Šalia kuriamų vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose G.Prunskus mielai atlieka ir kamerinę muziką, dėsto vokalo meną Kauno J.Gruodžio konservatorijoje ir VDU Muzikos akademijoje, eina vadovo pavaduotojo meno reikalams pareigas Kauno valstybinėje filharmonijoje, rašo tekstus. Baritonas sako, jog skirtingos veiklos jį susiranda pačios. Be to, jos papildo viena kitą, tad nė vienos atsisakyti ne tik nesinori, bet ir nepavyksta.

Apie einamas pareigas, skirtingos muzikos atlikimo subtilybes, laisvalaikį ir, žinoma, vaidmenis KVMT – pokalbis su G.Prunskumi.

– Artėja solidi sukaktis – jūsų penkiasdešimtmetis. Kaip jį paminėsite?

– Labiausiai norėčiau išvažiuoti į savo sodybą, kur manęs niekas nerastų. Nesu pratęs prie didelių paminėjimų, kiekviena gimimo diena – tik skaičius. Tiesa, penkiasdešimt – tai jau tam tikra simbolika. Šis sezonas man bus labai intensyvus. Gimtadienio išvakarėse dainuosiu F.Wildhorno miuzikle "Karmen", su Kauno fortepijoniniu trio Kauno valstybinėje filharmonijoje atliksime programą, skirtą V.Mačernio ir A.Piazzollos gimimo šimtmečiams, o gimimo dieną pasirodysiu  E.Johno "Aidoje". Toks bus muzikinis mano jubiliejaus paminėjimas, kurio iš anksto neplanavau – taip sutapo.

Repertuaras: „Į daugelį savo vaidmenų galėčiau persikūnyti nors ir pakeltas vidury nakties“, – sako solistas. / KVMT archyvo nuotr.

– Atlikėjams jubiliejus neretai tampa proga į savo karjerą pažvelgti retrospektyviai. Ar jau galėtumėte savo karjerą skirstyti į etapus?

– Etapai ryškėja kiekvieno žmogaus gyvenime, atlikėjo – taip pat. Pirmiausia būni jaunas ir kvailas, paskui – jaunas, talentingas ir kvailas, dar vėliau lieki tik talentingas ir kvailas, o galų gale – tik kvailas. Ne visais šiais etapais būni labai perspektyvus, tačiau tai yra natūrali seka. Aš profesionalaus muzikanto keliu pasukau gana vėlai – į Kauno  J.Gruodžio konservatoriją įstojau būdamas jau 21-ų, nusprendęs tik pabandyti dainuoti. Prieš tai buvau mokęsis groti smuiku, tačiau atėjus studijų pasirinkimo laikui, pasirinkau žemės ūkio mechanizaciją dabartinėje VDU Žemės ūkio akademijoje.

– Žemės ūkio mechanizacija – netikėtas karjeros posūkis.

– Buvo tokie laikai, kai grėsė pakliūti į tarybinę armiją. Tad mano pasirinkimas studijuoti mechanizaciją buvo gana inertiškas. Tuo metu seneliai kaime turėjo žemės, o žemės ūkio mechanizacija vertinta kaip prestižinė specialybė. Jos absolventai juokais save vadindavo traktoristais, turinčiais aukštąjį. Bet labai greitai pasijutau ne savo vėžėse ir išėjau. Po metų sukūriau šeimą ir ėmiau svarstyti, kad gyvenime turiu užsiimti kažkuo rimtesniu nei atsitiktiniai darbai. Tuo metu giedojau bažnyčios chore, kurio vadovė paskatino pabandyti stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuėjau į J.Gruodžio konservatoriją, o ten sako: grojai smuiku, tad pabandyk dabar dainuoti. Direktoriaus pavaduotojos J.Karbauskienės paskatintas pabandžiau ir vokalą studijavau trylika metų – tiek reikėjo konservatorijai, bakalaurui, magistrantūrai ir aspirantūrai. Taigi kai girdžiu, kad gydytojai mokosi labai ilgai, visuomet sakau, jog vokalistai – taip pat. Vokalisto gyvenimas yra nuolatinis mokymasis. Jeigu nustoji eiti į priekį, vadinasi, pradedi eiti atgal.

– Pakalbėkime apie jūsų vaidmenis. Dažnas scenos meno atlikėjas sako, kad visus savo vaidmenis myli vienodai, nes kiekvienas jų yra savitas ir ypatingas. Ar jūs turite mėgstamiausią?

– Mylimiausias vaidmuo man visuomet yra paskutinis, kurį sukūriau. Šiuo metu tai – Selimas G.Rossini operoje "Turkas Italijoje". Šį vaidmenį laikau teatro ir likimo dovana jubiliejaus proga. Kurį laiką mano karjera klostėsi miuziklo pusėn, o su Selimo vaidmeniu grįžau į operą, tad šis vaidmuo man labai mielas. Į daugelį savo vaidmenų galėčiau persikūnyti nors ir pakeltas vidury nakties. Vieni tokių – Dulitlas  F.Loewe miuzikle "Mano puikioji ledi" ar Zoseras E.Johno "Aidoje". Pastarasis man tapo ir savotišku virsmo simboliu, nes būtent nuo jo prasidėjo mano kaip miuziklo žanro atlikėjo kelias Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

– O kaip kiti vaidmenys operoje? Mažiau mylimi?

– Labai mylėjau tuos vaidmenis, kuriuos dainavau operoje būdamas jaunas ir kvailas – tai Žermonas G.Verdi "Traviatoje", Valentinas  Ch.Gounod "Fauste". Labai smagus buvo Pliumketo vaidmuo F. von Flotowo operoje "Marta". Žinoma, yra ir tokių vaidmenų, kuriuos teatro scenoje atlikčiau ne taip noriai, tačiau juos galima suskaičiuoti ant pirštų. Aš nesu tas solistas, kuris atlieka vien pagrindinius vaidmenis, dažniau būnu antrame plane. Man patinka, kad turiu galimybę į sceną išeiti ir su pagrindiniais, ir su epizodiniais vaidmenimis. Mažų vaidmenų juk nėra.

Repertuaras: „Į daugelį savo vaidmenų galėčiau persikūnyti nors ir pakeltas vidury nakties“, – sako solistas. / KVMT archyvo nuotr.

– Kaip šiandien vertinate tuos vaidmenis, kuriuos atlikote būdamas, kaip pats įvardijote, jaunas ir kvailas?

– Žermonas ir Valentinas buvo pirmieji stambių vaidmenų bandymai, kurie įvyko galbūt šiek tiek per anksti. Tai buvo galimybė tarp sėkmės ir klaidos. Atlikti Žermono partiją man ir dabar yra didelis iššūkis. Ne todėl, kad negaliu ir nemoku – balso mechanika įsimena senas klaidas, kurias ištaisyti reikia dvigubai daugiau pastangų nei viską išmokti iš naujo.

– Jūsų kuriami vaidmenys – labai skirtingi. Šalia jų dainuojate ir kamerinę muziką. Tikriausiai vokalistui kaskart persiorientuoti nėra labai paprasta?

– Be abejo. Vien buvimas teatro scenoje reikalauja universalumo, nes čia tenka dainuoti įvairiausius žanrus: nuo miuziklo ar operetės iki operos ir vaikiškų spektaklių. Svarbu, kad nesutaptų operos ir miuziklo spektakliai be didesnio laikotarpio, nes skiriasi dainavimo stilistika, tad ir balsas dirba skirtingais režimais. Juk vokalistas turi tik vieną instrumentą, tad jį reikia saugoti ir tausoti.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima kamerinė muzika? Juk čia atlikimo specifika dar kitokia.

– Jeigu kas nors manęs paklaustų, kokiu dainininku pats save laikau, sakyčiau, kad kameriniu. Meilę kamerinei muzikai atradau būdamas stažuotėje Vokietijoje, F.Mendelssohno-Bartholdy aukštojoje muzikos mokykloje Leipcige. Matyt, dėstytojai įžvelgė manyje galimybių, nes pasiūlė atlikti F.Schuberto dainas. Kuo toliau, tuo labiau kamerinė muzika man pradėjo patikti. Joje aš save realizuoju. Anksčiau koncertuodavau tik su pianistais, vėliau mano gyvenime atsirado Kauno fortepijoninis trio, su kuriuo bendras programas rengiame jau dešimt metų. Bendradarbiauju ir su kitais kameriniais ansambliais, tad repertuaro esu sukaupęs labai daug.

– Ar kamerinės muzikos repertuare randa vietą lietuvių kompozitorių kūriniai?

– Visada ir nuolatos. Mano baigiamasis aspirantūros rečitalis buvo skirtas vien lietuvių muzikai. Juk aš lietuvis! Man miela dainuoti lietuvių kalba, norisi publiką supažindinti su kuo daugiau lietuvių autorių. Buvo toks etapas, kai su kolegomis ieškojome dar neatliktų ar labai retai skambančių kūrinių. Nuostabūs ir įsimintini potyriai buvo kartu su kompozitoriumi A.Šenderovu ruošiant vokalinį ciklą "Karvė ėdė šieną". Tai buvo kūryba čia ir dabar. Kartu su L.Krėpštaite atlikome keleto F.Bajoro vokalinių ciklų premjeras bei daugybę lietuviškų kūrinių užsienio festivaliuose. Turbūt nė vienas mano kamerinės muzikos koncertas neapsieina be lietuviškos muzikos.

– Dirbate ir pedagoginį darbą, kurio atlikėjai retai išvengia. Mokyti vokalo meno kitus – tai džiaugsmas ar veikiau ši veikla randasi siekiant praktinės naudos?

– Pedagoginė veikla atsirado studijuojant aspirantūroje. Baigus studijas buvo keistas etapas, nes po ilgo laiko savo veiklą turėjau organizuotis pats – nebeliko egzaminų, koncertų LMTA. Mano dėstytojas G.Šmitas pakvietė į tuometį LMTA Kauno fakultetą, vėliau gavau pasiūlymą iš Kauno J.Gruodžio konservatorijos. Pradėjau dėstyti vokalą, tą darau iki šiol. Pedagoginė veikla kelia labai prieštaringus jausmus. Džiaugsmas aplanko tuomet, kai mokiniui sekasi. Maestro V.Prudnikovas kažkada man pasakė, kad pedagogikoje yra sunkiausi pirmi dešimt metų, per kuriuos kartais ne visai supranti, ką darai. Ir jis tikrai teisus. Per dešimt metų susiformuoja reikiami įgūdžiai ir pojūčiai, kuriuos pasitelkdamas gali padėti kitam žmogui siekti savo tikslų. Dabar jau nelaikau savęs pradedančiu pedagogu, tačiau nesu ir daug pasiekęs. Džiaugiuosi, kad mano mokiniai, baigę J.Gruodžio konservatoriją, įstoja į aukštąsias muzikos mokyklas. Iš LMTA (dabar – VDU Muzikos akademijos) buvau kurį laiką pasitraukęs, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, grįžau. Po truputį judu į priekį, galbūt ateis momentas, kai išugdysiu vieną kitą rimtą vokalistą.

Stichija: ne vienu talentu apdovanotas, ilgus metus per aplinkkelius į operinio vokalo pasaulį ėjęs G.Prunskus šiandien sako dainuosiąs tol, kol galėsiąs. /  Vilmanto Raupelio nuotr.

– Neseniai pradėjote dirbti vadovo pavaduotoju meno reikalams Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kuo jums įdomi organizacinė veikla?

– Organizacinė veikla, kaip ir daugelis kitų mano darbų, susirado mane pati. Papildomų veiklų aš neieškau, kartais net pagalvoju, kad norėtųsi gyventi ramiau. Pirmasis organizacinis mane susiradęs darbas buvo direktoriaus pavaduotojo pareigos Kauno J.Gruodžio konservatorijoje. Tuomet buvau prikalbintas, tačiau į panašią patirtį švietimo sistemoje grįžti nenorėčiau, ten per daug sumaišties. Dirbti Kauno valstybinėje filharmonijoje mane pakvietė J.Krėpšta netrukus po to, kai netekome V.Bartulio. Žinoma, sulaukti tokio pasiūlymo man buvo ne tik malonu, bet ir didelė garbė. Tiesa, iki šiol jaučiu besivelkantį V.Bartulio šleifą, nes tai buvo garsi ir labai gerbiama asmenybė. Tikiuosi, laikui bėgant, tai praeis. Prieš priimdamas pasiūlymą tapti Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pavaduotoju, nuvažiavau prie V.Bartulio kapo. Pasišnekėjome. Regis, jis mane palaimino. Šis darbas yra kūrybiškas ir kol kas man labai patinka.

– Žiniasklaidoje pasirodo ir jūsų rašytų tekstų. Ką rašote ir kodėl rašote?

– Rašymas radosi iš dyko buvimo. Pirmieji bandymai buvo su Vida Savičiūnaite, kuri mane bandė pakreipti meno kritikos pusėn. Ten ilgai neišsilaikiau, nes supratau, kad kritikuoti savo kolegas yra gana rizikinga. Tačiau tai buvo labai gera praktika. Vėliau mano rašymo gebėjimų prireikė Pažaislio muzikos festivaliui, kurio koncertų anonsus rašau iki šiol. Atsirado užsakymų ir laikraščiams, žurnalams. Tačiau rašau tik ten, kur man pačiam įdomu. Man rašomas žodis – gramatika, sintaksė, kalbos struktūra – labai artimi dalykai, galbūt todėl, kad vaikystėje skaičiau daug knygų. Ruošdamas kamerinės muzikos programas, mėgstu į lietuvių kalbą išsiversti kūrinių tekstus. Ir ne tik išsiversti, bet ir juos sueiliuoti.

– O kaip į viešą kritiką reaguojate pats?

– Stengiuosi reaguoti objektyviai. Tačiau kiekvienas menininkas juk yra jautrus žmogus, kurio pirma reakcija į kritiką būna audringa: užverda kraujas, kad apie tave parašė ne taip. Kritika yra kaip meilė iš pirmo žvilgsnio – reikia į ją pažvelgti antrą kartą, tuomet šiek tiek nusiramini.

– Tiek daug skirtingų veiklų! Iš pažiūros atrodytų, kad ardamas daug vagų, gerai neišarsi nė vienos, tačiau menininkai sako, jog skirtingos veiklos viena kitą papildo bei padeda išvengti rutinos.

– Tikrai taip. Skirtingos veiklos papildo viena kitą, suteikia vidinį pasitenkinimą. Tačiau kartais pastebiu, kad toks mėtymasis vargina. Imu galvoti, kad kažko reikėtų atsisakyti, tačiau nežinau ko – viskas atrodo svarbu ir įdomu. Žinoma, pagrindinė mano veikla yra dainavimas, nes į tai aš ėjau ilgus metus ir dainuosiu tol, kol veiks mano balsas ir smegenys. Bandysiu pajausti tą momentą, kai bus laikas nulipti nuo scenos. Tikiuosi, jog man pavyks.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Galbūt turite talentų, kurie šiame kontekste dar paminėti nebuvo?

– Laisvalaikiu mėgstu vaikščioti po kalnus – man tai idealiausias atostogų praleidimo būdas. O visa kita vyksta etapais. Kažkada buvo dviračių laikotarpis – aplink Lietuvą apvažiavau per trylika dienų. Po to įsigijau sodybą, kurią rengiu pats savomis rankomis. Dar toli gražu ne viskas baigta, tačiau čia man svarbus procesas, o ne rezultatas.

– Klasikinės muzikos atlikėjai mokosi, dirba ir daug, ir sunkiai. Tačiau dėmesio iš plačiosios visuomenės susilaukia kur kas mažiau nei populiariosios kultūros atstovai. Ar tai jūsų neliūdina?

– Kiekvienas eina savo keliu. Yra populiariosios muzikos atlikėjų, išvysčiusių ilgametę karjerą, juos atsimena kelios kartos. Tačiau daugeliu atvejų tai būna trumpi šlovės žybsniai. Mes, akademinės muzikos solistai, dainuojame trisdešimt metų ir vargo nematome. Mus mažiau rodo per televiziją, bet dėl to nejaučiu jokios nuoskaudos. Man užtenka to, ką turiu. Džiaugiuosi būdamas scenoje, nes tuomet jaučiu, kad gyvenu. Jeigu publika ploja, o šypsenos matosi net per kaukes – džiaugiuosi dar labiau.