Paskutinis piliakalnis

"Tai buvo ilgas procesas. Reikėjo daug valios pastangų, jėgų. Įkopti į visus buvo nelengvas darbas, bet jis man visada teikė jaudulį ir malonumą", – pasakojo L.Litvinavičius. Daug ką pamatė, daug pakeliavo. Daug žmonių sutiko, daug nutikimų patyrė.

"Dar nesusigulėjusi informacija, nesutvarkyta, kaip ir nuotraukų archyvas", – paprašytas apibendrinti ką tik įveiktą iššūkį, sakė vyras. Į paskutinį piliakalnį jis užkopė liepos viduryje. Juo tapo senas sėlių genties naudotas Liaudiškių, arba Laukesos, piliakalnis, esantis Zarasų rajone.

Jų era tęsėsi ilgiausiai. Tai buvo auksinis Lietuvos amžius. Pagal dydį, gyventojų skaičių, teritoriją.

Kelionėje į paskutinį iš tūkstančio piliakalnių kompaniją jam palaikė šeima. Į daugumą kitų piliakalnių lipo vienas.

Ant paskutinio piliakalnio užtruko neilgai, nes viršukalnėje nei pasėdėsi, nei pasimėgausi į jį kopdamas. "Jį net apžiūrėti sudėtinga, kai kur net eiti buvo sunku. Daug apkasų, įrengti Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimai. Nujaučiau, ką ten rasiu. Daug mačiau piliakalnių. Vasara ir šiaip blogas metas lankyti piliakalnius. Ne dėl karščio. Jie būna apaugę. Nesimato pylimų. Jeigu būna nušienauta, tada matosi, bet tokių prižiūrimų nedaug yra", – pastebėjo pašnekovas.

Jo skaičiavimais, prižūrimų piliakalnių, į kuriuos patogu pakilti, – maždaug kas ketvirtas ar penktas. "Sunku pasakyti, nes piliakalnių lankymas išsitęsė per penkerius metus. Kai kurie gal po mano apsilankymo buvo sutvarkyti. Žinau, kad Kauno rajonas labai pasitempė. Pernai jie iš viso geriausiai tvarkėsi. Pakeliui kelis piliakalnius ir pakartotinai aplankiau", – mintimis į aplankytas vietas grįžo L.Litvinavičius.

L.Litvinavičius įsiamžinęs prie Rudaminos piliakalnio Lazdijų rajone. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tenka paklaidžioti

Piliakalniai jį stebino dydžiu, išlikusių gynybinių įtvirtinimų gausa. Vienas tokių –  Anykščių rajone, užmirštas ir iš naujo atrastas archeologų, visuomenės ir vietinių gyventojų. "Aš apie jį išvis nežinojau, kol nepaskelbė viešai. Išlikę penki ar šeši pylimai, atrodo įspūdingai. Nustebina ir pilkapiai, kai pamatai, kokio jie dydžio", – dėstė L.Litvinavičius.

Tokių užmirštų ir iš naujo atrastų piliakalnių per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje, vyro skaičiavimu, atsirado apie 20. Ir visus juos bei daugybę kitų jis aplankė. Iki kai kurių piliakalnių sunku nusigauti. "Trukdo privačios valdos. Kai kurių šeimininkai geranoriški, kai kurių – ne. Yra ir piktų žmonių. Kai kurie siuntė toli ir labai toli, bet įvairiais būdais pavykdavo susitarti. Kai kur neįmanoma prieiti neperėjus sodybos", – pasakojo istorijos mėgėjas.

Daug informacijos yra sukaupta svetainėje piliakalniai.lt, tačiau net ir ten kai kurių piliakalnių koordinatės įvestos neteisingos.

"Per pastaruosius kelerius metus buvo daug kas pataisyta. Aš ir pats daug jų pataisiau. Anksčiau rengdami aprašymus, jeigu nežinodavo tikslių koordinačių, nurodydavo artimiausio kaimo, o jis gal už kilometro. Gali pasiklysti ieškodamas miške. Ypač, kur apaugę brūzgynais. Kai kurie piliakalniai – mažiukai. Nugriuvę, nuarti. Labai sunku atskirti. Tokių netrūksta Prienų, Kaišiadorių, Kauno, Ukmergės rajonuose. Kai kur teko važiuoti po kelis kartus, kol radau. Ne visomis nuorodomis galima vadovautis. Labai padėjo Kultūros vertybių registras. Ten klaidų mažiausiai. Dabar informacijos yra gerokai daugiau, nei buvo anksčiau", – pasakojo L.Litvinavičius.

Anot jo, visų piliakalnių tvarkyti tikrai nereikia. Jeigu yra vietinė bendruomenė, kuri apsiima prižiūrėti, tik tada verta investuoti į laiptelius, privažiavimo kelius, stendus. Neprižiūrimiems piliakalniams vienkartinis krūmų, medžių iškirtimas gali būti ir nenaudingas. "Aplankyti po kelerių metų atrodė kaip ežiai. Labai sunku užlipti ant tokių piliakalnių. Jie dar labiau užžėlę. Nieko nesimato", – pastebėjo pašnekovas.

Minimalistiniai stendai praverstų prie visų. Dabar, anot jo, ant kai kurių stendų dar yra sovietinių LSSR ženklų su numuštomis raidėmis. Kai kur stendai nugriuvę, kai kur visai nėra, sunku atpažinti, kur tas piliakalnis.

Kodėl toks iššūkis?

L.Litvinavičius neatsitiktinai užsibrėžė aplankyti visus Lietuvos piliakalnius. Nuo vaikystės buvo smalsus, visada domėjosi istorija, archeologija. Palanki pasitaikė ir darbo specifika, į kurią įėjo daug kelionių po šalį.

"Pakeliui vis pasižiūrėdavau, aplankydavau vieną kitą piliakalnį. Paskui apsižiūrėjau, kad pradėjau kartotis. Pasirodydavo, kad vienur ar kitur jau buvau, suskaičiavau, kad buvau aplankęs apie 200 piliakalnių, bet nei nuotraukų iš ten turėjau, nei aplankytų vietų sąrašų", – pasakojo vyras.

Taip prieš penkerius metus jis nusprendė sudaryti sąrašą. Ėmė kaupti piliakalnių archyvą. Įniko į knygas, nuolat lankėsi bendraminčių renginiuose. Nuo to laiko iš kelionių jau grįždavo su daugybe nuotraukų ir informacijos. Iš naujo apėjo ir jau aplankytus piliakalnius. Ir jau ne keliones derindavo prie kitos dienotvarkės, o atvirkščiai. Penkerius metus gyvenimas buvo derinamas prie piliakalnių.

Lietuvoje nebeliko piliakalnių, kurių nebūtų aplankęs L.Litvinavičius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Lankė ne tik piliakalnius, bet ir alkakalnius, šventvietes, šaltinius, mitologinius ir šiaip akmenis, dvarus. "Beveik visi ir jie yra kataloge. Piliakalnių, mitologinių akmenų – po beveik tūkstantį, pilkapynų – panašiai tiek, jų visų dar neapėjau, šventviečių, alkakalnių bus apie 500, šaltinių – virš 300", – apie asmeninį archyvą pasakojo L.Litvinavičius.

Apsilankymas prie vieno punkto užtrukdavo – reikėjo užkopti, pasidairyti, pasimėgauti, pafotografuoti vaizdus ir nuo viršaus, ir iš apačios iš kelių pusių. "Apeidavau iš visų kampų, kiek tik įmanoma. Daug kur prieiti neįmanoma. Ramiai apžiūrėdavau, kur kokių išlikę gynybinių įtvirtinimų, kur ta pilis galėjo būti. Jeigu nėra išlikusių aprašymų, mąstydavau, kur galėjo būti šventvietė, gyvenvietė, kur laidojimai. Mane visuomet lydi mintys, kaip ir kur žmonės tuomet gyveno, ką veikė", – vardijo pašnekovas.

Piliakalnis – gynybinis objektas, bet kažkur šalia buvo gyvenvietės. Kai kur jos ir žmonių laidojimo vietos yra identifikuotos, bet prie daugumos piliakalnių to nėra, belieka tik patiems pasvarstyti.

Pirmas – gimtasis

Pirmasis L.Litvinavičiaus aplankytas piliakalnis – Valakavičių, esantis netoli jo gimtojo Kuršių kaimo (Varėnos rajone).

"Šalia jo vaikystėje karą žaisdavome, lapes vaikydavome, jaunystėje ant gretimos kalvos gimtadienį esu šventęs. Ant paties piliakalnio, šalia esančiame pilkapyne galėdavome tik ramiai pabūti. Senelė neleisdavo. Šventa vieta", – pasakojo nenurimstantis entuziastas.

Valakavičių piliakalnis nelabai didelis, tačiau jis vienas tų, kurie jam paliko didžiausią įspūdį. "Tai vieta, kuri mane augino, brandino. Šalia yra ir dar vienas piliakalnis, šventvietė, šaltinių. Neliestas gamtos kampelis. Toliau sąraše – didieji: Merkinė, Žemaitijos keli piliakalniai. Ir Aukštaitijoje yra rimtų piliakalnių. Vietinėms bendruomenėms, juos įrengusioms, prižiūrėjusioms ir gynusioms, jie visi yra svarbūs. Rikiuoti, lyginti, kuris įdomesnis, nėra prasmės", – mano L.Litvinavičius.

Netoli Valakavičių piliakalnio augęs entuziastas jame dažnai lankydavosi tiek vaikystėje, tiek dabar. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jis rekomenduotų visiems aplankyti nors vieną ar kelis piliakalnius, nes jie yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. "Jų era tęsėsi ilgiausiai. Tai buvo auksinis Lietuvos amžius. Pagal dydį, gyventojų skaičių, teritoriją", – vertino pašnekovas.

Gali pasiklysti ieškodamas miške. Ypač, kur apaugę brūzgynais. Kai kurie piliakalniai – mažiukai. Nugriuvę, nuarti. Labai sunku atskirti.

Lūžo koja

Per penkerius metus – tiek su pertraukomis truko aplankyti apie tūkstantį piliakalnių ir dar daugybę kitų objektų – buvo visko. Prie Padovinio piliakalnio (Marijampolės rajone) pašnekovas susilaužė koją.

"Buvo pavasaris, pirma Velykų diena. Keliai buvo visiškai sausi, o žolė – apledėjusi. Kaip visada, ėjau vienas. Trauma sustabdė mane trims mėnesiams", – pasakojo L.Litvinavičius. Slydo. Krito. Lūžo koja. Šiaip ne taip nusigavo iki automobilio. Pats nuvairavo, nes neturėjo kitos išeities, iki artimiausios sodybos.

"Įvažiavau į kiemą, išjungiau variklį. Koja manęs jau neklausė", – prisiminė vyras. Pasveikęs grįžo prie šio piliakalnio, tiesa, ne iš karto.

Alytaus rajone jam teko susipažinti su ne itin draugišku buliumi. "Šią istoriją galima priskirti prie pamokančių. Tą dieną ėjau jau prie paskutinio tądien suplanuoto aplankyti objekto. Buvo lietingi metai, negalėjau arti privažiuoti. Daug kelių kaimuose buvo išvis neišvažiuojami. Pažiūrėjau, kad man geriau eiti pėstute. Žiūriu – pieva ir tvora su elektriniu piemeniu. Perlipau ją. Ėjau ėjau ta pieva. Vietovė – kalnuota, nesimato, kas yra toliau. Lynojo lietus. Priartėjęs prie miškelio pamačiau jame judesį. Išėjo bulius. Pirma mintis – pakliuvau į rimtą bėdą. Iki tvoros gerokas kelio gabalas. Bulius – jau čia pat. O aš dar – su raudona kepure. Nusiėmiau, susigrūdau į užantį", – apie nutikimą prabilo L.Litvinavičius.

Jį išgelbėjo ne tiek greitos kojos, kiek staiga į liūtį pavirtęs lietus. Bulius grįžtelėjo atgal. Liūtis buvo trumpa. Kai ji baigėsi, keliautojas jau buvo spėjęs atsidurti už tvoros, tuoj pat prisistatė ir bulius, kojomis ėmė draskyti žemę.

L.Litvinavičius sprendžia, ką daryti su sukauptomis nuotraukomis ir surinkta informacija, kad įdėtas darbas ir sugaištas laikas nenueiktų perniek. Dalį nuotraukų planuoja pasiūlyti Kultūros vertybių registrui, nes pastarajame iliustruoti ne visi objektai.

"Gal imtis knygos?" – svarstė entuziastas. Jis atskleidė, kad vaikščiojimas įamžinant piliakalnius ir kitus objektus labai padėjo ir dvasinei, ir fizinei savijautai. "Mane kamavo pora ligų. Šis įsipareigojimas, misija, užduotis sau įkopti į visus piliakalnius, labai padėjo", – sakė vyras.