Užsimezgusi tradicija

Tapytojos Ausmos Bankauskaitės iniciatyva prieš kelerius metus Kaunui neabejingi tapytojai susibūrė į simpoziumą, po kurio ir gimė pirmoji paroda. Visa tai būtų buvę neįmanoma ir be Kauno Šv.Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos klebono Evaldo Vitulskio, kuris jau antrus metus globoja šį meninį projektą, bei Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodai skirtos erdvės.

Pirmaisiais metais buvo pristatyti išskirtinai tapybos darbai, o šių metų ekspoziciją sėkmingai papildė dviejų skulptorių ir keramikės kūriniai.

Jauki mansardos erdvė užsipildė keturiolikos visiškai skirtingų autorių darbais, kurie pristato savąjį Kauno matymą, tačiau visus juos jungia glaudus ryšys su šiuo miestu. Menininką prakalbinti nėra jau toks paprastas dalykas, bet trumpoje parodos ekskursijoje pabandykime bent lakoniškai pristatyti išgirstus dalykus ir kartu – visus demonstruojamus darbus.

Spalvų ženklai

Ekspoziciją pradeda du spalvingi ir margi Kauno patrioto Arvydo Martinaičio kukučiai, o tiesos, kas pozavo dailininkui, taip ir nepavyko išgauti. Tapytojo Lino Gelumbausko klausiau apie jo peizažų baltumą, o jis papasakojo nostalgišką istoriją apie Pažaislio vienuolyną ir kadaise restauruotas freskas, sienų bei lubų puošybą, apie ramybę ir susikaupimą bei kamaldulių eremo namelius. Dar prisipažįsta, kad visad galvojo visa tai nutapyti žiemą, todėl šiai parodai ir atvežė keletą "baltų" drobių.

Peizažus keičia menininkės iš Vilniaus Lilijos Puipienės rausvai melsvo kolorito natiurmortas ir abstrakti kompozicija, primenantys pro langą bėgančio lietaus ir šviesos žaismą.

Ekspozicijos tapybos darbų juosta tarsi suskaldoma keramikės Eglės Česonytės kontempliaciniu objektu pavadinto "Kaunas–Vadstena–Kaunas", kurį menininkė pristato kaip savo pabėgimo į Švediją ir sugrįžimo atgal į Lietuvą simbolį. Iš porceliano nunerta vilnonė kojinė greta melsvo suolelio, molio degimo krosnies pelenuose atspaustos pėdos, kurias atidarymo metu kažkas netyčia sumindė, konstruoja daug minčių sukeliantį naratyvą apie išvykstančius iš Lietuvos menininkus.

Trimačiai sprendimai

Mansardą užbaigia langas, o pro jį sklindanti šalta žiemos šviesa krenta ant trijų skulptoriaus Danieliaus Sodeikos "Širdžių". Pirmoji – metalinė, įkalinta spygliuotos vielos ir aprėminta rūdžių spalvos lentomis. Tai tarsi aliuzija į vykdytus trėmimus ir tą vagonų spalvą. Antroji – ažūrinė ir tarsi plevenanti ore. Ilgai žiūrėdamas į ją pamatai, kad ji sukonstruota iš surūdijusių vinių ir nejučia mintys savaime susitelkia ties nukryžiavimo scena. Trečioji – Sopulingoji, su septyniais skausmo simboliais, tik čia skulptorius kalavijus pakeičia peiliais, prie kurių ašmenų atsargiai prisiliečiu. Kalbantis su skulptoriumi ir paklausus, kaip jam ateina kūrybinės idėjos, išgirstu paprastą atsakymą, kad jis viską darantis tik iš širdies.

Tarsi takoskyra tarp dviejų ekspozicijos dalių – Vytauto Umbraso medinės skulptūros su jose atsitiktinai inkrustuotais popieriniais taikiniais. Apsidairiau, tačiau ginklo niekur nebuvo. Prisiminiau savo vaikystėje lankomus tirus. Prisiartinau prie masyvios medinės knygos ir tik atidžiau įsižiūrėjusi jos apatinėje nugarėlėje pamačiau dar vieną taikinį.

Pirmaisiais metais buvo pristatyti išskirtinai tapybos darbai, o šių metų ekspoziciją sėkmingai papildė dviejų skulptorių ir keramikės kūriniai.

Prisikėlimo belaukiant

Kita ekspozicijos dalis pradedama Arvydo Kašausko urbanistiniais peizažais, kuriuose taip gerai kauniečiams pažįstama Rotušės aikštė žiemą ir Šv.Jurgio bažnyčia su virš jos kabančiu sustingusiu šviesaus mėlio dangumi

Toliau mus pasitinka parodos kuratorės ir tapytojos A.Bankauskaitės sodraus ir ryškaus kolorito ir ryžtingo potėpio darbai. Ant buvusios skelbimų lentos nutapyta Sopulingoji Dievo Motina tarsi pratęsia širdies temą, jos skelbiama naujiena greičiausiai gera, o darbas pavadintas "Iš visos širdies". Savo kūryba dailininkė apibūdina kaip "ekspresyvią mintį – tam tikro laiko išraišką ant drobės". Mintis ekspresyvi – kaip ir antrojo darbo tapybinė raiška. Spalvinga drobė "Ant palangės" – tarsi ateinančio pavasario pranašas.

Dvi abstrakčios kauniečio tapytojo Eugenijaus Varkalevičiaus drobės, kurių nepriskirtum niekam kitam. Vienoje dėmės konstruoja dėlionę ir primena vaikystėje stebėtus plaukiančius debesis. Dar įdėmiau įsižiūrėjus beveik išgirstu avinėlių bliovimą ir matau tabaluojančias laibas kojeles. Sustingusią žvakės liepsną drobėn perkelia vilnietis dailininkas Mantas Maziliauskas (beje, norintieji išsamiau susipažinti su šio menininko kūryba laukiami Vilniaus rotušėje, kurioje nuo kovo 5 d. demonstruojama instaliacija "Architektūra*daiktai*erdvė").

Menininko Romualdo Balinsko natiurmortai gan ilgam prikausto dėmesį. Angelai ir avinėlis šiuose darbuose tampa religiniais simboliais ir paprastam natiurmortui suteikia papildomų konotacijų.

Kauno menininkas Linas Jurčiukonis parodai parinko darbus, kurių vienas dedikuotas itin stipriam religiniam simboliui – degančiai Jėzaus širdžiai, o kitas paskirtas votams, kurių Lietuvos bažnyčiose sutinkame vis rečiau. Dailininkas susižavėjęs pasakoja apie Skarulių Šv.Onos bažnyčią su medinėmis skulptūromis ir teigia, kad jam itin įdomios už jo nutapytų votų besislepiančios istorijos.

Klaipėdietė dailininkė Vitalija Petraitytė pratęsia religinę temą ir parodoje pristato Kristaus nukryžiavimo scenos fragmentą bei "beveidžio" dvasininko portretą, tarsi išnyrantį iš už lietaus sienos, o visą parodą užbaigia dar du spalvingi dailininko J.Pranckevičiaus Kauno katedrą ir Šv.Trejybės bažnyčią vaizduojantys tapybos darbai.

Ši paroda, įgavusi tokį pavidalą, tikriausiai ir paneigia vienoje parodos atidarymo kalboje išsakytus nuogąstavimai, kad religinės temos vis rečiau domina menininkus. O visi susidomėjusieji iš visos širdies kviečiami į mansardos galeriją – paroda veiks iki kovo 16 d.