Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje programą ,,Įsimylėjęs klarnetas" atlikę muzikantai pristatė pasaulinę premjerą – G.Januševičiaus aranžuotą Lino Rimšos dainą ,,Strazdas" ir supažindino klausytojus su lietuvių kilmės vokiečio kompozitoriaus Makso Lauriškaus kūryba: šis vėlyvasis romantikas – dueto metų atradimas.

Apie dueto atsiradimo istoriją ir kelionę į Lietuvą – pokalbis su M. O Seireadainu (M.O.S.) ir G. Januševičiumi (G.J.).

– Į Zapyškį atvykote su programa "Įsimylėjęs klarnetas". Tai ne pirmasis jūsų dueto bendras projektas, kuriame taip pat vyrauja amžinos meilės tema. Kodėl renkatės būtent tokią tematiką?

M.O.S.: Iš tikrųjų meilės tema yra labai universali. Pavyzdžiui, aš groju klarnetu, nes jaučiu tam meilę, Gintaras groja pianinu, nes jis taip pat myli savo veiklą. Mes grojame, nes mylime muziką ir jos kūrimo procesą. Meilė yra vienijanti, tad ir meilės tema suvienija žmones. Meilė ateina įvairiais pavidalais, ji pati yra viena, bet gali įgyti įvairiausias formas. Mes manome, kad muzika padeda žmonėms džiaugtis gyvenimu, jį mylėti, ir tai yra geriausia muzikos funkcija.

G.J.: Galiu tik pridurti, kad dažnai žmonės klausydamiesi klarneto, nors ir nežinodami instrumento istorijos ir jo paskirties, tikisi iš klarneto muzikos, kuri pasižymės švelnumu ir romantiškumu. Klarnetas tokia muzika ir pasižymi, kadangi patys gražiausi kūriniai klarnetui buvo sukurti romantizmo epochoje, kada meilė buvo viena pagrindinių temų. Klarnetas taip pat yra nepamainomas solo instrumentas operose, kuriose vyrauja meilės tema. Kiekvieną kartą, kai ruošiame programą, mes išsirenkame ir vieną parafrazę žymių operų temomis, dažniausiai tos parafrazės autorius netgi būna klarnetininkas, kuris vadovaujamas Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini, grodavo pačiuose pirmuose tų operų pastatymuose. Taigi meilė yra labai universali tema, kuria galima ne tik atskleisti visas įmanomas klarneto spalvas, bet kartu ir suteikti žmonėms labai malonių emocijų, kadangi su meilės tema gali susitapatinti kiekvienas klausytojas.

– Jūsų duetas Lietuvoje jau yra viešėjęs, tačiau Pažaislio festivalyje ir Zapyškyje jūs grojote pirmą kartą. Kokie jūsų įspūdžiai?

M.S.O.: Praėjusiais metais apsilankėme Birštone, kur grojome to paties pavadinimo, bet kitokio turinio programą. Man labai patiko pasisvečiuoti ir jau tuomet supratau, kad privalėsiu grįžti, tad dabar sugrįžus apima labai malonus jausmas. Man didelė garbė dalyvauti tokiame dideliame muzikos festivalyje, kuris turi ilgą istoriją ir į kurį kasmet susirenka minios žmonių.

G.J.: Kolega minėjo, kad praėjusiais metais turėjome labai sėkmingą koncertą Birštone. Iš pradžių buvo planuota, kad tai bus vienintelis koncertas, bet publika taip šiltai mus priėmė ir taip gerai atsiliepė, kad mes tiesiog supratome, jog turėsime surengti didesnį turą. Taip ir atsitiko: organizatoriai, mumis pasitikėdami, pakvietė į dar penkis koncertus. O Zapyškyje niekad nebuvome groję nei kartu, nei atskirai. Su Pažaisliu ir Zapyškiu, lygiai taip pat kaip su Kaunu, mane sieja labai mažai, nes būdavau labai retas svečias šiame regione. Pažaislio festivalio komanda kadaise Klaipėdoje organizavo Valentinos, Lazario ir Pavelo Bermanų meistriškumo kursus, kuriuose būdamas vaiku ir jaunuoliu aš brendau scenai. Tad su Pažaislio muzikos festivalio organizatoriais mane jau ilgą laiką sieja draugystė ir jaučiu sentimentus ne regionui, o būtent šiems žmonėms, kadangi kiekvieną kartą juos sutikęs aš turiu galimybę vėl sugrįžti į vaikystę ir prisiminti gražias akimirkas iš kursų. Zapyškyje koncerto metu lankiausi pirmą kartą, ši vieta tikrai nuostabi, ir sentimentai jai gimė koncerto metu, anksčiau aš jų neturėjau. Man 32-eji metai, net šiek tiek gėda, kad niekad iki šiol nebuvau ten lankęsis.

Meilė yra labai universali tema, kuria galima ne tik atskleisti visas įmanomas klarneto spalvas, bet kartu ir suteikti žmonėms labai malonių emocijų, kadangi su meilės tema gali susitapatinti kiekvienas klausytojas.

– Pakalbėkime apie jūsų duetą. Jūs, Gintarai, esate gimęs Maskvoje, vėliau persikėlėte į Lietuvą, dabar gyvenate Vokietijoje. Macdara yra kilęs iš Airijos. Jus abu suvedė Vokietija. Kaip prasidėjo jūsų bendras muzikinis kelias? Kaip nusprendėte kartu kurti muzikinius projektus?

MS.O.: Tai juokinga ir kiek gėdinga istorija, Gintaras nenorėtų, kad aš ją pasakočiau, bet aš vis tiek papasakosiu. Susipažinome Hanoveryje, Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, kur mes abu studijavome. Sakyčiau, kad tai lėmė du atsitiktinumai. Visiškai atsitiktinai festivalyje susipažinau su žmogumi, kuris man rekomendavo Hanoverio aukštąją muzikos ir teatro mokyklą ir suvedė su vienu asmeniu iš ten. Jau studijuodamas Hanoveryje gavau kvietimą groti koncertų serijos "Plathner's Eleven", kuriai vadovavo Gintaras, koncerte. Atsimenu pirmą kartą, kai pamačiau Gintarą, – į susitikimą atėjau gerokai pavėlavęs ir jis atrodė gan piktas. Tačiau vėliau mes susibičiuliavome ir pradėjome drauge groti. Kartu grojame jau septynerius metus. Taigi susipažinome visiškai atsitiktinai.

G.J.: Aš galiu papildyti kolegos pasakojimą tiktai pasakydamas, kad tai ne pirmas kartas, kai aš groju drauge su klarnetu. Klarnetas yra vienas mano mėgstamiausių instrumentų, man patinka juo išgaunamas garsas ir klarneto repertuaras. Ilgą laiką ieškojau galimybės vėl dirbti su kokiu nors klarnetininku, nes po to, kai išsikrausčiau iš Lietuvos, labai retai turėjau tokių galimybių. Kai susipažinome ir susibičiuliavome su Macdara, nusprendėme groti kartu ir randame tam laiko, kad ir kokie užimti abu būtume. Taip susiformavo mūsų šiuo metu daug koncertuojantis duetas, tačiau mūsų pirmieji koncertai įvyko tik dėl to, kad mes patys labai norėjome užlipti ant scenos ir parodyti tai, ką mes galime. O dabar mes savo veiklą tęsiame jau ne tik dėl savo iniciatyvos, kuri ir toliau lieka labai stipri, bet ir dėl nesibaigiančių kvietimų grįžti į tas koncertų sales, kuriose mes koncertavome prieš metus ar dvejus. Publika toliau palaiko mūsų duetą, ir tuo galime tik džiaugtis.

– Gintarai, jūsų biografija labai spalvinga: studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau – Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Esate pelnęs nemažai apdovanojimų prestižiniuose konkursuose, vadovavote koncertų serijai "Plathner‘s Eleven", taip pat įsteigėte unikalią Vokietijoje "Hanoverio talentų biržą". Papasakokite apie savo veiklą Vokietijoje?

G.J.: Galiu pasakyti tiek, kad aš neįsivaizduoju savo, kaip muzikanto, veiklos be organizacinio darbo, bet neįsivaizduoju ir galimybės būti vien tik koncertų organizatoriumi ir pačiam negroti koncertuose. Dažniausiai tam, kad įgyvendinčiau vieną ar kitą muzikinę idėją, turiu įsitraukti į paties koncerto rengimą, tad dažniausiai savo koncertus prodiusuoju nuo pat pradžios, t.y. nuo idėjos, salės pasirinkimo, reklamos iki paties atlikimo ir salės sutvarkymo. Minėjote seriją "Plathner‘s Eleven", jai aš vadovavau 7,5 metų ir mano, kaip vadovo, pareigos baigėsi kartu su studijomis, aš nusprendžiau tą seriją palikti 2015 m. liepą. Dabar ji yra vadovaujama jau kitų jaunų žmonių, o aš savo veiklą perkėliau į kitus horizontus. Šiuo metu aš esu dviejų koncertų salių, dviejų muzikinių konkursų, taip pat dviejų fortepijono akademijų meno vadovas. Daug koncertuoju. "Hanoverio talentų birža" šiemet įvyks jau ketvirtą kartą. Jos populiarumas tik auga, vis daugiau organizatorių nori prisidėti prie šio renginio ir šiemet 11 mėnesio 11 dieną 11 valandą ryto talentų birža vėl pradės veiklą.

– Macdara, žinau, kad jūsų vardas Airijoje labai retas.

MS.O.: Taip, tai senas airių vardas, jis tikrai retas, kiek žinau, šiuo metu jį turi tik trys ar keturi žmonės, neskaitant manęs, tad visai gera būti pavadintam tokiu vardu. Jis kildinamas iš katalikų šventojo, kuris gyveno Airijoje. Šis vardas turi ir kitų reikšmių, bet viena labiausiai paplitusių – "Daros sūnus", o "Dara" reiškia ąžuolą. Taigi turbūt vardo reikšmė yra stiprus ir tvirtas, bet tada mano tėvai man išrinko ne visai derantį vardą (juokiasi).

– Galbūt dueto planuose jau yra kita kelionė į Lietuvą su kita programa? Ar "Įsimylėjęs klarnetas" dar sugrįš?

MS.O.: Žinoma, būtų labai smagu sugrįžti. Kadangi lankausi čia dar tik antrą kartą, tikrai laukiu kito mūsų pasirodymo Lietuvoje, kadangi publika visad labai maloniai mus sutinka, o ir šioje šalyje praleistas laikas yra nuostabus. Norėtume ateityje vėl sugrįžti į Lietuvą ir dar kartą pagroti taip šiltai priimančiai publikai.

G.J.: Su "Įsimylėjusiu klarnetu" šįkart atvykome penkiems koncertams, prieš tai turėjome devynis koncertus Vokietijoje. Šių metų turą sudaro 14 koncertų. Kodėl pasirinkome birželį? Nes tiek man, tiek Macdarai tai yra vienintelis mėnuo, kada esame šiek tiek laisvesni. Macdara gauna vis daugiau kvietimų groti skirtinguose orkestruose Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje, todėl darosi vis sunkiau išlaviruoti tarp šių veiklų. Aš taip pat groju vis daugiau, vadovauju skirtingiems meistriškumo kursams, akademijoms. Reikia surasti laiko tam, kad galėtume surengti tokį didžiulį turą. Tačiau jei organizatoriai mus pakvies ir norės mus išgirsti ateityje, nė vienas mūsų neturime jokių priežasčių neatvažiuoti į Lietuvą su šia ar jau kita programa. Tai mums abiem būtų vienas svarbiausių metų įvykių.