Nori valgyti ir viską valgo

Judri, besišypsanti jubiliatė barstė lesalą vištoms, subėgusioms iš erdvaus sodybos kiemo prie jos kojų. Maloniai pasisveikinusi su netikėtais svečiais, pakvietė į namus, suvalkietiškai juos pavadinusi stuba. Ten ant stalo greitai atsidūrė varškės sūris, medus, lašinukai, juoda duona, sviestas, obuolienė – vaišes skubiai suruošė sūnaus Povilo žmona Birutė. Pasirodo, minėti maisto produktai įprasti neįprastai ilgo amžiaus sulaukusiai senolei. "Aš viską valgau ir visokių valgių noriu, neturiu jokių virškinimo sutrikimų, – nustebino Marija. – Kasdien geriu kakavą ar žolelių arbatą. Ne, jokio alkoholio niekada negėriau. Ir nerūkiau", – garsiai nusijuokė 105 metų Marija.

Kažin, ar valgė Marija rūkytus lašinukus, varškės sūrį, sviestą Sibire, į kurį pateko 1948 m.? Bet tas badas tremties pradžioje ir labai varganas, bet natūralus maistas, vėliau gal tik padėjo jos organizmui sutvirtėti ir peržengti 100-mečio ribą?

Įspūdinga atžalų rikiuotė

"Šitos vietovės, kur gyvenu ir dabar, seniūnas 1948 m. pavasarį mus su vyru įspėjo, kad būsime vežami į Sibirą, bet mes nesislapstėme – juk šeimoje augo penki vaikai. Kur bėgsi su tokiu turtu? Susikrovėme iš vakaro būtinus daiktus ir laukėme, kada pasibels paryčiais į namų duris. O kai reikėjo skubiai krauti daiktus į sunkvežimį, virtuvėje palikau dėžę su indais ir virtuvės rakandais – turėjau bėdos Sibire, bet tremtiniai padėjo", – pasakojo Marija, tremtyje sulaukusi ir šešto vaikelio.

Anot pašnekovės, jie, Šidiškiai, draugiškai sugyveno viename Taljanų barake su Šalčių ir Smetonų šeimomis. "Mūsų vaikai ten draugavo, draugauja ir dabar. Va ir Sigutė Smetonaitė, artima prezidento Antano Smetonos giminaitė, buvusi drauge su mumis Sibire, atvažiavo pasveikinti manęs gimtadienio proga, – mostelėjo ranka į didžiulę rožių puokštę. – O kiek dar gėlių privežė likę keturi gyvi iš šešių mano vaikai, jų vaikai ir tų vaikų vaikai – nesuskaičiuosiu". Paklausta, kiek turi vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių, senolė tik mostelėjo ranka – nežinanti. Į šį klausimą vėliau atsakė jubiliatės dukra Giedra – 16 vaikaičių, 23 provaikaičius ir 3 proprovaikaičius. Įspūdingi skaičiai...

M.Šidiškienė (stovi antra nuo lango) su savo gausia šeimyna, tėvuku ir giminaičiais Taljanuose.

Buvo puiki šeimininkė

"Iš Pajiesio aš kilusi. Iš gražiojo Pajiesio. Su savo būsimu vyru susipažinau Garliavos bažnyčioje. Joje ir susituokėme. Ūkiškai gyvenome čia, šitoje sodyboje, turėjome 24 ha žemės. Už tą žemę ir išvežė Sibiran… Tais, 1948 m., daug ūkininkų iš Lietuvos ištrėmė. Sovietai, matyt, nusprendė atsikratyti partizanų rėmėjų. Manau, kad mano vyras buvo vienas iš jų – pasikinkęs arklį išvažiuodavo nieko niekam nesakęs iš sodybos, kas būdavo vežime po šiaudais – mes nežinodavome. Vyras niekada nieko apie tuos slaptus išvažiavimus nepasakojo", – kalbėjo jubiliatė, tepdama ant sūrio riekės savo pačios virtą obuolienę.

Beje, S.Smetonaitė sakė, kad Sibire M.Šidiškienė garsėjo itin skaniai užraugtais jos vyro išskobtose rasto kaladėse kopūstais, grybais ir agurkais, kuriuos užaugindavo iš atsiųstų lietuviškų sėklų.

Viena tabletė ir akių lašai

"Kai grįžome iš Sibiro į namus, čia veikė I.Mičiūrino tarybinio ūkio–technikumo kontora, gyveno darbininkai. Nors mūsų nenorėjo įsileisti, bet vyras pasakė: "Niekur neisiu iš savo namų". Ir likome. Pamažu sovietmečiu atgavome patalpas, bet ne žemę. Todėl bulves auginome savo erdviame kieme. Abu su vyru įsidarbinome tame pačiame tarybiniame ūkyje, iš kurio aš išėjau į pensiją prieš 55 metus", – pribloškė pensinio amžiaus stažu Marija, seniai palaidojusi vyrą ir porą savo vaikų.

Nustebino jubiliatė ir geriamų vaistų asortimentu – tabletė nuo spaudimo ir akių lašai. Sveikata nesiskundžianti senolė prieš savaitę grįžo namo su krepšiu kelmučių, prisirinkusi jų grąžintoje sodybos žemėje. "Mama kasdien randa reikalų išeiti į sodybą supantį sodą, laukus, daržą, užsukti pas vištas, pakelti nuo žolės, lyg iš dangaus tokiu metu, nukritusį obuolį. Beje, ji mėgsta šiuos vaisius – pati obuolienę verda, o kai dar buvo galima laikyti paršiuką, tai jam pjaustydavo obuolius", – aiškino dukra Giedra.

Laimės garantas

M.Šidiškienė džiaugėsi, kad gyvena savo jaunystės sodyboje, sūnaus šeimoje, kad marčios geros, drauge gyvena ir mirusio jauniausio sūnaus žmona, kad lanko dukros, o vasarą čia klega jų atžalos. Kartu juokėsi, prisiminusi, kai sužinojo Sibire, kad gali grįžti į Lietuvą.

Marija su ją sveikinti atvykusiomis dukromis, sūnumi ir sese (sėdi dešinėje).

"Mes gyvenome gūdžioje taigoje, netoli galingų kalnų. Mano vyras dirbo taigoje, kur tremtiniai pjovė medžius. Kartą – tai buvo 1956 m. vasara – atėjo vienas vietinis rusas į kirtavietę ir sako: "Ko jūs čia dirbat?! Važiuokit namo!". Tada mes, negaudami oficialios informacijos, nežinojome, kad tremtiniai pamažu pradėjo grįžti į namus. Susiruošėme ir mes – į Lietuvą grįžome 1957 m. Ir štai gyvenu čia laimingai jau daugiau kaip šešias dešimtis metų", – sakė ilgaamžė, kartu pateikusi ilgo ir laimingo gyvenimo sąlygą – nelaikyti pykčio širdy.