Atgaiva nuo karščių

Ir kuo tik Azorai nevadinami – ir vandenyno perlu, ir smaragdine sala, ir Europos Havajais ar netgi Naująja Zelandija. Ten pabuvojusiems sutuoktiniams labiausiai patiko palyginimas, kad Azorai – tai Islandijos, Kosta Rikos ir Šveicarijos derinys. "Truputis geizerių, truputis džiunglių ir nuostabi europietiška tvarka", – tobulomis dešimties dienų atostogomis džiaugiasi Vaida.

Tiesa, iki jų turėjo prabėgti nemažai laiko. Dizainere-maketuotoja dirbanti Vaida jau seniai svajojo aplankyti Azorų salas. Deja, vis nepavykdavo. "Šią vasarą ir vėl pasiūliau Azorus, – juokiasi Vaida. – Buvau maloniai nustebinta, kai Tomas pasakė: "Kodėl gi ne?" Ir pradėjo ieškoti pigesnių skrydžio variantų."

Kas kelis kilometrus stojome ir aikčiojome. Dažniausias vaizdas – Atlanto vandenyno pakrantė su skardžiais, uolomis, bangų mūša. Gali gėrėtis be atvangos.

Noru aplankyti bent vieną iš devynių Azorų salų Vaidą užkrėtė jos draugė, vaizdžiai papasakojusi, kaip ji gėrėjosi smaragdiniais ežerais, susidariusiais užgesusių ugnikalnių krateriuose.

Vulkaninės kilmės salynas, esantis Atlanto vandenyne ir išsiskiriantis laukinės gamtos grožiu, Vaidą užbūrė nuo pat pirmos akimirkos.

"Lietuvoje tuo metu buvo beprotiškai karšta. O Azoruose tiek vasarą, tiek ir žiemą oras labai malonus – 24–25 °C šilumos, tiesa, žiemą keliais laipsniais mažiau. Čia vyrauja subtropinis klimatas – šilta, drėgna. Tad nusprendę pasprukti nuo lietuviškų karščių į kiek vėsesnį klimatą neapsirikome", – džiaugiasi pašnekovė.

Saloje lietuviai nesutiko daug turistų. Gausiausiai lankomose vietose žmonės laikėsi saugumo instrukcijų. Net ir būdami lauke, sąžiningai dėvėjo apsaugines kaukes. Patys azoriečiai buvo nepaprastai paslaugūs, rodė begalinę pagarbą atvykėliams.

Krateris: apie 1 km nuo Vila Franca do Campo miestelio pakrantės esanti salelė populiari nardymo vieta. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Rinkosi pigesnes galimybes

Kadangi Dosinai norėjo keliauti pigiau, savo automobiliu nuvyko iki Varšuvos, iš kurios skrido į Lisaboną. Iš Portugalijos sostinės rinkosi nebrangų skrydį į didžiausią vulkaninės kilmės Azorų salą San Migelį.

Vidurnaktį nusileidę jos sostinėje Ponta Delgadoje (čia įsikūręs pagrindinis oro uostas), nuomotu automobiliu pasiekė viešbutį.

Gurmanai: 6 valandas įkaitusioje žemėje azoriečiai gamina firminį Funas patiekalą Cozidos. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Vaida prisipažįsta, kad po ilgos kelionės jautė didžiulį nuovargį, nes net ir labai derindami skrydžius neišvengė šešių valandų pauzės Lisabonos oro uoste. Iš jos San Migelio salą pasiekė per dvi valandas, įveikę 1 500 km (2 500 km San Migelį skiria nuo Amerikos).

Jei vyktų į Azorus dar kartą, Vaida nesirinktų gyventi sostinėje, kur keliautojus erzino nuolatinis kylančių ir besileidžiančių lėktuvų garsas. Norėtų apsistoti pas vietinius žmones ir iš jų gauti tiesioginių rekomendacijų, ką pamatyti saloje.

Visokio poilsio mėgėjams

Nors kelionių agentūrų reklamos skelbia, kad salynas nėra tinkamiausia kryptis poilsinėms kelionėms, Vaida tikina, jog veiklos čia užtenka visiems – tiek aktyvaus, tiek pasyvaus poilsio mėgėjams. Ją sužavėjo senoviški miestukai, išsimėtę kalnų papėdėse, kuriuos keliautojai lengvai pasiekdavo išsinuomotu automobiliu.

Fontanai: Furnaso slėnis garsus karšto vandens versmėmis – geizeriais. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

"Rinkomės mažą mašinytę, kad būtų patogiau sukiotis kalnų serpantinais. Kai kur kalnuose prasilenkti buvo sudėtinga. Tuo tikslu keliose vietose net buvo įrengti šviesoforai, reguliavę eismo pirmumą", – kelionės smulkmenas prisimena šturmano vaidmenį atlikusi Vaida.

Ponta Delgados turizmo informacijos centre lietuviai išsiklausinėjo, ką, vietinių nuomone, jie turėtų būtiniausiai saloje aplankyti. Susidėlioję prioritetines kryptis, važinėjo po salą dešimt dienų.

Sėdėjusiam prie vairo Vaidos vyrui į akis krito puikiai sutvarkyti keliai su aiškiomis informacinėmis rodyklėmis, o Vaida įsiminė daug apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiverdavo įstabūs salos vaizdai.

"Kas kelis kilometrus stojome ir aikčiojome. Dažniausias vaizdas – Atlanto vandenyno pakrantė su skardžiais, uolomis, bangų mūša. Gali gėrėtis be atvangos", – susijaudinusi dalijosi liepos mėnesio įspūdžiais keliautoja.

Lankėsi arbatos plantacijose

Labiausiai Vaidą sužavėjo hortenzijos. Nuo balandžio–gegužės Azorų salynas atsiveria ypatingu augalų grožiu: viskas čia žydi ir veši.

"O birželį pražysta hortenzijos. Jos tokios milžiniškos – turbūt didesnės net už mane, – juokėsi nežemo ūgio moteris. – Tik išvažiuoji iš miestelio ir šalia mažesnių keliukų, vedančių į kalnus, išsyk išvysti mėlynųjų hortenzijų gyvatvores. Ne pievas, o savotiškas tvoras, už kurių ganosi karvės", – pasakoja su fotoaparatu nė akimirkos nesiskyrusi Vaida.

Darbas: štai kokia technika renkamas derlius arbatos plantacijoje. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

San Migelio saloje turistai gali aplankyti dvi arbatos plantacijas. Dosinai pasirinko vieną iš jų – "Cha Gorreana". Tai vietinių gyventojų šeimos iš kartos į kartą perduodamas verslas ir graži tradicija.

Čia taip pat galima užsukti į nedidelį muziejų, kuriame eksponuojami darbo įrenginiai, fabriką. Jame keliautojams atskleidžiami arbatos lapelių apdirbimo procesai ir kviečiama nemokamai paragauti arbatos.

"Ėjome pasivaikščioti po plantaciją. Lipome į kalną, norėdami pažiūrėti iš viršaus, kaip auginami tie arbatžolių krūmeliai, o grįždami pamatėme, kad apačioje kažkas bruzda, derlių nuima. Pasirodo, jie nerenka arbatžolių rankomis, o kerpa lapus mechaniškai, tokiomis didelėmis žirklėmis su prie jų pritaisytais maišais", – lyg truputį nusivylusi kalbėjo V.Dosinienė.

Puikūs pėsčiųjų takai

Iš aktyvių pramogų Vaidai labiausiai įsiminė vaikščiojimas puikiai įrengtais pėsčiųjų takais. Po visą salos plotą jų išsiraizgę šimtai. Kiekvieno kojų stiprumui ir ištvermei – nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų ilgio. Vieni veda palei įspūdingas pakrantės uolas, panoramines aikšteles, į vandenyną krentančius krioklius, kiti – pro laukinius paplūdimius.

Versmės: Caldeira Velha maudyklėse vandens temperatūra sieka +38 ˚C. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

"Salos kalnai neaukšti. Aukščiausias siekia gal 1 105 m. Iš esmės Azorų kalnai – tai užgesusių ugnikalnių kraterių šonai. Pėsčiųjų trasos aiškiai sužymėtos kuoliukais, prie kiekvienos iš jų – informaciniai stendai. Pasiklysti beveik neįmanoma. Aišku, jei norėsi, tuomet galima", – Vaida negaili pagiriamųjų žodžių azoriečių sukurtai infrastruktūrai.

Anot pašnekovės, prie gražiausių turistinių vietų nėra prekybininkų turgaus. Čia stovi pavieniai suvenyrų, ledų kioskeliai. Komercija, garsiu Rytų šurmuliu, siūlymais pirkti šioje saloje nė iš tolo nekvepia.

Tarsi Nojaus laivas

San Migelio salos vakarinėje dalyje, neaktyvaus ugnikalnio krateryje, telkšo Septynių miestų ežeras. Jį sudaro du nedideli ežerai, sujungti siauru sąsiauriu, kurį kerta tiltas. Slėnyje tyvuliuojantys ežerai labiausiai įsimintini dėl savo spalvų – vienas iš jų žydras, kitas – žalias. Galima užvažiuoti arba užpėdinti į kalną ir gėrėtis nuostabia jų spalvų panorama.

"Visai šalia to kraterio yra senas miškas, sengirė, kurioje auga šimtamečiai kedrai. Jų viršūnės skendi debesų rūkuose ir atrodo tarsi prisigėrusios drėgmės. Ta sodri žaluma, rodos, lašėte laša nuo milžiniškų medžių", – entuziastingai pasakoja Vaida, drauge su vyru vaikštinėjusi sengirėje specialiai sužymėtais takais.

Saloje daug botanikos parkų. Vienas iš seniausių – Terra Nostra, kur vyrauja egzotiška tropinių kraštų augmenija, skaičiuoja jau daugiau nei 200 metų.

Kraštas: labiausiai į rytus nutolęs švyturys šalia Nordeste žvelgia į vakarus – už 1 500 km Europa. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Prieš vykdami į Azorus Vaida ir Tomas internete žiūrėjo reklaminį filmuką, kuriame salynas buvo pavadintas visos Žemės augalų Nojaus laivu. Dėl nuolatinės šilumos, drėgmės ir derlingos vulkaninės žemės čia puikiai veši beveik visi įvežtiniai augalai. Labai daug endeminių augalų rūšių, augančių tik šiose salose.

Vaidą nustebino paparčiai. "Jie turi kotus, tarsi medžiai", – pasakoja egzotikos mėgėja ir juokiasi, kad iš augalų saloje nematė gal tik kaktusų.

Požeminis patiekalas

Dar viena įžymi salos vieta – kitas ugnikalnio krateris Furnasas, kurio skersmuo yra maždaug 5 km. Šiuo pavadinimu dalijasi miestelis salos viduryje, ugnikalnis ir ežeras, įsikūręs virš jo.

Vietovė garsėja karštosiomis versmėmis. Čia daug veikiančių geizerių, iš kurių vietiniai daro šou. Pavyzdžiui, į maišus sudeda kukurūzų burbuoles, panardina jas į verdantį geizerių vandenį ir taip išvirtas parduoda turistams.

Furnase daugybė terminio vandens maudyklių, bet ne visose iš jų galima maudytis: kai kuriose temperatūra tiesiog žudanti. Jei netyčia įkrisi – išvirsi kaip tas kukurūzas.

Vaida pasakoja, kokį įdomų šou rengia vietinių restoranų šefai, norėdami prisivilioti į savo restoranus kuo daugiau lankytojų. Jie iškasa duobes šalia karštųjų versmių, sudeda į jas puodus su įvairia mėsa, bulvėmis ar daržovėmis, o po gero pusdienio jau kviečia turistus į savo užeigas valgyti cozido (taip vadinamas šis požeminis patiekalas).

Aukščiausias vandens telkinys

Keliautoja negali pamiršti ir žymaus San Migelio salos ežero – Lagoa do Fogo, arba Ugnies lagūnos. Portugališkai "fogo" reiškia ugnį. Beje, Ugnies lagūnos ežeras telkšo pačiame ugnikalnio viduryje, tad norint jį pamatyti, reikia aukštai kopti. Tai aukščiausias vandens telkinys visoje saloje.

"Lipome ten net kelis kartus, deja, vis nesėkmingai: debesys kliudė pamatyti panoramą, kol galų gale saulė vainikavo mūsų kantrybę ir leido nufotografuoti gražų kraterio atviruką", – džiaugiasi Vaida. Kokių nors ypatingų gyvūnų ar paukščių saloje nematė. Tik girdėjo, kad uodų, gyvačių, vorų ar skorpionų čia ir nereikia ieškoti.

Peizažas: aukštų kalnų Azoruose nėra – tik užgesusių ugnikalnių kraterių atbrailos, mėlynuojančios japoniškomis hortenzijomis. / V. Dosinienės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvius keliautojus be galo sužavėjo juodo smėlio paplūdimiai ir šalia jų, tiesiog uolų pakrantėje, įrengtos natūralios jūros vandens maudyklės. "Tai tarsi išbetonuoti baseinai, per kurių kraštą verčiasi Atlanto vandenyno bangos", – aiškina Vaida.

Kodėl žmonės turėtų rinktis dirbtinius baseinus, o ne maudynes pačiame Atlante? "Vandenyno bangos dažnai milžiniškos ir verčiančios iš kojų. Maudytis atvirame vandenyje nesaugu. Maža to, baseinai apsaugo ir nuo medūzų, kurios nudegina neatsargius turistus", – paaiškina V.Dosinienė.

Dėl šios priežasties atvykėliai vengia laukinių paplūdimių. O viešuose paplūdimiuose budi gelbėtojai, įrengtos persirengimo kabinos, dušai.

Tarsi natūralus SPA

Vaida aiškina, kad vandenyno vanduo nebuvo šiltas, temperatūra šiek tiek priminė Baltijos jūros. Užtai dažnai norėjosi šiltai pamirkti prie kraterių esančiose terminėse maudyklėse. Jų apstu salos viduryje, tačiau vieną ypatingą karšto vandens vietelę lietuviai atrado tiesiog vandenyno pakrantėje.

"Patys patyrėme, kad vandenyno vanduo gali būti ir karštas, – juokiasi Vaida, salos vakarinėje pakrantėje su vyru užtikusi natūralų SPA Ferraria. – Karštos versmės šildė vandenyno vandenį, taip sukurdamos unikalią patirtį. Mes nuplaukdavome iki tos įlankėlės galo, prisispausdavome nugara prie akmenų ir mėgaudavomės karšto-šalto vandens terapija. Banga atslūgsta – karštas vanduo srovena tavo nugara. Su ateinančia vandenyno banga – ir vėl šalto vandens dušas", – dalijosi jutiminiais potyriais kaunietė.

Dar vienas atostogų malonumas buvo geras maistas. Daug metų Vaida prisilaikė vegetariškos mitybos, tačiau Azoruose nebeiškentė – paragavo šviežiai pagautų ir paruoštų jūrų gėrybių. Ji gailisi, kad viešbutyje neturėjo savo virtuvės: mielai būtų ėjusi į vietinių žvejų turgelį ir kažką skanaus gaminusi.

Delfinų vilionės

Anot Vaidos, aplink Azorų salas plaukioja daugybė rūšių delfinų ir banginių. Nuo balandžio iki birželio galima stebėti mėlynuosius banginius, kitais metų laikais yra tikimybė pamatyti ir kitų rūšių vandens gyvūnų.

Rengiantieji išvykas laivu į vandenyną garantuoja, kad grąžins pinigus, jei turistai nepamatys nė vieno banginio ar delfino. Vaidos ir Tomo pinigai nebuvo išleisti vėjais. Svajojusi panardyti su delfinais, moteris savo svajonę įgyvendino.

"Tiesa, nardžiau paviršiuje, su vamzdeliu, ir supratau, kad pavyti tų greitų gyvūnų žmogui neįmanoma. Vos pakiši galvą po vandeniu, o jie tik švyst ir praneria kosminiu greičiu – tik uodegos tolumoje sumirguliuoja", – dalijasi smagiais potyriais.

V.Dosinienė pasakoja, kad organizatoriai susodindavo žmones į pripučiamas valtis ir paplaukę kelis kilometrus nuo kranto ieškodavo keliaujančių delfinų. Juos išvydę tolumoje lėkdavo visu greičiu, užbėgdavo jiems už akių ir skatindavo turistus šokti iš valčių pasiplaukioti. Vaida nėrė keturis kartus ir visus iš jų (nors labai trumpai) matė delfinus.

Paklausta, be ko neįsivaizduoja savo kelionių lagamino į Azorų salas, keliautoja mini maudymosi kostiumėlį ir skraistę nuo lietaus. Mat oras salose permainingas, ypač – kalnuose. Vos pakilę į kalnus Vaida su Tomu pakliūdavo į debesį. Tačiau nusileidę į pajūrį vėl galėdavo kaitintis saulutėje – lietaus nelikdavo nė kvapo.