Didžiąją dalį gyvenimo prabangiuose restoranuose ir įžymybių jachtose praleidęs vyras dabar darbuojasi kukliame savo restoranėlyje Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“.

„Jokio streso!“

Pietų metas, klientai vienas po kito eina į nedidelį stilizuoto traukinio vagonėlį, kuriame ir įsikūrusi Samy užkandinė „Burger Factory“. 

„Jokio streso! Aš dėl to ir atsikrausčiau gyventi į Lietuvą, kad čia labai ramu. Palyginus su ankstesniu mano gyvenimu, čia tikras poilsis“, – tvirtai užtikrina Samy, paklaustas, ar ne per sunku vienam suktis virtuvėje.

Samy stebisi, kad net ir nedidelį verslą turintys lietuviai retai patys jame dirba. Dažniausiai stengiasi samdyti žmones, kurie stovi už prekystalio, pluša virtuvėje ar atlieka kitus paprastus darbus, o savininkas nori tik vadovauti.

„Keliuosi 5 valandą ryto, atvažiuoju, kai čia dar tuščia. Kiekvieną dieną perku šviežius produktus, pasiruošiu darbui. Pasibaigus klientų srautui susitvarkau ir išvažiuoju, kai čia jau tuščia. Jei nori iš savo verslo uždirbti pinigų, turi jame dirbti pats ir atiduoti visą širdį“, – savo filosofiją dėstė Lietuvoje apie metus gyvenantis prancūzas.

Dirbo karaliams

Panašu, kad būtent toks požiūris į darbą ir lėmė jo išskirtinę karjerą, kurios kelyje teko sutikti daug garsenybių ir išmaišyti pusę pasaulio, rašoma pranešime spaudai.

Žinoma, kiekvienas iš jų turėjo tam tikrų pageidavimų, bet kažkokių išskirtinių įnorių paprastai nebūdavo. Galų gale aš buvau svarbiausias žmogus jachtoje, nes visi privalėjo valgyti mano paruoštą maistą, kitokio pasirinkimo nebuvo.

Samy nuo pat vaikystės padėjo tėvams jų restorano virtuvėje Paryžiuje, o sulaukęs 17 metų panoro gyventi savarankiškai ir įsidarbino kitur. Darbuotis įvairiuose Prancūzijos sostinės restoranuose jam puikiai sekėsi ir tada jis gavo kvietimą dirbti Kataro karališkajai šeimai.

„Buvau ten tokiu laiku, kai Dohoje, Kataro sostinėje, galima sakyti, dar nieko nebuvo, tik pora viešbučių. Dabar, kai matau vaizdus per televiziją negaliu patikėti – tai miestas pilnas dangoraižių, kaip koks Niujorkas“, – pokyčiais stebėjosi pašnekovas.

Įgijęs patirties karališkoje aplinkoje Samy persikėlė dirbti į prabangias jachtas, kurias pasiplaukiojimams po jūrą nuomodavosi pasaulinio lygio garsenybės ir turtuoliai.

„Naomi Campbell, Sergejus Brinas, Tomas Hanksas ir daugelis kitų. Žinoma, kiekvienas iš jų turėjo tam tikrų pageidavimų, bet kažkokių išskirtinių įnorių paprastai nebūdavo. Visi šaunūs ir malonūs žmonės. Galų gale aš buvau svarbiausias žmogus jachtoje, nes visi privalėjo valgyti mano paruoštą maistą, kitokio pasirinkimo nebuvo“, – šmaikštavo vyras.

Lietuvės nenorėjo

Čia jis maždaug prieš dvidešimt metų sutiko ir savo būsimą žmoną – lietuvę Aušrą. Samy reikėjo padėjėjos-stiuardesės ir jis kreipėsi į vieną savo bičiulį prašydamas ką nors rekomenduoti.

„Jis man sako – žinau vieną labai gerą merginą iš Lietuvos. O aš jam – tu ką, negali pasiūlyti darbuotojos iš kokios nors normalesnės šalies? Apie Lietuvą tuo metu aš nieko nebuvau girdėjęs. Bet draugas mane užtikrino, kad tai bus tikrai geras pasirinkimas“, – prisiminė pašnekovas.

Ir jis neklydo – jachtose darbo patirties jau turėjusi lietuvė puikiai atliko savo darbą.

„Be to, vos ją pamatęs pasakiau, kad bus mano žmona. Ji netikėjo, bet įvyko kaip sakiau“, – pasakojo Samy, meiliai nužvelgdamas už prekystalio besisukančią savo žmoną.

Jachtose jis iš viso praleido 24 metus ir nutarė, kad jau pakaks, matydamas, jog dėl šio darbo gali skirti labai nedaug laiko savo šeimai.

Užkandinė miškuose

„Aš baigiau dirbti būdamas Panamoje, tada su žmona ir dukra susitikome Los Andžele ir praleidome puikias atostogas Las Vegase. Po jų grįžome į Prancūziją ir galvojau, ką toliau daryti. Tiesiog atidaryti restoraną man buvo neįdomu, aš norėjau ko nors kito. Todėl sugalvojau atidaryti užkandinę ant ratų. Pradėjome dirbti atokioje vietoje, miškuose, kur mažai žmonių ir automobilių. Daugelis sukinėjo pirštą prie smilkinio ir sakė, ką jūs čia darote, kas čia pirks tuos jūsų mėsainius? Bet laikas bėgo, žinios apie puikų mūsų maistą sklido vis plačiau ir galų gale žmonės specialiai atvažiuodavo pas mus, stovėdavo eilė“, – prisiminė pašnekovas.

Sugalvojau atidaryti užkandinę ant ratų. Pradėjome dirbti atokioje vietoje, miškuose, kur mažai žmonių ir automobilių. Daugelis sukinėjo pirštą prie smilkinio ir sakė, ką jūs čia darote, kas čia pirks tuos jūsų mėsainius?

Vis tik sėkmingam verslui nebuvo lemta ilgai gyvuoti, pasak Samy, dėl Prancūzijoje įsigalėjusio biurokratizmo. Jis buvo priverstas uždaryti savo užkandinę.

Kaip tik tuo metu vienas po kito mirė Samy tėvai. Prispaustas negandų vyras nutarė, kad tai yra puiki proga pakeisti aplinką ir kraustytis į Lietuvą. Čia jie įsikūrė Aušros gimtojoje Vilkijoje.

Patinka itališkas maistas

Iš pradžių Lietuvoje šeima tiesiog ilsėjosi, bet netrukus viena Aušros draugė papasakojo, kad atsilaisvino nebloga vieta ir gal jie norėtų pabandyti čia ką nors padaryti.

„Pagalvojau, kodėl gi ne! Iš tiesų ketinu įkurti Lietuvoje rimtą restoraną ir dairausi jam tinkamos vietos“, – pasakojo pašnekovas.

Nedidelėje užkandinėje dabar Samy gamina mėsainius, kuriuos įvertino čia apsilankęs pats Andrius Užkalnis, Nicos salotas ir kepa prancūziškus blynus (crepe), kurių receptą paliko iš Bretanės kilusi jo mama.

Nors pats yra prancūzas, sako, kad labiausiai jam patinka itališkas maistas. Anot jo, prancūziškas yra gerokai pervertintas ir per brangus, tuo tarpu itališkas – tikrai geras ir ne toks brangus, tad juo gali mėgautis kur kas daugiau žmonių. Pasak Samy, ir naujas restoranas, kurį jis žada atidaryti Lietuvoje, greičiausiai bus itališkas. Kita vertus, tai priklausys nuo vietos, kur jis įsikurs.