Išskirtinė gatvė

Kaunui tapus laikinąja sostine,  čia pamažu pradėjo kurtis diplomatinės atstovybės. Pirmiausia Kaune apsilankė didžiųjų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos – diplomatinės misijos, o po kurio laiko įsikūrė ir šių šalių nuolatinės pasiuntinybės bei konsulatai. 1939 m. Kaune savo atstovybes turėjo 22 užsienio valstybės.

Diplomatinio Kauno paslaptis tyrinėjęs Chiune's Sugiharos namų direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Janulaitis pasakojo, kad tuo metu diplomatai kurdavosi centrinėje miesto dalyje. Mėgstamiausios užsienio diplomatų įsikūrimo vietos buvo Kęstučio, Gedimino ir V.Putvinskio gatvės. Pastaroji net buvo vadinama diplomatų gatve. Tiesa, konsulatams ir pasiuntinybėms tuo metu tekdavo gan dažnai kraustytis.

"Pirmieji užsienio valstybių atstovai susidūrė su buitinėmis problemomis – mieste nebuvo tinkamų patalpų jų darbui ir gyvenimui, todėl diplomatinės atstovybės dažnai keldavosi iš vieno pastato į kitą arba net įsikurdavo viešbučiuose", –  patikslino R.Janulaitis.

Kad keitėsi diplomatų adresai, galima spėti pagal tuometes telefonų knygas. 1928 m. telefonų knygoje buvo nurodyti vieni adresai, po dešimtmečio – jau kiti. Pasak pašnekovo, nors dėl geresnių gyvenimo sąlygų užsienio valstybių atstovai dažnai migruodavo, toli nuo centro niekas nepabėgdavo.

Patogus gyvenimas

Daugumos diplomatų gyvenimas Kaune neišsiskyrė prabanga, tačiau kai kurios šalys sugebėjo nustebinti. Štai Vokietijos diplomatas buvo įsikūręs Perkūno alėjoje. Jo medinis namas stovėjo tarp dabartinio Moksleivių laisvalaikio centro ir Vytauto parko.

R.Janulaitis pasakojo, kad šį namą statė ne lietuviai. "Diplomatas kažkaip sugebėjo tą namą perkelti iš Vokietijos. Senose nuotraukose šis namas labai gražiai atrodė, jo architektūra nebuvo būdinga Kaunui", – pastebėjo R.Janulaitis.

Atsiminimuose rašoma, kad amerikiečių konsulas juokaudavo, jog kaimynai žinojo, kada jis maudėsi, nes kieme telkšodavo didelė vandens bala.

JAV konsulas buvo įsikūręs tarp dabartinių Miško ir Griunvaldo gatvių. Tuomet vandentiekis buvo tik Laisvės alėjoje, o šioje vietoje jo dar nebuvo. Namo rūsyje buvo įrengta vandens pompa, o viršuje – vonia. Ch.Sugiharos namų direktoriaus pavaduotojas sakė, kad tuo metu kažkas rūsyje pumpuodavo vandenį tam, kad diplomatas galėtų nusiprausti. Kadangi kanalizacijos taip pat nebuvo, visas vanduo išbėgdavo į kiemą.

"Atsiminimuose rašoma, kad amerikiečių konsulas juokaudavo, jog kaimynai žinojo, kada jis maudėsi, nes kieme telkšodavo didelė vandens bala", – istorijos perliukus iš stalčiaus traukė R.Janulaitis.

Tarpukario Kaune ir kiti namai pasižymėjo savotišku komfortu. V.Putvinskio gatvėje esančiame Banko tarnautojų gyvenamajame name buvo įsikūrusios dvi užsienio atstovybės. Ten virtuvėje buvo įrengtos šaldymo spintos sienose, atstojusios šaldytuvus. R.Janulaitis pasakojo, kad spintos buvo šiaurinėje namo pusėje ir turėjo mažus langelius. Be to, per metalinius konteinerius cirkuliuodavo šaltas vanduo, tad  spintose visuomet būdavo palaikoma vėsi temperatūra.

Diplomatas – žvalgas

Laikinojoje sostinėje diplomatų misija buvo megzti gerus ryšius su nepriklausomybę deklaravusia Lietuvos valstybe. Dauguma konsulų teikė konsultacijas, vykdavo į susitikimus su mūsų šalies valdžia, domėjosi kultūriniais šalių skirtumais, tačiau vienas diplomatas išsiskyrė. Iš Japonijos atvykusio Ch.Sugiharos misija buvo kitokia. Diplomatas užsiėmė ir žvalgyba.

"Galima manyti, kad jis buvo žvalgas dėl to, kad Lietuva į Japoniją nesiuntė jokio diplomato. Jis perduodavo, kokia situacija yra Lietuvoje, kokios numatomos grėsmės", – kalbėjo šio diplomato vardu pavadintų namų direktoriaus pavaduotojas R.Janulaitis.

Jis pridūrė, kad Japonijos žvalgo faktą patvirtina ir tai, kad šios šalies konsulatas buvo įsikūręs atokiau miesto centro. Tarpukariu Vaižganto gatvė buvo beveik neapgyvendinta, todėl atokesnis namas Ch.Sugiharos veiklai buvo pats tas.

R.Janulaitis užsiminė, kad Ch.Sugihara į Japoniją siuntė žinias ir buvo perspėjęs apie karo grėsmę, nes gaudavo informacijos apie nacius ir bolševikus. Tačiau jo mažai kas klausė, nes jis turėjo žemą diplomatijos laipsnį.

Pabėgėlių krizė

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui į Lietuvą iš Lenkijos pradėjo plūsti pabėgėliai, daugiausia ten gyvenę žydai. Per maždaug tris mėnesius Lietuvą pasiekė apie 30 tūkst. žydų. Jie tikėjosi, kad Lietuvoje bus saugu. Deja, ramiu gyvenimu jie džiaugėsi neilgai. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė bolševikai.

Tuomet virš žydų tautos vėl užslinko juodi pavojaus debesys, reikėjo kaip nors bėgti, tačiau dauguma iš Lenkijos atvykusių žmonių neturėjo dokumentų ir vizų, kurios leistų išvykti ten, kur saugu.

R.Janulaitis pasakojo, kad diplomatinis gyvybių gelbėjimas prasidėjo nuo studentų. Jie kreipėsi į Nyderlandų konsulatą, gavo vizas į Kiurasao salą Karibuose, tačiau neturėjo jokio supratimo, kaip iš Lietuvos pasiekti šį pasaulio kampelį. Tuomet jie kreipėsi į Japonijos ambasadą ir Ch.Sugihara jiems išdavė tranzitines vizas, kurios leido išvykti į Tekančios Saulės šalį ir iš ten vykti kitur.

"Ch.Sugiharai buvo leista per mėnesį išduoti apie 50 tranzitinių vizų į Japoniją. Kai studentai gavo dokumentus, labai greitai pasklido kalbos tarp iš Lenkijos atvykusių pabėgėlių – visi norėjo gauti vizas ir išvykti kuo toliau nuo bolševikų, nes jautė, kad žydams tikrai kils grėsmė", – kalbėjo Ch.Sugiharos namų atstovas.

Gyvybės viza

Tuomet labai greitai per visą Vaižganto gatvę nusidriekė ilga žydų eilė. Visi norėjo tik vieno – kuo greičiau išsigelbėti. Nemažai žmonių palapinėse įsikūrė aplink Ch.Sugiharos namus, kad tik greičiau galėtų gauti vizas. Eilės susidarė ir dėl to, kad Ch.Sugihara dirbo vienas. Keli asistentai tiesiog registravo žmones, tačiau vizas išduodavo tik diplomatas.

"Tuo metu Lietuva pasielgė labai garbingai, kad priėmė tiek daug pabėgėlių. A.Smetona pabėgėliams išdavė leidimus pusmetį gyventi šalyje. Pagal tuos leidimus Ch.Sugihara pradėjo išduoti vizas, tačiau kai pasiekė šių dokumentų išrašymo limitą, jis sustojo, – pasakojo R.Janulaitis. – Kelias dienas bandė susisiekti su Japonija, prašė leisti išrašyti daugiau vizų, tačiau atsakymo negavo. Pasitarė su žmona ir nusprendė gelbėti žydus. Tuomet per dieną išrašė apie 100 vizų."

Tuo metu Lietuva pasielgė labai garbingai, kad priėmė tiek daug pabėgėlių. A.Smetona pabėgėliams išdavė leidimus pusmetį gyventi šalyje.

Kiekvieną dieną Ch.Sugihara suteikdavo vadinamąsias  gyvybės vizas, kurios leido pabėgėliams emigruoti į Japoniją ir į trečiąsias pasaulio šalis. Kai sovietai Kaune uždarė uždarė Japonijos konsulatą, Ch.Sugihara kurį laiką gyveno "Metropolio" viešbutyje, kur taip pat išduodavo vizas. Jis žmones nuo pražūties gelbėjo likus kelioms akimirkoms iki išvykstančio traukinio. Prie stoties diplomatas iš kažkur gavo stalą ir pildė dokumentus iki tol, kol į traukinį jo nepradėjo šaukti mašinistai. Tam, kad kuo daugiau žydų galėtų gauti vizas, jis paliko antspauduotus blankus, kad pabėgėliai patys galėjo užsipildyti savo pavardes.

"Žydai patys galėjo blankus kopijuoti. Pavardės buvo rašomos hieroglifais, tad tokius pat užrašė ant visų dokumentų – išėjo apie 100 vienodų pavardžių, kurios sukėlė įtarimą prie Japonijos sienos, tačiau žydams vis tiek buvo leista atvykti", – sakė Ch.Sugiharos namų direktoriaus pavaduotojas.

R.Janulaitis pridūrė, kad Antrojo pasaulinio karo metais ir kiti diplomatai bandė gelbėti žmones, tačiau buvo nužudyti, nors pagal Ženevos konvenciją diplomatai turėjo būti neliečiami.  Japonijos konsulas iš Kauno padėjo tūkstančiams žmonių ir liko gyvas. Todėl jo vardas ir dabar garsiai skamba Japonijoje, nes jis laikomas tautos didvyriu. Šis diplomatas garsina ir Kauno vardą, nes dėl Ch.Sugiharos japonai vis gausiau lankosi mūsų šalyje.