Paremti Ch.Sugiharos namus

Dauguma 2008 m. Tokijuje įkurto merginų choro narių – Japonijos Kunitachi muzikos koledžo absolventės, o choro pavadinimas kilęs iš angliško žodžio "infinity" – "begalybė".

Šio choro balsai pirmą sykį Lietuvoje suskambėjo dar 2009-aisiais. Tuometės viešnagės metu merginas sužavėjo Lietuvos chorinio dainavimo kultūra ir jos susipažino su garsiojo tėvynainio, Kaune dirbusio Japonijos diplomato Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusio Chiune's Sugiharos istorija.

Japonijos konsulato pastatas yra išlikęs Kaune ir šiuo metu jame veikia memorialinis konsulato muziejus "Sugiharos namai". Praėjus daugiau kaip 75 metams, pastatui reikalinga renovacija, tačiau tam trūksta lėšų. Japonijos choristės viliasi, kad pavyks išsaugoti šią vietą ir įprasminti humanistines diplomato idėjas. Siekdamos finansiškai paremti "Sugiharos namų" vystomą veiklą japonės ne sykį organizavo labdaros koncertus ir savo šalyje.

Praėjusį savaitgalį Kaune ir Vilniuje vykusiame tarptautiniame chorų labdaros festivalyje "Mūsų sakuros" Tokijo merginų choras "Infini" kartu su Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniu choru "Cantate Domino", Kauno berniukų ir jaunuolių choru "Varpelis", Vilniaus merginų choru "Viva" ir Vilniaus moterų choru "Liepos" dainavo norėdami paremti Ch.Sugiharos namus.

Tikras pavyzdys

Jau ne pirmą kartą Lietuvoje viešinti europietišku repertuaru ir mąstymu išsiskiriančio Japonijos merginų choro "Infini" dirigentė K.Yuda sako, kad ją ypač žavi lietuviška gamta ir nuostabūs šalies žmonės. Šio choro vadovė Ayumi Tahara Kauną mato kaip muzikinį miestą, nes čia, pasak jos, chorai skleidžia ypatingą skambesį. Choristės sutartinai tikina, kad Lietuva joms yra tikras chorinio dainavimo pavyzdys.

"Labai norėjosi suprasti, kaip galima taip nuostabiai dainuoti ir kurti tokį unikalų skambesį ir harmoniją. Kadangi norėjau tai pati pajausti, suorganizavome šį koncertą", – pirmuosius įspūdžius, išgirdus "Varpelio" berniukų ir kitų Lietuvos choristų balsus, prisiminė K.Yuda.

Japonijoje chorai dažniausiai dainuoja akompanuojant fortepijonui ir nors neretai atliekamos ir a cappella, jų lygis nesąs toks aukštas kaip Lietuvoje. "Kitas ryškus skirtumas tarp abiejų šalių – religijos. Norime kuo geriau suprasti religinę, krikščionių pagrindo muziką, nes kol kas mums dar sunku ją tobulai pajausti", – atvirauja pašnekovė.

Žvelgdama per Japonijos ir Lietuvos chorinės kultūros skirtumų prizmę choro vadovė A.Tahara teigia, kad muzikinė aplinka Japonijoje labai skiriasi nuo lietuviškos. "Čia yra labai daug bažnyčių, kuriose yra puiki akustika, ir kitokių išskirtinių salių, kaip ši", – Kauno įgulos karininkų ramovės erdves gyrė choro vadovė.

Iššūkis atlikėjams

Choro iš Tokijo viešnagė Kaune – ne atsitiktinė. Kauno berniukų ir jaunuolių choras "Varpelis" jau 20 metų bendradarbiauja su meno kolektyvais iš Japonijos.

"1997 m. į Kauną atskrido dešimt Tokijo muzikos mokytojų, jie susirado mane ir paprašė, kad juos pamokyčiau harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, – ryšių pradžią prisimena "Varpelio" meno vadovas Ksaveras Plančiūnas. – Parinkau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotą "Aš padainuosiu dainų dainelę", tad tos viešnagės metu ją ir mokėmės. Apskritai japonų požiūris labai įdomus – jie atskrenda į šalį, išmoksta dainą, pernakvoja vieną naktį ir vėl keliauja namo arba į kitą šalį. Štai tokios jų pažintinės kelionės."

2009 m. Kaune svečiavosi ir Japonijos vyrų choras "Waseda", o 2014 m. šiuolaikinis japonų kompozitorius Atsuhiko Gondai pasiūlė "Varpeliui" Kauno dramos teatre atlikti jo sukurtą oratoriją "Sakurų prisiminimai", kuriai žodžius parašė Rimvydas Stankevičius. Šis bendradarbiavimas tapo unikaliu abiejų šalių projektu.

"Tai buvo sudėtinga patirtis, kadangi šiuolaikinis Japonijos kompozitorius rašė muziką, o tekstas buvo lietuviškas ir jis jo nesuprato. Metus dirbome, kol pataisėme muzikinius kirčius, kad jie sutaptų su žodžių akcentais. Po šios premjeros A.Gondai paprašiau, kad sukurtų kūrinį "Varpeliui". Jis ir parašė styginių orkestrui keturių dalių kantatą "Amžinoji sakura". Tada pusę metų ją mokėmės, nes tai buvo labai sudėtinga atonalinė muzika. Galiausiai atlikti šį kūrinį važiavome ir į Japoniją", – apie išskirtinę patirtį pasakoja K.Plančiūnas.

Kultūrų skirtumai

K.Plančiūnas prisimena, kad kai pirmą kartą teko bendrauti su japonais muzikos mokytojais, jau tada suvokė, kad jų vokalinė kultūra yra visiškai kitokia, persmelkta daugybės muzikinių niuansų ir skambesių.

"Jie labai įsigilina į žodžio skambesį. Kodėl "Amžinoji sakura"? Ji gimsta, pražysta, subrandina sėklas ir perduoda į naują gyvenimo ratą. Tas gyvenimo ratas labai artimas ir šv.Velykų laikotarpio ir Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo prasmei. Tos idėjos yra bedražmogiškos, jau nekalbant apie religijas", –  pasakoja jis.

K.Plančiūnas teigia, kad ne tik vokalinė Japonijos ir Lietuvos ar Europos kultūra skiriasi, bet ir bendravimas. Jo akimis, japonai yra išskirtinai preciziški, pagarbūs, kruopštūs ir rūpestingi žmonės.

"Europoje dirbdami, pavyzdžiui, su vokiečių chorais, mes galime pasijuokti, o pajuokaudami palikti vietos ir improvizacijai. Dirbdami su japonais kiekvieną, net menkiausią, detalę sudėliojame prieš metus ar pusę iki susitinkant. Viskas turi būti labai tikslu, konkretu, kas vyksta, kas po ko kalba, kokiu transportu keliauja... Viskas labai preciziška. Tai tiesiog kitokia kultūra ir mąstymas", – atradimais dalijosi pašnekovas.

Prisiminęs viešnagę Tokijuje, choro vadovas neslėpė įdomios patirties, o ypač sužavėjęs gilus japonų simbolizmas, ryškiai atsiskleidžiantis mene. "Jie labai giliaprasmiškai atlieka kūrinius ir mums tikrai yra ko mokytis iš japonų", – neabejoja K.Plančiūnas.