Pasak jos, šiandien vykstantis karas atidengė kariaujančių šalių skirtingas kultūrines sanklodas: imperialistinį menkavertiškumą iš vienos pusės ir europietiškomis vertybėmis grįstą laikyseną iš kitos.
„Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis“, – teigia V. Vitkienė.
Ji primena, kad egzistencinės grėsmės akivaizdoje psichologai ragina visų pirma rūpintis savo sveikata. Estetinės patirtys, kultūriniai renginiai, kuriuose susitinkame su panašiais į save, stiprina psichologinį visuomenės atsparumą.
– Praėjusią savaitę Kauno centriniame pašte duris atvėrė „CulturEUkraine“ erdvė. Gal galite papasakoti plačiau apie tai? Kam skirta ši erdvė?
– Karo akivaizdoje, kaip ir daugelis Lietuvos įmonių bei gyventojų, supratome, kad norime išnaudoti savo turimus išteklius ir prisidėti prie paramos Ukrainai. Visų pirma, Kaunui esant Europos kultūros sostine, turime tikrai nemažą matomumą, platų partnerių tinklą Europoje, esame girdimi Briuselyje. Galime siųsti žinią įvairiose platformose, skaityti pranešimus konferencijose, pasistengti, kad ukrainiečių balsas būtų girdimas.
Mūsų įstaiga, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, yra gavusi panaudai visą Kauno centrinį paštą. Tai – pakankamai geros būklės patalpos, kurios visos kol kas nebuvo įveiklintos. Jas parengėme, kad patalpos būtų jaukios ir tinkamos naudoti, ir kviečiame jose įsikurti darbui ukrainiečius kūrybinio sektoriaus darbuotojus. Kviečiame dizainerius, menininkus, rašančius žmones, žurnalistus, programuotojus, medijų kūrėjus, kurie laikinai rado prieglobstį Kaune. Kauno centriniame pašte jiems nemokamai siūlome bendradarbystės erdvę, kurioje jie ras pagrindinius biuro patogumus.
M. Plepio nuotr.
– Ar jau atsirado tokių darbuotojų?
– Kol kas – ne. Tiesa, ukrainiečių šeimos, daugiausiai – mamos su vaikais – ateina, ieško informacijos, teiraujasi, kur galėtų gauti kokias paslaugas. Dabar tai – tiesiog atvira erdvė, kur žmonės gali ateiti pabendrauti. Joje yra įsikūrusi Kauno ukrainiečių bendruomenė, organizuojamos nedidelės veiklos, pavyzdžiui, meno terapijos užsiėmimai, susitikimai su psichologais.
Iš tiesų, šiandien mes matome, kokia aktuali yra mūsų parengta programa. Daugiau nei pusė jos renginių yra skirta traumų gydymui, istorinės atminties atgaivinimui.
– Kalbate apie tai, kad „ukrainiečių balsas būtų girdimas“. Kaip tai atrodo praktiškai?
– Na, pavyzdžiui, „CulturEUkraine“ erdvėje yra ir bendro naudojimo patalpų, kuriose tikimės organizuoti įvairius renginius, susitikimus su Lietuvos visuomene, kauniečiais. Turime platų kultūros organizacijų tinklą, manome, kad galime padėti kūrybinio sektoriaus darbuotojams iš Ukrainos į jį įsilieti, galbūt rasti naujų klientų, ryšių, partnerių.
Kita vertus, planuojame kurti renginių, kuriuose dalyvautų ir mūsų, ir Ukrainos menininkai iš visos Lietuvos, įrašų ciklą. Šią medžiagą pamatytų platesnės auditorijos, tokia meninė komunikacija pasiektų daugelį Europos šalių.
– Šie metai Kaunui – ypatingi. Mieste vyksta didžiulė kultūros šventė, lankosi įspūdingo masto kultūros pasaulio žvaigždės, numatyti didžiuliai renginiai. Kaip jaučiatės Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje? Kiek jis turi įtakos jūsų numatytai programai?
– Karas – tai, kad jis įvyko ir tebevyksta, mus visus sukrėtė. Peržiūrėjome savo programą, siekiame įtraukti į ją kuo daugiau Ukrainos partnerių (jų turėjome, bet planuojame atrasti daugiau), kviesti Ukrainos menininkus į rezidencijas, atlikėjus – koncertuoti Kauno scenose. Stengiamės tokiu būdu išreikšti palaikymą Ukrainai.
Iš tiesų, šiandien mes matome, kokia aktuali yra mūsų parengta programa. Daugiau nei pusė jos renginių yra skirta traumų gydymui, istorinės atminties atgaivinimui. Šiandien Kaune eksponuojami Williamo Kentridge’o, Yoko Ono darbai yra apie karo, represijų poveikį visuomenei. Netolimoje ateityje planuojami renginiai tik sustiprina pojūtį, kad šiomis temomis kalbėtis yra kaip niekada aktualu. Štai gegužės mėnesį vyks rezistencinio judėjimo paroda „1972: pramušti sieną“, skirta Romo Kalantos susideginimo 50-mečiui – labai aktuali šiuolaikiniam kontekstui. Kovo pabaigoje į Kauną atvyksta Marina Abramovič, kurios visa kūryba paženklinta jos jaunystės išgyvenimų komunistinėje Jugoslavijoje ir kuri yra asmeniškai sujaudinta šiandien vykstančio karo Ukrainoje. Garsiausia pasaulyje performanso menininkė M. Abramovič yra sukūrusi ir instaliacijų, kurių viena – krištolinė raudų siena, skirta holokausto aukoms atminti – yra Kyjive. Netoli tos vietos neseniai krito bombos.
Žmonės tarsi nejaukiai jaučiasi mėgaudamiesi estetiniais išgyvenimais, kai visai netoli siaubiami miestai ir žudomi žmonės. Tačiau psichologai teigia, jog, norėdami išgyventi ir padėti kitiems, turime saugoti savo sveikatą.
Žinoma, ir iš savo partnerių girdime, ir patys matome, jog bilietai į kultūros renginius netirpsta taip greitai, kaip tikėjomės. Žmonės tarsi nejaukiai jaučiasi mėgaudamiesi estetiniais išgyvenimais, kai visai netoli siaubiami miestai ir žudomi žmonės. Tačiau psichologai teigia, jog, norėdami išgyventi ir padėti kitiems, turime saugoti savo sveikatą. Kultūriniuose renginiuose susitinkame su panašiais į save, galime pasidalinti skausmu ir nerimu, tampa lengviau. Kultūra yra didžiausias propagandos priešnuodis, turintis ilgalaikį poveikį.
– Šiandien vykstančiame kare iš dalies turbūt ir stebime kaip susiduria skirtingos kultūros.
– Šis karas atidengė esminį skirtumą tarp Ukrainos ir Rusijos žmonių, visiškai skirtingą jų kultūrinę sanklodą. Parodė, kad egzistuoja imperialistinis menkavertiškumas ir europietiška laikysena. Kultūra prasideda šeimoje, prie pietų stalo, ji ugdoma darželyje, mokykloje. Žiūrint į tai, kaip laikosi Ukrainos vykdomoji valdžia, jos žmonės, kaip jie kalba ir reaguoja į kitų pasisakymus, matosi, jog ta visuomenė mąsto plačiomis, europietiškomis kategorijomis, vadovaujasi tomis vertybėmis.
Kita vertus, ta neapykantos kalba, kurią girdime iš Rusijos, kariniai agresijos veiksmai akivaizdžiai parodo tos šalies kultūrą. Netikiu didinga Rusijos kultūra – tai yra mitas. Visi aiškiai tai pamatėme.
– „CulturEUkraine“ atidarymas buvo pažymėtas renginiu, pritraukusiu gausų kauniečių būrį. Ukrainos palaikymo renginiai vyksta nuolat daugelyje Lietuvos miestų. Kiek jie iš tiesų veiksmingi kovojant prieš agresiją?
– Renginys buvo skirtas informuoti visuomenę, kad atidarėme tokią erdvę, siekėme, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Kasdienis darbas, žinoma, nėra toks parodomasis, bet jis labai prasmingas. Kaip jau matėme iš pandeminės situacijos, šis karas pateiks stiprių išbandymų mūsų visuomenei. Visiems reikės susikaupti, kad juos išlaikytume. Todėl tikiu, kad padėdami kultūros sektoriui mes prisidėsime ne tik prie to, kad ukrainiečiai kūrėjai atras ryšių, užsakymų Lietuvoje ir Europoje, bet ir prie visuomenės atsparumo ugdymo.
Karui pasibaigus to reikės – turėsime padėti Ukrainai atsistatyti. Beje, Kauno centrinis paštas, kuriame jau veikia architektūros centras, po karo galėtų tapti centru dirbti tarptautinei architektų komandai, planuojančiai tuos atstatymo darbus. Tai bus sudėtingas procesas – ne tik pastatyti naujus miestus, bet ir išvalyti karo griovimo pasekmes.
M. Plepio nuotr.
– Na, o realiai, šiandien – sakykime atsiranda dizainerė iš Ukrainos, kuri nori pradėti darbą biure Kauno centriniame pašte. Ką ji ten gali rasti?
– Yra darbo vieta – stalas, kėdė, internetas, kava, arbata. Galima eiti, jungtis kompiuterį ir dirbti. Kol kas ukrainiečių kultūros darbuotojų bendruomenė Kaune, Lietuvoje – tik kuriasi. Čia yra viena iš vietų, kurioje galėtų tarpti jų idėjos.
– Ačiū už pokalbį.
„CulturEUkraine“ centro erdvės yra atviros kūrybai, bendradarbystei, parodoms ir kitiems meniniams projektams. Taip pat, tai yra platforma visiems Ukrainos kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus atstovams, padėsianti rasti darbo pasiūlymų – šiuo metu esama keletas laisvų pozicijų Kaunas 2022 bei partnerių projektuose. Registracija vyksta šioje formoje.
