Susipynę prisiminimai

Kauno miesto žemėlapyje – Vilijampolė, o miestiečių lūpose vis dar Slabodkė ar Slabada, kelia pačių įvairiausių asociacijų ir budina skirtingus prisiminimus. Antai, dar prieš kelerius metus šviesaus atminimo muziejininkas Osvaldas Daugelis seilę rijo kalbėdamas apie stipriai gazuotą saldų limonadą ir riebiu kremu perteptus orinius pyragėlius, kurių buvo galima rasti tik vienoje Vilijampolės konditerijos parduotuvėje. Rašytojos Raimos Zander atmintyje iškilo eglišakės, kaimynams rodydavusios kelią į velionio namus, vietinė gyventoja, pravarde Dantystka, skaudančius vyrų krūminius dantis gydžiusi samagonu, ilgaplaukė, ilgakojė gražuolė liaunu liemeniu, kuriai vaikinų dėmesio pavydėjo visos kiemo paauglės, delno dydžio pieninis šokoladukas, įkainotas 35 kapeikomis, ir figos, už kurių kilogramą pardavėja anuomet prašė 1,1 rublio.

Visai neseniai „Kauno dienos“ kalbintas gidas, kaip sako pats – trečios kartos kaunietis, vaikystę ir paauglystę leidęs Vilijampolėje, Laimonas Užomeckis dalijosi prisiminimais apie sėkmingus pirkinius vietos turgavietėje, kurioje buvo galima įsigyti ne tik vaisių, daržovių, mėsos produktų, buitinės technikos, bet ir balandžių ar pačių gražiausių žuvyčių namų akvariumui.

„Tuščiomis namo negrįždavome, nes tėtis buvo didelis gyvūnų mylėtojas“, – prisiminus spalvotas žuveles ir tokius pat gražius jų pelekus, L.Užomeckiui prieš akis iškilo Juozo Statkevičiaus siluetas. Žinomas dizaineris anuomet čia taip pat gyveno. Plevėsuojančiais lietpalčio skvernais traukė konservatyvių vietinių dėmesį ir kurstė jų apkalbas.

O kaip jūs matote Vilijampolę? (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kiekvienam savo

Paklausti apie Vilijampolę, vyresnieji miestiečiai prisimins kruviną žydų istoriją, Kauno getą ir senuosiuose medinukuose ant palangių likusias žymes nuo sudegusių menoros žvakių. Šia tema turės ką pasakyti ir gidas Deimantas Ramanauskas, gyvenantis Vilijampolėje ir čia vedantis ekskursijas, o savo kelionę tradiciškai pradedantis nuo A.Krikščiukaičio gatvės 21-ojo namo – statinio, nuklijuoto skirtingų dydžių veidrodžių šukėmis, simbolizuojančiomis sudaužytus žmonių likimus. Atsvara aštrioms jų briaunoms – ryškios spalvos, reiškiančios, kad Vilijampolės istorija ne visą laiką buvo tokia tragiška. Tiesa, daliai žmonių šis rajonas iki šių dienų atrodo šiurpus ir pavojingas. Vaikščioti čia esą nesaugu, o alkūne į nugarą galima gauti net ir dienos metu.

„Čia niekis, lyginant su 1995-aisiais ar 2000-aisiais“, – už galvų stversis vietiniai, prisiminę Kauno kriminalinio pasaulio šulus, kurių pėdsakai jau seniai ataušę.

Kalbėdamas apie Vilijampolę, kažkas būtinai atvers istorijos puslapį, kai čia buvo apstu fabrikų, tokių kaip trikotažo fabrikas „Silva“, mechanizacijos priemonių gamykla „Grandis“, gumos gaminių gamykla „Inkaras“, kelios lentpjūvės, baldų fabrikas, koklių gamykla, kailių, mezgimo, dailės ir kitokių dirbinių įmonės.

Paklausti, be ko neįsivaizduoja Vilijampolės mikrorajono, dalis kauniečių įvardys buvusią Lietuvos veterinarijos akademiją ar uostą, įsikūrusį prie Nemuno, Raudondvario plente, kur žiemoja Kauno upeivių laiveliai.

„O kur dar mūsų Lampėdžiai su automobilių kamščiais pamiškėje?“ – sąrašą užbaigs maudynių gerbėjai, žiemą virstantys aktyviais čiuožėjais ant tvirto karjero ledo.

Žvilgsnis per fotoaparatą

Kai kuriuos iš išvardytų Vilijampolės objektų nuo rugsėjo pradžios galima pamatyti ir fotografijų parodoje „Matymai“. Priešingai nuo daugelio kitų, šios parodos bendraautoriais tapo daugiau nei dvi dešimtys miestiečių, kiek anksčiau minėtas gidas D.Ramanauskas ir fotografas Jonas Danielevičius. Apsiginklavę profesionaliais fotoaparatais ir mobiliaisiais telefonais, dar liepą entuziastai leidosi į ekskursiją po Vilijampolę ir bandė įamžinti tai, su kuo jiems asocijuojasi rajonas, esantis Neries ir Nemuno dešiniajame krante, prie upių santakos.

Vilijampolė, o miestiečių lūpose vis dar Slabodkė ar Slabada, kelia pačių įvairiausių asociacijų ir budina skirtingus prisiminimus.

„Išties tai tikėjomės, kad atvyks daugiau Vilijampolės gyventojų, tačiau taip jau išėjo, kad į fotoekskursiją susirinko daugiau žmonių iš kitų rajonų“, – pastarųjų dėmesį, anot parodos kuratorės, „Fluxus“ veiklų fasilitatorės Gitos Balžekaitės, bene labiausiai kaustė Vilijampolės mediniai namai, menantys tarpukario kaimą, prisidengiantį dabartinio miesto kultūra.

Vietinių žvilgsnis esą kiek kitoks – gilesnis, labiau suasmenintas, todėl jų nuotraukos pasakoja apie vaikystės žaidimų vietą, parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama ledais už 4 kapeikas ar tvorą, kuri dar prieš dešimtį metų buvo su visais vinimis ir neapsilaupiusiais dažais.

„Parodoje yra ir mano darbas – apleista sodyba šalia mano namų. Įdomu stebėti tos vietos aplinką“, – paprašyta įvardyti daugiau lokacijų, kurios, jos manymu, iliustruoja Vilijampolės veidą, G.Balžekaitė nepažėrė ilgo sąrašo. Jau penktus metus šiame rajone gyvenanti moteris labiausiai mėgsta Neries parką. Ten ji eina pasivaikščioti, ten mielai nusivestų ir svečius iš kitų miestų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Yra daugiau minčių

Liepą vaikščiojant po Vilijampolę, spragsėjo ne tik ekskursijos dalyvių fotoaparatų mygtukai. Viso pasivaikščiojimo metu netilo kalbos. Vietiniai gyventojai dalijosi prisiminimais, girdėtų istorijų nuotrupomis, svečiai iš kitų rajonų jų klausė ir klausinėjo. Kažkam buvo smalsu išgirsti, kurioje vietoje stovi daugiabutis, aplinkinių vadinamas Holivudu, ar tikrai „Villulos“ restorane anuomet koncertavusi atlikėja Džorana Butkutė apsižodžiavo su Henyte, kur iškeliavo Sąjungos aikštėje stovėjęs paminklas komjaunuoliams ir kiek autobusų dabar yra „Kauno autobusų“ parke, kurio filialas Raudondvario plente atidarytas dar 1989-aisiais.

Išgirsti pasakojimai, pasak parodos kuratorės, įkvėpė naujoms mintims – fotografijų parodai, kurios darbai primintų kaip tam tikros vietos atrodė anksčiau ir kaip atrodo dabar.

„Tik kol kas nežinia, kada tai įvyks“, – G.Balžekaitė įvykių neforsavo.

Miestiečius ji ragino labai nedelsti ir užsukti į bendruomeninių fotografijų parodą naujoje „Kita Neries pusė“ erdvėje, Jurbarko g. 2. Pamatyti darbus ir per juos iš naujo susipažinti su Vilijampole bus galima iki rugsėjo 24 d. Ši paroda –„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.