Apie pradžią
Rūta pasakoja, kad prieš gerą dešimtmetį, kai jai magėjo surasti eiles kuriančių bendraminčių, tikrosios poezijos pasaulis buvo labai rimtas ir brandus. "Kauno poetams atstovavo solidūs, jau įvertinti dėdės ir tetos, o mes buvome tik studentai. Pačių įvairiausių specialybių – ne tik filologai. Be abejo, tarp mūsų buvo ir susijusių su literatūra", – prisimena pradžią idėjinė "Poetautojų" vadė, šiuo metu dirbanti komunikacijos srityje.
Jiems norėjosi su kažkuo pasidalyti savo kūryba. Taip kilo mintis suburti jaunųjų poetų ratą. Žinia ėjo gyvai iš lūpų į lūpas, per pažįstamus, draugus. "Prie mūsų jungėsi ne tik poetai, bet ir kitų menų kūrėjai – dailininkai, muzikantai. Todėl seniau "Poetautojai" buvo ne tik poezijos klubas, bet apskritai kūrėjų grupė", – neria į smagių prisiminimų verpetą pašnekovė.
Šiuo metu Kauno poetautojai dirba įvairiausius darbus – žiedžia puodus, vasaromis organizuoja skautų stovyklas, slaugo ligonius ir pan. Dažno istorija yra tokia: iki tol dirbęs nemėgstamą darbą, o vėliau netikėtai atradęs sielos draugus ir prie jų prisijungęs poetautojas tarsi įgauna antrą kvėpavimą, atsiveria, išsilaisvina.
Apie tikslą
Žmonės, susibūrę su poetautojų vėliava, troško sukurti savitą poezijos pasaulį. Todėl Rūtai ir kilo mintis suvienyti juos – ne poezijos vilkus, o vilkiukus, kurie sau smagiai stūgautų budindami Kauno dvasią.
Tuo laiku poetautojų tikslas buvo ne tik rašyti ar skaityti savo eiles, bet ir pasirodyti su jomis viešai, deklaruojant svarbias idėjas. "Norėjome kurti performansus. Savo idėjoms išreikšti naudojome literatūrinį pokštavimą", – aiškina pašnekovė, drauge su kolegomis drąsiai ėjusi į viešumą.
Iš pradžių poetautojai rinkosi Kauno kultūros centre, vėliau – kurio nors namuose, miesto erdvėse. "Jei oras geras, renkamės tiesiog ant prie restorano "Pompėja" esančių laiptų. Vieną sykį toji vieta labai mums sukibirkščiavo, tai pamilome ją visiems laikams", – juokiasi pašnekovė.
Siela: Rūta Vyžintaitė-Lajienė – "Poetautojų" grupelės Kaune siela, įkūrėja, pradininkė.
Anksčiau poetautojai norėjo būti struktūrizuoti – turėti savo pavadinimą, įkurti asociaciją, rengti sistemingus narių susitikimus, gauti savo veiklai paramą. Paskui iš to struktūriškumo išsilaisvino ir viską daro tik klausydamiesi širdies balso.
Poetauti pradėję maždaug dvidešimties, grupės senbuviai dabar jau yra netoli trečios dešimties. "Bet stengiamės pritraukti ir jaunesnių studentų. O pritraukę – nebūti jiems dėdėmis ir dėdienėmis (juokiasi). Gal nelabai ir pavyktų? Turime dar kvapo. Tik laiko dažnai trūksta. Poetautojų apsukos lėtėja – susikuria šeimos, atsiranda vaikų, tiesioginių darbų. Kartais liūdnai pagalvoju, kas bus po metų kitų? Ar išliksime?" – filosofiškai atsidūsta grupės senbuvė, priklausanti aštuonių aktyviausių poetautojų branduoliui. Iš viso grupę sudaro gal 20 žmonių, kiti prisijungia tik kartais.
Apie pokštavimą
Rūta atvirauja, kad jiems norisi su poezija pokštauti. Pats eilėraštis neprivalo būti pokštas – netikėtumas turi tapti tik jo pateikimas visuomenei.
Poetautoja prisimena studentiškus laikus, kai susikaustymo, šablonų Kaune buvo gerokai daugiau, tad grupelei norėjosi iš jų išsivaduoti. Šiais laikais jau yra daugybė įvairiausių renginių. Avangardo daugėja, tad ir poetautojų pradinis maištas, jų performansų aktualumas, noras išsiskirti, šokiruoti, atkreipti visuomenės dėmesį pamažu blėsta.
Apie laikraštį
Kartkartėmis "Poetautojai" leidžia nemokamą laikraštuką "Dešra ant žaizdos". "Tai yra visiškai neformalus A5 formato leidinukas, išeinantis neperiodiškai, mūsų pačių lėšomis. Jame kviečiame pasisakyti visus norinčius, bet vykdome ir atranką. Tai mūsų komandinis darbas. Individualiai tobulėjame kiekvienas sau, siunčiame savo poeziją į kitus rimtesnius leidinius, laukiame jų redaktorių komentarų", – aiškina poetautojų tobulėjimo kelio principus Rūta.
Kiekvieną laikraštuko "Dešra ant žaizdos" numerį rengia vis kitas redaktorius. Jis rūpinasi viskuo – pradedant viršeliu, baigiant poezijos atranka. Redaktorius modeliuoja numerį pagal savo supratimą, tačiau visiškos anarchijos nėra – visi išsako redaktoriui draugiškas pastabas. Paskui belieka laikraštukus išbarstyti įvairiose Kauno vietose. Tose, kur dažniausiai renkasi jaunimas.
"Vienas iš tikslų – pamažu patraukti jauną žmogų prie rimtesnių skaitalų – "Šiaurės Atėnų", "Literatūros ir meno" ar pan. Spausdiname ne tik savo kūrybą, bet dedame ir kitų poetų eiles – stengiamės palaikyti literatūrinį Kauno pulsą", – sako R.Vyžintaitė-Lajienė.
Ką reiškia pavadinimas – "Dešra ant žaizdos"? Poetautojams patinka linksmi paradoksai. Todėl gyvenimas, kūryba jiems yra kaip žaizda, o poezija – kaip vaistas, duona kasdieninė.
Reklama: laikraščio "Dešra ant žaizdos" galite ieškoti bet kur – prie rožinio dramblio ar požeminėje perėjoje į Kauno Senamiestį.
Rūta ir vėl grįžta prie minties, kad Kaunui žūtbūt reikia poetinės atsvaros. Vilniečiai turi seniausią universitetą, rengiantį literatus, organizuojantį įvairius renginius. "Sostinėje nuolat vyksta visokie poezijos pavasarėliai, rudenėliai, rašymo kursai, diskusijos. O Kaune prieš dešimtmetį nevyko beveik nieko. Buvo tik vyresnių poetų… Tad ir norėjau paskatinti jaunus žmones atrasti poezijos gyslą mūsų mieste."
Apie projektus
Pašnekovė prisipažįsta, kad dabar poetautojai yra šiek tiek aptingę. Bet buvo laikai, kai rengdavo šaunius projektus. Vienas, Rūtos manymu, labiausiai vykusių ir dalyviams patikusių renginių – "Pozuok poezijai", kuris vyko Senamiesčio Fotografijos galerijoje. Bet kas galėjo ateiti iš gatvės kaip pozuotojas, o poetas apie jį greitai, per 10 min., sukurdavo eilėraštį.
Eiles tąkart rašė ne tik poetautojai, bet ir poezijos profesionalai Erika Drungytė, Gintaras Patackas. "Buvo labai juokinga stebėti, kaip prie G.Patacko akimirksniu nusidriekė ilga moterų eilė, o jis kūrė išsijuosęs apie jų palaidus plaukus ir krūtines", – kvatojasi viena šios akcijos-atrakcijos sumanytojų.
Viena mus vienijanti linija yra poezija, bet kita, ne mažiau svarbi, – keistumas visų mūsų viduje. Visi turime saviško draivo. Tai jis per ilgus metus mus padarė draugais.
Rūta dar sykį tikslina, kad poetautojai siekia ne tik kurti poeziją, bet ir netradiciniais būdais atkreipti į ją visuomenės dėmesį. "Aišku, kartais ir patys pavargstame nuo to teatro. Tuomet darome pertrauką. O kartais norime tiesiog sėdėti ant laiptų ir skaityti vieni kitiems eiles – be jokių teatrinių manifestacijų ir spalvingų fejerverkų."
"Sykį su kitais poetautojais ieškojome formų, kaip tuos mūsų eilėraščius arčiau žmonių pritraukti, kad jie juos apskritai imtų ir perskaitytų. Tai sumąstėme eiles atspausdinti ir sudėti jas į degtukų dėžutes, kurias palikdavome pačiose netikėčiausiose miesto vietose. Net ir tualetuose, – juokiasi Rūta. – Kitais kartais palikdavome viešose vietose tam tikrų poetinių ženklų, tarkim, "Poetautojų" logotipą."
Visokių ritualų pradžioje tiems naujokams senbuviai sugalvodavo – ir įšventinimus į poetautojus, ir krikštynas, ir ateities būrimus iš poezijos knygų. Dabar sakosi aprimę, bet kas žino – gal tai tyla prieš audrą?
Apie performansus
Kai Rūta su draugais rengė pirmąjį laikraščio "Dešra ant žaizdos" numerį, Senamiesčio požeminėje perėjoje sugalvojo papjaustyti dešros ir ją pateikti ant naujųjų žurnalų. Visiems juos siūlė tarsi kokį Martyno Mažvydo "Katekizmą", – kad imtų ir skaitytų.
Dar kito numerio pristatymą poetautojai rengė Jurgio Mačiūno – "Fluxus" įkūrėjo – aikštėje. "Ją pasirinkome dėl kontroversiškų priežasčių. Mūsų žiniomis, tai yra vienintelė aikštė Kaune, į kurią pėsčiasis nelabai gali patekti, – aplink zuja mašinos ir nėra pėsčiųjų perėjos. Tai mus ir suintrigavo... Tad tvarkingai įėjome į jos viduriuką ir per garsiakalbį skaitėme savo eiles. Tiesiai priešais šalia stūksantį policijos komisariatą", – dalijasi smagiausiais poetautojų renginių momentais R.Vyžintaitė-Lajienė.
Kartais poetautojai skaito eiles troleibusuose, autobusuose, net Žaliakalnio funikulieriuje, važinėdami aukštyn žemyn ar pasislėpę šaldytuvo dėžėje. O sykį skaitė eiles vienoje Eigulių laiptinėje – buvo iš jos padarę improvizuotą sceną. Dar bare "Mažasis Paryžius", kuris žavi poetiškas sielas savo ekskliuzyviniu interjeru, primenančiu Tvyn Pyksą. Kai baigėsi legendinio Vytauto parko ir jo karuselių gyvavimo laikas, poetautojai rinkosi ten ir skaitė savo poeziją ant senų karuselių. Tai buvo tarsi savotiškas atsisveikinimas su viena iš senojo Kauno relikvijų.
Kaip į tokius performansus viešose erdvėse reaguoja žmonės? "Visaip. Sykį buvome surengę performansą "Eilės". (Pavadinime slypėjo žodžių žaismas nuo eilėraščių iki tikrų eilių.) Todėl prie vieno populiaraus naktinio klubo pastatėme staliuką, prie jo pasodinome savo kolegą. Paskui su poetautojais padarėme netikrą eilę, imitavome, tarsi prie to stalo sėdintis žmogus priėjusiam kažką duoda, pasakoja. Buvo labai įdomu stebėti žmonių, einančių iš to naktinio klubo, reakciją. Jiems atrodydavo, kad čia kažką dalija nemokamai, tad stodavo į eilę, o priėję gaudavo vieną iš mūsų eilėraščių", – pasakoja Rūta, kuriai patinka stebinti žmones.
Anot jos, seniau juos būdavo galima labiau nustebinti. Dabar miestas persisotinęs visokiausių renginių, todėl ir motyvacija – padaryti KAŽKĄ TOKIO – poetautojams kartais dingsta.
Iš kur gimsta tokių keistų idėjų? "Iš vidaus, – sako poetautoja. – Viena mus vienijanti linija yra poezija, bet kita, ne mažiau svarbi, – keistumas visų mūsų viduje. Visi turime saviško draivo. Tai jis per ilgus metus mus padarė draugais."
Apie bohemiškumą
Poetautojai neneigia, kad buvo jų gyvenime toks etapas, kai išeidavo devintą ryte iš kieno nors rūsio su voratinkliais ant galvos. "Bet dabar jau daug kas pasikeitė. Liūdna, bet patys tampame tais suaugėliais. Daugelis turi šeimas. Praėjo tas mūsų bohemiškasis aukso amžius… Kai kam jau mažiau jausmo teikia tie panaktinėjimai", – šypsosi Rūta, įsitikinusi, kad bohemiškąjį periodą turi pereiti visi poetautojai.
"Tokiems rašantiems kauniečiams, kaip mes, sunku prasimušti. Daug lengviau išplaukti į platesnius vandenis, jei esi vilnietis, tarkim, koks nors VU Filologijos fakulteto studentas. O mes savo metu buvome visiški neprasimušėliai. Teko su vilniečiais kontaktuoti, rengti savo poetautojų delegacijas, kurias siųsdavome į įvairius poezijos konkursus, renginius. Aš pati, turėdama septynvietį automobilį, vežiodavau visą šutvę poetautojų į visokius poezijos pavasarius ir rudenius", – juokiasi ji.
Kaip į žmonos veiklą reaguoja Rūtos vyras? "Jis irgi poetautojas, tai jis ir vairuodavo tą septynvietį, visą kelią klausydamas improvizuotų eilių. Kažkada pats rašė eilėraščius, gal todėl ir susibendravome: pradžioje tiesiog kalbėjomės rimuotai! Visų poetautojų šeimų nariai savanoriškai įsijungia į bendrą veiklą, o kartais eilėraščiai ir padeda surasti tą antrąją pusę", – neslepia Rūta.
Apie bendrystę
Rūta džiaugiasi, kad pradėję nuo poezijos jauni žmonės ilgainiui tapo geriausiais draugais. Pažįstami ir jų šeimų nariai. Sykį vienam iš poetautojų sudegė sodas – tai visi puolė į talką, ardė degėsius. Kasmet renkasi ir per šventes Rūtos namuose – skaito eilėraščius keptam kalakutui.
Džiugina faktas, kad kiekvienas iš poetautojų grupės labai skirtingas, tad pasiūlo ir skirtingų idėjų. Štai poetautoją Tadą jie naudoja publikai šokiruoti, o Simono prašo ramybės į jų aistras įnešti... Pati Rūta tarsi sujungia, suburia į krūvą visus grupės narius.
Kuo, anot jos, poetai skiriasi nuo poetautojų? "Na… čia toks savotiškas žodžių žaismas, atėjęs dar iš tų laikų, kai puotaudavome. Todėl poetautojai reiškia poetus, kurie puotauja ir poetauja kartu (juokiasi). Norėjome pabrėžti, kad esame linksmi. Kur mūsų ieškoti? Galima per feisbuką – esame visiems atviri. Ko tikimės iš ateities? Na, visų pirma, užbaigti karantininį laikraščio "Dešra ant žaizdos" numerį, o paskui gal surengsime kokius viešus poezijos skaitymus įdomesnėje erdvėje. Atidžiai vaikščiokite po Kauną – kad ko įdomaus nepražiopsotumėte (juokiasi)."
Kamilė Asadauskaitė
jūs turėkit gyvenimą
aš turėsiu eilėraščius
ir kiekvienam kitą namą
juose praeitis žydės
praradimų ietys
kaip smilgos prie kranto
žvilgės
prie sapno prieangio
kurį sergsti angis
obuolys sukas apie savo kotelį
šiaurinėj jo pusėj naktis –
jūs turėkit mano eilėraščius
aš turėsiu jūsų gyvenimus
ir kiekvienam kitą lapą
į kurį juos užrašyt
*
keičiu valiutą
tiesos į tai, kas galėtų būti
kursas 0 taškas 0
keičiu vyną:
taurę į pokalbį
kursas 1 prieš 1
keičiu gyvenimą:
kontrolę į likimą
kursas – nežinomas
Rūta Vyžintaitė-Lajienė
lesinimo scena
ei, ar matėte Šančiuos ties Nemunu
gulbės lesina žmones gyvenimu
riekės – vaikams
trupiniai – seniams
kepėjas rankas plaunasi
pro gelsvą debesį šypsosi.
vagis
ir kas kartą sutemus pro langus vagiu aš gyvenimus
jūsų spintas su knygom, dulkėtas gėles ir akvariumus
jūsų pokalbius virtuvėj rūkstančius tyliai pro kaminus
jūsų "ššššš eik tyliau kaip čia jo nepažadinus"
štai nešu jau po pažasčia vieną iš Žemuogių gatvės
į kvadratinę šviesą pakuotą, užuolaidom perrištą
su daug muzikos, vyno, saikingos vienatvės
papūgėle palangėj (ko gero dėl jauko)
tik staiga išgirstu iš šitos geltonsnapės, kad:
"Jis kur kas gra-žes-nis iš lau-ko"
Tadas Greičiūnas
Lubos
taškų nėriniais
dengia
baltą palatą
du bedugnės kraštai
liečiasi pirštų galais
ne taip paprasta
paleisti tave
ryšys peržengęs kūno
ribas
dvi atskiros bangos
įstrigę
kaip žalčių pėdos
smėlyje
šnypščia
už stiklo laiko radijas
praeivių balsais
ir juoku koridoriuje
tartum netrukus
sukikensi
atidarius duris
ir mano šypsena
vėl taps keista
ir tu sušuksi
– debilas!
Naujausi komentarai