Turiu pripažinti, kad kaskart Kaune, eidama nuo stoties, net prastu oru džiūgauju matydama art deco architektūrą – duris, užapvalintus balkonus, dekorą, nes juk tai gali būti puikia įžanga ir į šiuolaikinio meno reikalus.

Galerijų savaitgaliai – populiarus pasaulyje reiškinys, įvairias Kauno erdves užgriebęs jau antrą sezoną. Šį kartą įsitraukė ir šiuolaikinį meną mažai reginčios erdvės – buvęs kino teatras, T.Ivanausko zoologijos muziejus ir šių metų pagrindinis taškas –  "Menų bankas". "Kauno viduryje ir arkos gilumoje stūksantis buvęs banko pastatas GWK metu įsileis į kelis aukštus šiuolaikinio meno projektų", – teigė organizatoriai (galerija POST, Kauno fotografijos galerija ir projektų erdvė "Kabinetas").

Komikso transformacijos

Tokiam vėlyvam atvykėliui, kaip aš, patogiausia buvo pradėti nuo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijos, kur eksponuojama 2-osios Kauno tarptautinės grafikos bienalės konkursinė paroda "Fragmento evoliucija". Šių metų bienalės tema, anot renginio anonso, – "lyg nuosekliai sudėliota kiekvieno menininko kūrybos ciklo seka, savo turiniu atspindinti mūsų pasaulį, per autoriaus pasaulėjautos prizmę vaizdais papasakota istorija apie būties kitimą. (…) Kai kurie įvairiomis grafikos technikomis sukurti kūriniai primena komiksą, kai istorijos naratyvas kuriamas ne tik vizualiomis priemonėmis, bet ir yra papildomas tekstais. Į komiksą, kaip kūrybinę formą, čia žvelgiama nauju žvilgsniu: ne kaip į paveiksliukų, įspaustų į rėmus, seką, o kaip į vieno vaizdinio evoliuciją, originalią gyvenimo istoriją".

Komikso žanras tikrai turi dar daug neišnaudotų galimybių, dalies jų, kaip Fragmento dekonstrukcija ir Laikai, keičiasi – "Kutikuti" komiksų parodos Kauno menininkų namuose pamatyti nespėjau, bet aš turiu savo nuosavą aistrą – ofortui. Tiksliau, akvatintai.

Matiniai minkštų pustonių plotai ant puraus ofortinio popieriaus mane gali įtraukti akimirksniu, vienu atspaudu. Be abejo, tai labai neobjektyvus požiūris, pasakytų tas griežtasis kritikas, bet jo nėra, dingo kaip pernykštis ir šiųmetis sniegas, todėl galiu hedonistiškai mėgautis tuo, kas patinka man. Pavyzdžiui, antrosios premijos laureatės iš Lenkijos Dominikos Borek grafikos lakštais iš serijos "Šiltnamis". Tuo labiau kad šiltnamio klausimas šiuo metu ne man vienai aktualus.

Neužmirštami Diego Sanno (Brazilija) linoraižiniai "Carkass", vaizduojantys gyvulius su pagaliais vietoj amputuotų kojų. Tiek skaudu, kad net baisu apie tai rašyti. Geriau grįžti prie švelnesnių pirmosios vietos laimėtojo Justino Diggle'o fotoofortų, kurie kažkuo priminė Mikalojaus Povilo Vilučio grafiką nespalvotai. Šioje parodoje galime pamatyti ir Stasio Eidrigevičiaus didžiulius koliažus, kiek vintažinius, bet su humoru.

Savitu šmaikštumu išsiskiria ir Bronio Rudžio "Įrodymai", o subtilumu – Ann Kristin Källström (Švedija) "Silencium I–IV". Parodoje galime apžiūrėti ganėtinai platų spektrą įvairiausių šiuolaikinių grafikos technikų, kaip pastarosios menininkės  raižiniai, polimerinė juosta. Ne, aš nežinau, kaip tai daroma, todėl dar įdomiau.

"Meno bankas" ir filmai

Antrasis punktas – "Meno bankas". Kadangi menininko Das Vegas aukcioną-performansą: "Meno vertė: aukcionas" mačiau praėjusią vasarą Vilniaus galerijoje "Sodų 4" ir net įsigijau menininko, dalyvavusio Europos šiuolaikinio meno bienalėje "Manifesta" kūrinį (!) už "didžiulę" 14,03 eurų sumą, šį kartą pasirinkau paskaitą "Blogo kino gidas I".

Mano bičiuliai smagindavosi dalydamiesi "Z kategorijos" filmų sąrašais, džiūgaudavo žiūrėdami tą tiek blogą, kad vėl virtusį  juokingu, kiną. Lektorius atskleidė tokių filmų atsiradimo istoriją, iki karo vyravusią kino industrijos schemą, kurioje panašūs filmai ne tik galėjo egzistuoti, buvo kuriami, žiūrimi, bet ir, kas nuostabiausia, surinkdavę ne vieną milijoną dolerių pelno.

Saulėtai dienai itin tiko paskaita apie prastai, pigiai, net nemokšiškai padarytus monstrus, ateivius, juokingiausius drakulas ir frankenšteinus, plastmasinio Godzilos tradiciją Japonijoje, Jacko Nicholsono karjeros pradžią būtent tokiuose filmuose ir nemažą Holivudo įžymybių būrį, startavusių nuo darbo filmuose, pastatytuose kartais net per vieną dieną ar vieną naktį pačių blogiausių visų laikų režisierių, tokių kaip Archie Hallas, Edvardas D.Woodas, Russas Meyeris.

Netikėtai suvokiau galinti atsidurti tarp tokių filmų gerbėjų, o gero juoko dozė nešte nešė tolyn. Tiesa, dar turėčiau paminėti GWK organizatorių pastangas įsisavinti ir paversti meno ekspozicijai skirta erdve didžiulį rekonstruojamą banko pastatą, kur veikė šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas "Six Chairs Books" ir paroda. Deja deja, trumpam atvykęs visko negali spėti ir parodai apžiūrėti laiko liko labai mažai, teko atsiplėšti nuo juodų Mato Janušonio objektų, kurie prašėsi dar patyrinėjami, ir mauti į kitą punktą – "Knygų ministeriją", kur jau vyko kritiko iš Estijos Indreko Grigoro pasirodymas "Contemporary Art Toolbox© / Šiuolaikinio meno įrankių dėžė". Bėgau gerokai pavydėdama kauniečiams, kurie šį savaitgalį gali ne taip prabėgomis tyrinėti "Meno banko" ekspoziciją, kuri atrodė tikrai įdomi.

Kūrybos įrankių dėžė

Projektų erdvės "Kabinetas" pakviestas, I.Grigoras pristatė valandos trukmės stand-up formato kritikos pasirodymą. Jo Šiuolaikinio meno įrankių dėžė – išgyvenimo priemonių rinkinys menininkams ir galerininkams. "Contemporary Art Toolbox©" sudaro visi būtini įrankiai (tarp jų – ir parodos pavadinimas bei anotacija), kurie, pasitelkiant auditoriją, padės sukurti ir eksponuoti šiuolaikinio meno parodą per vieną valandą.

Į I.Grigoro pasirodymo pradžią nespėjau, vėl deja deja. Tačiau menininko aiškiai ir išraiškingai rikiuojamos tezės, kaip štai čia ir dabar, lengvai ir – svarbiausia – pagal visas taisykles sukurti šiuolaikinio meno kūrinį-parodą, vėl buvo nutviekstos ironijos, geros nuotaikos ir lengvo paties kritiko žavesio.

Klausant taikliai suformuluotos metodikos, kaip kuriamas šiuolaikinis menas, postulatų, negali nesijuokti, ypač kad ten yra didžiulė dalis tiesos. Tarkim, patarimai, kaip eksponuoti parodą: I.Grigoras primena, kad nuotrauką geriausia eksponuoti kur nors grindjuostės aukštyje, kad viskas, kas galerijoje padėta ant grindų, yra automatiškai priimama kaip meno kūrinys, o svarbiausia tokioje šiuolaikinio meno ekspozicijoje – maža balta lentynėlė. Viskas, kas padėta ant jos, savaime yra meno kūrinys, be abejo, ir itin svarbus, beveik pasiekęs ypatingo, svarbaus, kultinio kūrinio aukštumas.

Žinoma, cituoju iš atminties, tad formuluotės tikslumas gali ir gerokai šlubuoti, tačiau maža balta lentynėlė iš tiesų yra neatsiejama nuo daugelio šiuolaikinio meno parodų, kaip ir jų įgarsinimas. Parodos garso takelį menininkas imituoja priklijuodamas mikrofoną prie kavos aparato ir vėl ironizuodamas – nesvarbu, kad neveikia, – parodose garsas dažnai neveikia.

Tačiau jau turbūt supratote, kas svarbiausia tokioje parodoje? Žinoma, daug A4 formato popieriaus lapų su tekstu – menininko ir parodos pristatymu! I.Grigoras smagiai juokiasi iš tokios ir Lietuvoje populiarios parodų anotacijų stilistikos, kur tarptautinių žodžių kratinyje net patyręs stilistas pėdsekys neatras jokios loginės minties, o kartais ir veiksnio su tariniu.

Bet štai iš vienos skaidrės, vieno polaroido, įrankių dėžės, neveikiančio mikrofono ir dar keleto niekučių sukurta didinga šiuolaikinio meno paroda, sakau, didinga, nes neišmanantieji tai gali suprasti iš tik Didiems protams skirtos anotacijos. Sakyčiau, kad šis performansas yra taikli satyra, bet šis žodis turi sovietmečio palikimą – menkinantį atspalvį, tarsi satyra būtų taikomasis, nerimtas žanras. Dabar reiktų sakyti "socialinė kritika", "institucinė kritika", žodžiu, šis performansas buvo tiksli kritika to, ką mums per dažnai bandoma įbrukti lyg tikras vertybes.

Akimis į sieną

Bet vėl viską rikiuoja laikas. Einu lauk skubėdama pamatyti tai, dėl ko faktiškai ir važiavau, – Eglės Rakauskaitės performansą POST galerijoje. Puikiai performatuotas žodis POST tapo STOP SPOT POST pavadinimu.

Įėjus į galeriją žiūrovams buvo išdalyti lapeliai su tekstu, kuriuose siūloma:

"Įėję į patalpą nesiblaškykite, judėkite kampuotomis trajektorijomis.

Atsistokite kiek galima arčiau sienos po vieną ar grupėje, nesidairykite. Trumpam užmerkite akis.

Nevertinkite situacijos, išjunkite emocijas.

Sukaupkite dėmesį į vaizdinį kitapus sienos.

Abstrahuokite vaizdinį: saulės šviesoje nematomos žvaigždės ir planetos."

Visi romiai pėdino į didžiąją galerijos salę ir klusniai stojosi veidu į sieną, stypsodami taip ir bandydami įžvelgti kažką nesamo, išgyventi tą Meno Patyrimą. Visuomet maniau, kad būtent menininkai yra didžiausi maištininkai, o žiūrovų bent jau dalis buvo tikrai jie, tačiau pirmą kartą teko suvokti, kad menininkai –  nepaprastai paklusnūs, darantys viską, ką liepiami. Va, tokios apmaudžios mintys kilo stebint, kaip niekas nedrįsta atplėšti žvilgsnio nuo baltos sienos, o dar juokingiau viskas pradėjo atrodyti tada, kai žiūrovų suplūdo gerokai daugiau, nei buvo vietų prie tų sienų. Vėliau atėjusieji bandė įsisprausti tarp jau stovinčiųjų, taip pat naiviai tikėdamiesi patirti meno ekstazę. Kaip pasakoja autorė, vienas jaunuolis paskui prisipažino nenorėjęs stovėti laukiančiųjų eilėje, todėl, nepaskaitęs instrukcijos, įsmukęs iš balkono ir atsistojęs į kampą. O stovėjimu kampe močiutė bausdavusi jį vaikystėje, tad patyręs bausmę dar kartą, kitas žiūrovas sakė, kad stovint atrodė, lyg tuoj sušaudys.

Tik po kurio laiko pradėję suvokti, kad nieko daugiau neįvyks, vienas kitas ėmė kalbėtis pusbalsiu su draugais, pamažu išardydami klusnumo ratą. Oi, kaip gerai, kad mano vidinis kritikas išbluko nuo aitrios gegužės saulės, nes čia jis greičiausiai netylėtų. Bet kadangi jo nėra, aš sau ramiai galėjau kikenti iš tų, kuriems tiesiog neužteko vietos ir todėl liko be sienų stebėjimo patirčių.

Buto šokio teatras

Performansui pasibaigus pirmą kartą buvo nedidelis laiko tarpelis poilsiui ar plepalams paprastiesiems, "Dolls" turėjo prasidėti netrukus, o tuo metu mane užkalbino jo atlikėja menininkė iš Kiribačio. Žinote, kur tai yra? Aš – ne. Salos kažkur vandenyne.

Persimetusi keliais žodžiais ji raudonais aukštakulniais nukaukšėjo į salę, kur netrukus pristatė buto šokio teatro "Orakuras" performansą "Dolls". Pasakojimas, kaip buvo pakviesta į festivalį, turintį mažą biudžetą ir todėl pinigus skiriantį tik techninio aptarnavimo personalui, bet ne menininkams, atrodė toks pat taiklus, kaip ir esto pamokėlė apie šiuolaikinio meno darymą.

"Mes juk suteikiame galimybę menininkui padovanoti savo kūrinį publikai!" – atpasakojo organizatorių atsakymus į prašymą sumokėti už darbą. Ir iš tiesų, daugelio nuomone, menininkai kažkodėl vis dar privalo dirbti nemokamai, o mūsų garbieji politikai vis dar juo vadina veltėdžiais, išlaikytiniais. Ir šiaip, matyt, būtų patogiausia, kad tie menininkai mirtų skurde iš bado, kokią puikią legendą galima būtų reklamuoti! Tokia tiksli menininkės Sakurako kritika – labai taikli, tuo labiau kad Lietuvoje iš tiesų įsitvirtinusi praktika, kai menininkai dažnai net už galerijų sales moka patys.

O menininkė tęsia savo pasakojimą jau rusų, lenkų, prancūzų kalbomis ir pamažu aiškėja, kad tai ne pristatymas, o pats performansas "Dolls", tuo labiau kad netrukus įsitraukia ir kitos merginos. Kalba palydima šokio judesiais, pamažu viskas tampa tuo, ko žiūrovai ir tikėjosi, tačiau baigiasi taip pat – jau, atrodo, plojimai ir nusilenkimai, o gal tie padėkos žodžiai – taip pat performanso dalis? Tikrai taip. Miela apgaulė džiugina, kai nebeaišku, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda spektaklis, bet ar nėra tai vienas ir tas pats? Tuo labiau kad paskui, kartu važiuojant traukiniu, sužinau, kad menininkė visai ne iš Kiribačio, o lietuvė, dabar gyvenanti Paryžiuje, Lietuvoje surinkusi merginų trupę.

Taigi smagusis GWK tęsiasi iki pat Vilniaus, ne, nesakysiu, kad nepavargau, bet nuo sveiko juoko nuovargis išblunka kartu su visais vidiniais ydų ieškančiais kritikais. Menas juk nėra vien dramos, ar ne?