1988 m. įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – bene plačiausiai visuomenę apėmusi XX a. Lietuvos laisvinimo akcija, pasižymėjusi masiniu įsitraukimu ir plitimu, aukšta saviorganizacija. Pokalbis su dr. K. Bartkevičiumi – apie Sąjūdžio unikalumą, įdomiausius parodos eksponatus ir būtinybę išsaugoti šio fenomeno atmintį.

– Neseniai minėjome Sąjūdžio įsikūrimo 35-metį. Viena vertus, tai atrodo nesena istorija. Antra vertus, jau užaugo karta, kuri Sąjūdžio laikais net nebuvo gimusi. Kaip jums atrodo – ar šiai temai apskritai skiriama pakankamai dėmesio? Ar ji užtektinai tyrinėjama, ar vyksta pakankamai parodų, diskusijų? Neretai istorikai tyrinėja senesnes temas, o tas, kurios arčiau mūsų, šiek tiek primiršta.

– Atsakymas užkoduotas jūsų klausime. Iš tikrųjų, mūsų muziejai ir sovietmetį tyrinėjantys istorikai daugiausia dėmesio skiria partizaniniam karui, tremtims. Vėlyvesniam sovietmečio laikotarpiui, taip pat ir Sąjūdžio temai, skiriamas menkesnis dėmesys. Tam tikrą sujudimą buvo galima pastebėti nebent jubiliejiniais metais, kai minėjome Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 10-metį, 20-metį, 30-metį. Vis dėlto, pastaraisiais metais šiai temai buvo parodytas rimtesnis dėmesys iš valdžios pusės. Prasidėjo Sąjūdžio archyvo paieškos, imta diskutuoti apie tai, kokie artefaktai jau yra surinkti, ką būtų galima su šiuo paveldu daryti, kokiomis formomis jį pristatyti visuomenei. Istorikai žino vieną populiarų, bet klaidingą posakį, teigiantį, kad istorija yra tai, kas vyko prieš 50 metų ir seniau. Tikiuosi, kad Sąjūdžio temai nereikės laukti taip ilgai ir ji anksčiau sulauks reikiamo dėmesio.

Kalbant apie mokslininkų Sąjūdžio tyrinėjimus, jų nelabai daug. Lietuvos istorijos institutas 2008 m. išleido dvyliktą „Lietuvos istorijos“ tomą, skirtą Sąjūdžio istorijai. 2011 m. kelių universitetų mokslininkų grupė išleido knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Sąjūdžio tyrimams galima priskirti ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo leidžiamas Kovo 11-osios signatarų biografijas. Daugiau leidinių apie Sąjūdį leido patys buvę sąjūdininkai, publikavę savo prisiminimus, fotoalbumus. Šie leidiniai taip pat dažniausiai būdavo susiję su Sąjūdžio jubiliejais. Pavyzdžiui, Sąjūdžio įkūrimo dešimtmečiui skirta 1998 m. Kosto Kauko sudaryta prisiminimų ir dokumentų knyga „Sąjūdis Klaipėdoje: dokumentinė knyga“. Panašiu metu pasirodė ir Irenos Vasinauskaitės leidinys „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 m.“ Vis dėlto mokslininkai šią temą tik dabar pradeda tyrinėti aktyviau.

Liudijimai: paroda atskleidžia plačią tautinio atgimimo geografiją – eksponuojami artefaktai yra ne tik iš sostinės, bet ir kitų miestų ir miestelių. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Papasakokite apie Karo muziejuje atidarytą parodą. Ką joje galima pamatyti? Kokie eksponatai jums atrodo įdomiausi?

– Parodos pirminis tikslas buvo parodyti, kad Sąjūdis apėmė visą Lietuvą ir nebuvo tik Vilniaus reikalas. Tad eksponuojami artefaktai yra ne tik iš sostinės, bet ir kitų miestų ir miestelių. Paroda sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis atskleidžia per visą Lietuvą nuvilnijusią Sąjūdžio bangą. Šis procesas prasidėjo 1988 m. liepos 9 d., kai mitingas įvyko Vilniaus Vingio parke, vėliau mitingai pasipylė visoje Lietuvoje. Tų pačių metų vasarą įvyko dar trys svarbios akcijos, platinusios Sąjūdžio idėjas: žaliųjų klubo „Atgaja“ ir Sąjūdžio organizuotas ekologinis protesto žygis Nerimi ir Nemunu, ekologinis dviračių žygis nuo Vilniaus iki Palangos ir tų metų „Roko maršas“. Visa ši medžiaga rodo, kaip Sąjūdis tapo masiniu judėjimu. Kita parodos dalis jau skirta politiniam Sąjūdžiui, kuris dalyvauja rinkimuose. Šioje parodos dalyje eksponuojama agitacinė medžiaga, rinkimų plakatai.

Parodoje dominuoja tų laikų fotografijos ir plakatai, kviečiantys į Sąjūdžio mitingus, akcijas. Unikalia tų laikų leksika pasižymintys plakatai, transparantai ir agitaciniai piešiniai man atrodo labai įdomūs, juos vadinu anuomečiais internetiniais memais. Jie yra tikras Dainuojančiosios revoliucijos atspindys, puikiai išreiškiantis tuometę protesto kultūrą. Pavyzdžiui, kad ir Sausio 13-osios barikadų piešiniai, kuriuose M. Gorbačiovas lyginamas su Hitleriu, o šalia užrašytas šmaikštus užrašas. Šie piešiniai neįžeidžiantys, bet sarkastiški ir puikiai atspindi tą laikotarpį.

Įdomūs man atrodo ir rinkimų plakatai. Kaip žinome, Sąjūdis galų gale apsisprendė dalyvauti politinėje kovoje ir 1990 m. laimėjo rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Tais laikais dar nebuvo interneto, o komunistų partijos kontroliuojama televizija ir oficialioji spauda nelabai norėjo Sąjūdžio atstovams skirti eterio. Tad Sąjūdžiui reikėjo savo idėjas skleisti kitais būdais – tam padėjo plakatai ir Sąjūdžio spauda, kuri taip pat eksponuojama parodoje. Įdomu tai, kad dalis dabartinių laikraščių tikriausiai rastų savo pradžią to meto Sąjūdžio spaudoje. Iš pradžių tie leidiniai buvo labiau savilaidiniai, vėliau juos imta spausdinti spaustuvėse, jie tapo spalvoti. Niekas nežino, kiek tokių leidinių tiksliai buvo leidžiama, bet kiekviena Sąjūdžio regioninė organizacija stengėsi turėti savo laikraštį. Sakoma, kad 1988 m. Sąjūdis leido net apie 60 skirtingų leidinių. Aišku, jie nebuvo stori – vieno ar kelių atvartų. Sąjūdžio leidiniams trūko popieriaus, nebuvo lengva patekti į spaustuves, tačiau noras turėti savo leidinį nemažėjo.

Dar vienas unikalus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kuri Sąjūdžio mitingo metu 1988 m. spalio 9 d. buvo iškelta Karo muziejaus bokšte. Šią trispalvę išsaugojo vienas Kauno sąjūdininkas ir vėliau perdavė saugoti Kauno miesto muziejui, o muziejus ją paskolino mums parodai.

Kadrai: tarp išskirtinę svarbą turinčių eksponatų – nuotraukos, kuriose užfiksuoti Sąjūdžio įvykiai. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Sąjūdžio veikla apėmė visą Lietuvą, tai nebuvo tik didžiųjų miestų reikalas. Gal galite šiek tiek papasakoti, kaip skirtinguose miestuose ir regionuose buvo aktyvi Sąjūdžio veikla? Galbūt buvo mažų miestelių, kurie stebino savo aktyvumu?

– Sąjūdžio veikla dideliuose ir mažuose miestuose buvo daugmaž vienoda. Įsisteigusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė paprastai stengdavosi apie save pranešti miesto visuomenei, organizuodavo pirmąjį mitingą, o vėliau vykdavo kiti renginiai, svarbūs to miesto bendruomenei. Veiklos pradžioje Sąjūdis išnaudojo temas, kuriomis tuo metu Sovietų Sąjungoje kalbėti buvo saugu – ekologiją, paveldosaugą. Kiekviename mieste šios srities problemos buvo skirtingos. Tarkime, Kaune vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų siekė sustabdyti Vykdomojo komiteto priestato statybas prie Šv. Gertrūdos bažnyčios. Klaipėdoje vienas pirmųjų viešų oficialių Sąjūdžio tikslų buvo sumažinti celiuliozės fabriko taršą.

Išskirti vieno miesto nenorėčiau, nes Sąjūdis buvo bendras visos Lietuvos reikalas, skirtas vienam svarbiam tikslui, kuris galbūt iš pradžių ir nebuvo oficialiai deklaruojamas. Visų miestų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vienaip ar kitaip prisidėjo prie visuomenės mobilizacijos ir agitacijos palaikyti Sąjūdį rinkimuose, siekiant demokratiniu būdu atkurti Lietuvos valstybę. Galbūt šiek tiek labiau išsiskyrė Kauno sąjūdis, kuris buvo radikalesnis ir nuo pat pirmų dienų kėlė nepriklausomybės siekio klausimą. Vis dėlto visoje Lietuvoje pirmieji Sąjūdžio mėnesiai buvo atsargesni, baimintasi represijų, nebuvo aišku, kiek truks perestroikos paskatintas politinis atlydys.

Skirtingų miestų Sąjūdžio iniciatyvinių grupių tikslų įgyvendinimo mastai ir greitis priklausė ir nuo vietinės valdžios. Kiek pamenu, Varėnoje buvo per naktį nuimtas rinkiminis Sąjūdžio stendas – kaip įtariama, oficialiosios miesto valdžios. Tad tam tikruose miestuose Sąjūdžio veiklai galėjo trukdyti štai tokie niuansai. Sąjūdžio struktūros buvo kuriamos ne tik miestuose, bet ir darbo kolektyvuose, kolūkiuose, gamyklose. Tad, jei kažkurio kolūkio pirmininkas buvo nusistatęs kategoriškai prieš, Sąjūdžio iniciatyvinei grupei tokioje aplinkoje įsikurti buvo gerokai sudėtingiau.

– Įdomu, kad Sąjūdžiui rūpėjo ne tik Lietuvos nepriklausomybės siekis. Judėjimui buvo artimos ir ekologijos, švarios Lietuvos idėjos. Kaip buvo kovojama už švarią Lietuvą?

– Kaip minėjau, tuo metu Sovietų Sąjungoje ekologija ir paveldosauga buvo saugios temos, apie kurias buvo galima kalbėti viešai. Tad įvairūs žaliųjų judėjimai ir klubai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje įsikūrė šiek tiek anksčiau nei liaudies frontai – analogiški Sąjūdžiui judėjimai. Ši ekologinė linija nenutrūko viso Sąjūdžio laikotarpiu. Jau minėjau, kad Sąjūdžio iniciatyva buvo rengiamas ekologinis protesto žygis Nerimi ir Nemunu, ekologinis dviračių žygis, organizuota protesto akcija prieš Ignalinos trečiojo bloko statybas. Vyko ir akcija „Baltijos žiedas“, kurios metu žmonės, sustoję Baltijos jūros pakrantėje, susikibo rankomis. Taip buvo išreiškiamas susirūpinimas Baltijos jūros tarša. Tad iš pradžių Sąjūdžio mitingai vykdavo ekologijos temomis. Vėliau jie radikalėjo, imta vis garsiau šnekėti apie nepriklausomą Lietuvą, bet ekologinės idėjos gyvavo visą Sąjūdžio laikotarpį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Savo namuose nemažai žmonių turi Sąjūdžio laikų artefaktų: Sąjūdžio spaudos numerių, savilaidos knygelių, fotografijų. Ką patartumėte su jais daryti – atnešti į muziejų ar laikyti namuose ateities kartoms? Kokie šio laikotarpio artefaktai yra vertingiausi?

– Kalbant apie Sąjūdžio artefaktus, labiausiai ieškoma vadinamųjų Sąjūdžio protokolų – dokumentinės medžiagos, įrodančios arba leidžiančios atsekti Sąjūdžio veiklą. Vis dėlto, tikrai svarbus ir, ko gero, didžiausias atminties klodas yra fotografijos. Tais laikais fotografavo  gana nemažai žmonių, nors ir nebuvo išmaniųjų telefonų. Tad tų laikų fotografijų turėtų būti daugelio asmeniniuose archyvuose. Tačiau susiduriame su problema, kad šie asmeniniai archyvai nyksta. Nors atrodo, kad prabėgo nedaug metų, ne visi išsaugojo turėtas fotografijas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad buvęs sąjūdininkas fotografijas saugo, tačiau miršta, o vaikams ir anūkams tai jau nesuprantama ir neįdomu, tad archyvas sunaikinamas.

Galbūt šiek tiek labiau išsiskyrė Kauno sąjūdis, kuris buvo radikalesnis ir nuo pat pirmų dienų kėlė nepriklausomybės siekio klausimą.

Tad tie, kurie namie turi Sąjūdžio laikų artefaktų, galėtų juos atnešti į artimiausią muziejų, biblioteką, ar archyvą. Manau, kad šios institucijos mielai priims šią medžiagą ir ją išsaugos ateities kartoms. Žinoma, prievolės atiduoti artefaktus nėra, tad žmogus juos gali saugoti ir pas save. Tačiau jei artefaktų atiduoti muziejui jis nenori, būtų galima bent jau juos suskaitmeninti ir su visuomene pasidalyti skaitmeninėmis artefaktų kopijomis. Prašau bent jau susisiekti su atminties institucijomis ir pranešti apie turimus artefaktus. Skatinu visus Sąjūdžio veikloje dalyvavusius žmones peržiūrėti savo archyvus – galbūt ten užsilikę svarbių fotografijų ar dokumentų?

– Neretai kalbama, kad visą Sąjūdžio paveldą reikėtų sutelkti vienoje vietoje, taip esą būtų patogiausia. Tačiau tai yra visos Lietuvos paveldas, o ne tik Vilniaus ar Kauno. Kaip jūs matytumėte šią situaciją – galbūt būtų galima turimą paveldą suskaitmeninti ir tas skaitmenines versijas pateikti vienoje vietoje?

– Yra kelios svarbių artefaktų saugojimo metodikos. Viena iš jų teigia, kad artefaktas turi būti saugomas ten, kur buvo sukurtas. Kita metodika labiau primena sovietmetį, kai būdavo stengiamasi viską suvežti į vieną centrą. Savaime suprantama, dėl kokių priežasčių tai buvo daroma, – kad galėtum lengviau kontroliuoti atmintį. Vis dėlto, vienoje vietoje sukaupus didžiulį telkinį tam tikrų eksponatų, ta vieta tikriausiai nebus pajėgi juos ne tik saugoti, bet ir viešinti. Geresnis variantas yra mažesni eksponatų telkiniai, atspindintys konkretų regioną ir leidžiantys muziejui parodyti to krašto istoriją nuo–iki. Įsivaizduokime, kad Anykščių ar Mažeikių Sąjūdžio laikų artefaktai suvežami į Vilnių. Ar Vilniaus atminties institucijos sugebės juos tinkamai viešinti? Be to, daug kalbame apie regionų gaivinimą ir kultūros aktyvinimą juose, tad neturėtume skurdinti regioninių atminties institucijų. Turbūt logiškiausias variantas vis dėlto būtų tam tikras elektroninis sąvadas ar dalijimosi platforma, kurioje būtų kaupiami suskaitmeninti artefaktai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Saugant Sąjūdžio atmintį svarbūs ne tik fiziniai eksponatai, bet ir pasakojimai. Ką patartumėte žmonėms, kurie patys dalyvavo įvykiuose, turi prisiminimų? Galbūt vertėtų juos kažkur užrašyti, papasakoti, kad jie išliktų?

– Aktyvesni kultūros žmonės neretai turi dienoraščius, kuriuose rašo savo prisiminimus, kai kurie juos ir publikuoja. Tai labai svarbu, nes prisiminimai yra itin laikui imlus dalykas. Pažiūrėkite – per pastaruosius keletą mėnesių šį pasaulį paliko net keli Kovo 11-osios akto signatarai. Laikas bėga, tad turime fiksuoti gyvą atmintį, nes iš dokumento ar fotografijos visko nesužinosi. Žmogus ir jo gyva patirtis gali puikiai papildyti istorinius dokumentus ir atvirkščiai. Tačiau kas turi užsiimti gyvų prisiminimų fiksavimu? Ši paroda yra Lietuvos Vyriausybės Kanceliarijos finansuojamo projekto „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus Nepriklausomybės procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas“ dalis. Šio projekto metu daug kalbame apie tai, kad prisiminimų fiksavimą garsiniu ar vaizdo būdu galbūt galėtų inicijuoti atminties institucijos.

Geras pavyzdys yra Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kurio darbuotojai praėjusią vasarą nufilmavo Tauragės sąjūdininkus ir, pasitelkę jų prisiminimus, sukūrė dokumentinį filmą. Pristačius filmą visuomenei, žmonės į muziejų atnešė naujų Sąjūdžio laikų artefaktų. Šio istorinio laikotarpio viešinimas ir informacijos apie jį rinkimas turi vykti dabar, nes viskas eina užmarštin. Jeigu lauksime 50 metų ir tik tada pradėsime rinkti informaciją, klausimas, ką surinksime.

Kas? Paroda „Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia“.

Kur? Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kada? Iki kovo 4 d.