuoti sklypai ir visi traukėmė burtus, nes prie pat upės sklypo norėjo daugelis. Tačiau po burtų traukimo pamatėmė, kad tų upės pakrantėje esančių sklypų praktiškai nė vienas neištraukėme. Pasirodo, jų toje vadinamoje loterijoje nė nebuvo, juos išsidalijo valdininkai. Bet Neris ten ir taip arti, iš visų tų sklypelių ji – ranka pasiekiama.

Vieni dailininkai savo sodus gangreit atidavė giminaičiams, kiti nelabai su jais susitvarkė, treti – vėliau pardavė, o daugiausia – tiesiog jau išėję anapilin. Vis dėlto iki šiol šie sodai vadinami dailininkų, tiksliau – sodų bendrija "Dailininkas".

Taigi žiemą Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tarybos posėdyje išsakiau mintį, kad galėtume pasiūlyti Kauno miesto gimtadienio šventės rengėjams per šventines Kauno dienas organizuoti ir išvyką ar kelias į tuos dailininkų sodus, aplankant parodą, planavau eksponuoti savo skulptūras. Tačiau viskas ėmė blėsti, organizaciniai reikalai – toli gražu ne mano stichija, džiaugiuosi, kad mintis patiko galerininkei Irenai Mikuličiūtei, kuri viską ir sustygavo. Todėl pirmoji parodos dalis – jos galerijoje, o antroji – sodų bendrijoje "Dailininkas".

– Ar aplankyti antrąją parodos dalį gali kiekvienas norintysis? Juk puiki mintis – tarkime, savaitgalį atvažiuoti į gražų gamtos kampelį prie Neries, Salupius, pasivaikščoti, aplankyti S.Straigio skulptūrų parodą.

– Taip, tokia mintis ir yra: Salupiai – visai netoli Kauno, truputį už Garliavos, vieta išties labai graži, joje rengiu gana didelę parodą, vienas skulptūras eksponuoju savo sodo kieme, kitas, didesnes – prie pat Neries. Ten erdvu, savo vietą ras nemažai kūrinių, juos ketinu rodyti ilgiau nei mėnesį, gal net visą vasarą.

– Vadinasi, reikia važiuoti Jonavos link, į Salupius ir ieškoti sodininkų bendrijos "Dailininkas"?

– Taip, senajame Jonavos kelyje ties Turžėnais reikia sukti į kairę ir geru, asfaltuotu keliu važiuoti beveik iki galo, kol pamatysite Nerį. Prie kelio yra medinė, skulptūrinė nuoroda, kad čia – sodų bendrija "Dailininkas", o ties savo sodo sklypu ir vėliavą esu jau iškėlęs.

– Tuomet pasiklydusių greičiausiai nebus. Žodžiu – kamerinėje I.Mikuličiūtės galerijos erdvėje eksponuojami kūriniai iš metalo, o Salupiuose – įvairia technika sukurtos didesnių apimčių skulptūros, prie pat Neries driekiasi, galima sakyti, skulptūrų alėja, kurią puošia įspūdingi balti objektai ir paukščiai iš medžio. Tačiau nors kūrinių gausi paroda eksponuojama dviejose vietose, joje – tik mažytė dalis jūsų kūrybos, namai neištuštėjo, juose likę daugybė įvairiu laikotarpiu sukurtų skulptūrų. Sunku ir įsivaizduoti patalpą, kurioje atsiskleistų jūsų kūrybos retrospektyva.

– Tai kad darai ir tiek, kiekvienoje parodoje stengiuosi rodyti naujus darbus. Kai dirbi, negalvoji, kur padėsi ar kaip parduosi. Aš dažnai ir užmirštu savo kūrinius, daug jų išsivaikščioję po pasaulį, kurių nė nuotraukų neturiu. Arba vaikščiodamas kapinėse, būna, pamatau kažkur lyg jau matytą darbą ir tik paskui topteli, kad čia juk mano paties sukurtas paminklas.

– Antkapinių paminklų esate padaręs išties nemažai. Vien menininkams kiek esate sukūręs, ar atsimenate?

– Ne, nelabai. Petrašiūnų kapinėse yra Jonui ir Baliui Buračams, aktoriui R.Tumpai, knygnešiui Akelaičiui...

– Dramaturgui Vincui Adomėnui, aktorei Rūtai Staliliūnaitei, taip pat dailininkui Raimundui Mikšiui, šią žiemą anapilin išėjusiam tapytojui Algirdui Šakaliui ir dar daugybei. Iš kokios medžiagos dažniausiai kuriate paminklus, ar medžiagą diktuoja idėja?

– Įvairios: medžio, akmens, metalo, bet su pastaruoju šiais laikais sunku, nes jį suniokoja ir pavagia. Kažkada, kai ėmiau kurti iš vario, atrodė, kokia puiki, ilgaamžė medžiaga, bet visi žinome, kad ją itin vagia. Štai nuo R.Tumpos kapo paminklo iš ąžuolo ir vario jau vienas gabalas nudraskytas. Prieš kelerius metus nulupo nuo paminklo operos daininkui Anicetui Kunčiui Petrašiūnų panteone – jį atstačiau.

Romainių kapinėse taip pat sudraskyti, pavogti penki ar šeši mano padaryti paminklai iš vario. Nežinau, kaip pavadinti šį reiškinį, nerandu jam žodžio.

– Turbūt ir nėra to žodžio. Žvilgtelkime į skaidresnę skulptūros meno pusę, kurioje – kūrybinis išsipildymas, patiriamas džiaugsmas. Skulptūra į jūsų gyvenimą atėjo pati?

– Tai jau taip. Mokiausi tuomečiame S.Žuko technikume, bet ne skulptūrą, tačiau ji mane domino jau seniai: aiškinausi, kaip viena ar kita sukurta. Tuomet atrodė, kad ir aš daug ką galėčiau padaryti. Žinoma, kai jau užsiėmiau rimtai šia sritimi, pamačiau, kad daug ko nemoku, nežinau, bet viską pats aiškinausi ir, regis, kažką išsiaiškinau, parodose dalyvauju nuo 26-erių. Bet iš tuometės valdžios nesu gavęs nė vieno užsakymo.

– Dabar tuo tik pasigirti, pasipuikuoti galėtumėte. Bet suprantu, tie dalykai – ne jums, tuomet pasidžiaukime šįmet minimu prasmingu 70 metų jubiliejumi, šiais metais surengta jau trečia personalinė paroda, rudenį ateisime ir į ketvirtąją, jubiliejinę A.Žmuidzinavičiaus muziejuje, o žvelgiant į jūsų įvairių laikotarpių kūrinius, akivaizdu – esate skulptūros meistras, puikiai suvaldantis įvairiausią medžiagą, kupinas idėjų, turintis ir mokantis pasakyti. Žodžiu – grynų gryniausias menininkas, pasirinkęs laisvą kūrybinį gyvenimą.

– Na, dirbti taip, kaip visi žmonės, kartą esu bandęs. Gavau darbą vienoje to meto proftechninėjė mokykloje ir joje ištvėriau... dvi savaites. Išėjau supratęs, kad toks gyvenimas – ne man. Tik buvo keista, kad už tas dvi, praktiškai nieko neveikimo savaites man dar sumokėjo nemažus pinigus. Tačiau taip sau pasitrinti nieko neveikiant man buvo pernelyg sunku.

– Geriau per tą laiką kokią skulptūrą sukurti, tiesa? Bet skulptoriaus darbas – dar ir fiziškai sunkus, ką jau kalbėti apie nerimo, nemigos mintis, įkūnijant vieną ar kitą idėją. Žvelgiant į jūsų kūrybą, matyti ryškus polinkis į abstrakciją, filosofinę mintį. Tokią skulptūrą parduoti neturėtų būti lengva.

– Taip. Ypač šalia galybės kiniško "meno" (juokiasi).

– Būtent. O namuose juk augo keturios dukros?

– Nebuvo labai lengva, bet nebadavome, kažko ypač netrūko. Dukros Dovilė, Genutė, Gertrūda užaugo, baigė mokslus, paliko namus, su mumis dabar tik jauniausioji, keturiolikmetė Kotryna. Stengiuosi, kad maisto namuose visada būtų, nevengiu eiti į parduotuves, turgų, paieškoti pigesnio, skalsesnio varianto. Žaliakalnyje dirbtuvę, gyvenamąsias patalpas pasistačiau pats, taip pat viską susirenčiau ir sode Salupiuose, o kūrybinė laisvė man būtina kaip oras. Ir ne tik man, manau, visiems menininkams, nes, kaip teko matyti, dažniausiai nieko neišėjo tiems dailininkams, kurie neva sėkmingai įsidarbino tuometėse įvairiose gamyklose (kiekviena jų turėjo dailininko etatą) ar kitur. Tapę tais vadinamaisiais sekmadieniniais dailininkais jie po darbo savaitės jei kur ir susirinkdavo, tai išgerdavo kokį butelį, pasišnekėdavo, gal pasvajodavo ir viskas. Kūrybiniai planai taip ir liko tik planai.

– Beje, dirbtuvė – puiki, namai – ypač jaukūs, originalūs ir meniški, spėju, kad ir svečių daug sulaukė.

– Taip, kartais sugužėdavo dešimt, penkiolika ir daugiau. Štai – galybė molinių puodelių (gal 30 ar 40), ant kurių žmona surašė dažniau viešėjusiųjų vardus, kad puodelius jie nepamirštų išsiplauti (juokiasi). Atrodytų, vien tik linksmybės, bohema, bet visiems išsiskirsčius tenka daug dirbti. Tik tiek, kad laiką planuoji pats, bet dirbi tikrai ne mažiau, dar ir daugiau – be pertraukų, šventadienių, atostogų. Juk kartais dėl vieno milimetro, dėl kurio kūrinys "nesusiveda", nėra harmoningas, gali pravargti ilgų ilgiausiai, laiko tada neskaičiuoji.

– Turbūt ypač kuriant skulptūrines abstrakcijas – jų nepamatuosi, nepatikrinsi, nepalyginsi, ne visada ir paaiškinsi.

– Taip, bet man jos – artimesnės, su jomis būna įdomiau. Apskritai, realistinio meno, natūralistinės skulptūros aktualumą gerokai pakeitė ištobulėjusios fotografijos technologijos. O šiandien koks nors 3D spausdintuvas nesunkiai atspausdins realistišką kokio tik nori žmogaus biustą, bet nesukurs abstrakcijos, gebančios perteikti harmoniją, poeziją. Per poetinę skulptūros abstrakciją galima pasakyti daugiau, giliau, palikti vietos žiūrovo mintims.

Abstrakciją sukurti yra kur kas sunkiau nei realistinį kūrinį, kuriam meistrystės, išmanymo, žinoma, reikia, bet ten – kaip ir viskas aišku. Man įdomiau skulptūrą sukurti tarsi iš nieko, joje atsiverianti poezija. Kartais ilgiausiai tą skulptūrą vartai, vargsti, būna, ir viską perdarai iš naujo, ieškodamas sprendimo, harmonijos, bet dėl to negaila nei laiko, nei jėgų.

Kas? S.Straigio kūrinių paroda.

Kur? I.Mikuličiūtės dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 3 d. Iš anksto susitarti tel. 8 686 24 016.