Apie dešimt modelių

J.Kunickas – galerijos "Balta" organizuojamo kasmečio konkurso "Baltas kūrinys" 2016-ų metų nugalėtojas. Parodoje "Atvirumas" lankytojai turi galimybę pamatyti apdovanotą darbą, taip pat autorius pristato naujus, 2017 m. nutapytus, kūrinius.

"Rengiantis šiai parodai dirbau bent su dešimčia modelių. Kiekviena pozuotoja, dalyvavusi kūrybiniame procese, yra unikali ir kiekviena iš jų į mano kūrybą įnešė be galo svarbų indėlį. Esu labai joms už tai dėkingas", – kalbėjo J.Kunickas.

"Žvelgiant į paveikslus akivaizdu, kad aš tikrai ne vienintelis apsinuoginau tam, kad parodos ekspozicija įgautų dabar matomą pavidalą", – apie savo darbus, kuriuose nutapyti apnuoginti moterų kūnai, sakė autorius.

Ar XXI a., kai nuogas kūnas seniai nebe tabu, kai jis mirga visur – nuo interneto portalų, teatro scenos ir podiumų iki televizijos ar gatvės reklamos, tapytų aktų paroda dar gali ką nors šokiruoti? Veikiausiai, ne. Tačiau to autorius, ko gero, visai nesiekė. J.Kunicko aktai, regis, turi kitą funkciją.

"Nežinau, kuris nuogumas –  fizinis kūno apnuoginimas ar savo vidinio pasaulio atvėrimas yra iškalbingesnis, tačiau esu tikras, kad tai turi daug bendra. Paveikslams pozavo labai įvairios moterys, tačiau visos be išimčių turi vieną bendrą vertybę, tai – laisvė. Aš turiu galvoje vidinę laisvę. Mano supratimu, tai visa ko vadinimas savais vardais ir dvigubų standartų nebuvimas", – savąją akto filosofiją dėstė J.Kunickas.

Ir laisvi, ir pažeidžiami

J.Kunickas neabejoja, kad pozuoti nuogam – tai išsilaisvinti. Ir ne tik iš savo kompleksų, savo sampratos, gražus ar nelabai yra tavo kūnas, savo įsitikinimo, ko reikėtų gėdytis, ką privalu slėpti. Išsilaisvinti – tai ir nukirpti bambagyslę su savo prisirišimais, savo svarbumo suvokimu, savojo ego mantijomis ir skeptrais.

"Kas nors paklaus, ką bendra turi fizinis apsinuoginimas su įsitikinimais ir pasaulėžiūra. Drįstu teigti, kad viskas yra glaudžiai susiję, – kalbėjo J.Kunickas. – Labai didelė visuomenės dalis gyvena pamindama savo įsitikinimus ir nuomonę, mėgindama patenkinti tuos, kurie gali ką nors duoti. Taip žmonės gyvena meluodami aplinkiniams, o labiausiai – sau. Gyvendami šioje priklausomybėje nuo kitų, mes mėginame laviruoti, užsidaryti, apsidrausti."

"Nuogas žmogus yra tikrai laisvas – juk iš jo nieko neatimsi. Tačiau tokioje pozicijoje didžioji dalis visuomenės atsidurti visiškai nenori. Apsinuoginę mes ne tik laisvi, bet ir pažeidžiami, todėl privalome būti itin stiprūs savo vidumi. Todėl visiškai paprastas fizinio apsinuoginimo aktas yra neįkandamas suvaržytam žmogui, – mano aktų autorius. –  Įsivaizduokite, kaip sunku ką nors turinčiam, save su tuo sutapatinančiam ir bijančiam to netekti žmogui atsistoti nuogam prieš veidrodį. Be karūnos, be ordinų, be diplomų ir apdovanojimų, be prašmatnaus drabužio... Ne! Tiesiog vienas, pats sau. Turėtų būti siaubinga, o jeigu visa tai matoma visuomenei..."

Kai nusirengiau, supratau, kad tie nuogąstavimai ir pseudobaimės tai yra tik vidinės problemos, uždarančios mane į visuomenės požiūrio gniaužtus.

Pasak J.Kunicko, pozuoti aktams nėra nei žygdarbis, nei didelis nuopelnas, bet tai neabejotinai parodo, kad aktams pozuojančios moterys gyvena harmoningai su savimi. Ir tik toks žmogus gali būti atviras su kitais.

Kūnas – tik indas

"Dažnai sulaukiu klausimų: ar nebijai aplinkinių požiūrio, ką tavo mama sako, kad pozuoji nuoga ir iš viso – iš kur tu tiek drąsos turi"" – šypsojosi profesionalus modelis Agnello Rosso, kurios nutapytas kūnas taip pat puošia galerijos sienas.

Ji papasakojo, kad nuo pat vaikystės buvo labai spalvinga ir visada išsiskirianti mergaitė iš mažo miestelio, mėgstanti fantazuoti ir kurti nebūtas istorijas, kuriose ji pati atlieka įvairius vaidmenis.

"Ši vaidmenų savybė išliko ir metams bėgant. Todėl pradėjau analizuoti save, kam man to reikia, kodėl aš taip trokštu to dėmesio, kodėl bandau parodyti tiek daug skirtingų personažų šitame mažame žmogiškai materialiame kūnelyje. Ir, atrodo, prieš ketverius metus gavau pasiūlymą papuozuoti fotografui nuoga", – prisiminė A.Rosso.

"Taip, jaudinausi, išgyvenau ir bijojau, kas bus, kaip jausiuosi, kai nusirengsiu prieš kitą žmogų, ir, o siaube, dar prieš kažkokį nepažįstamą pusamžį vyrą", – prisiminė ji, kuriai nuogas kūnas asocijavosi tik su žodžiais "nepadoru" ir  "nederama".

"Bet kai nusirengiau, supratau, kad tie nuogąstavimai ir pseudobaimės tai yra tik vidinės problemos, uždarančios mane į visuomenės požiūrio gniaužtus. Taip fotosesija po fotosesijos aš pradėjau jaustis vis laisviau ir laisviau... Laisviau tiek, kad be drabužių pradėjau jaustis geriau negu su jais", – juokėsi A.Rosso.

"Mano pozicija gana paprasta: nuogas kūnas – tai forma, mūsų sielos, mūsų asmenybės indas, kuris turėtų būti naudojamas ne tik mūsų kūno organams sudėti, ne tiktai giminei pratęsti, bet ir kažkam, kas dvasingiau ir su platesniu požiūriu", – kalbėjo ji.

"Mano mama yra senamadiškų pažiūrų ir labai religingas žmogus, bet ji visa tai priėmė ir suprato, kaip tai yra gražu, įdomu ir paveiku. Tada kodėl gi nepabūti tokiam, koks gimei – be nuodėmės, be pykčio, be pavydo? Tegul menas ir meilė sau bei kiekvienam liejasi pačiais įvairiausiais būdais", – palinkėjo A.Rosso.