„Dė­ko­ju Die­vui, kad su­tei­kė lai­ko, ga­li­my­bių, jė­gų ir ištvermės. Jos rei­kė­jo la­bai daug“, – ti­ki­na I.Ja­ce­vi­čie­nė, pri­si­min­da­ma il­gą kny­gos ke­lią iki spaus­tu­vės.

Pa­sau­lio lie­tu­vių cent­ro iš­leis­tas, spaus­tu­vės „Reg­ra­fas“ at­spaus­din­tas 800 pus­la­pių gau­siai iliust­ruo­tas lei­di­nys – ne tik di­džiu­lis au­to­riaus dar­bas, bet ir fi­nan­si­nė naš­ta, kuria au­to­rė da­li­jo­si su rė­mė­jais.

„Dau­giau kaip dvidešimt metų tru­kęs bend­ra­dar­bia­vi­mas su „Spin­du­lio“ spaus­tu­ve bai­gė­si liūd­nai. Pa­si­kei­tus savinin­kams ir lik­vi­duo­jant spaus­tu­vę, pra­puo­lė tą­kart rė­mė­jų suau­ko­tos solidžios lė­šos kny­gos „Skry­dis“ lei­dy­bai. Lai­mė, kad da­lis pa­ra­mos bu­vo per­ves­ta tie­sio­giai man, bent tie pi­ni­gai iš­li­ko. O ki­tus te­ko vėl iš nau­jo rink­ti“, – min­ti­mis su­grįž­ta į anks­tes­nius lai­kus pa­šne­ko­vė, kai pra­de­da­me po­kal­bį ne nuo poe­tiš­kų da­ly­kų.

„Kar­tais at­ro­dė, kad vis­kas – ne­bė­ra jo­kių ga­li­my­bių kny­gai iš­vys­ti die­nos šviesą, – pri­si­me­na tam­sius eta­pus jos au­to­rė, bet čia pat tvir­tai sa­ko: – Ta­čiau tė­ve­liai ma­ne nuo vai­kys­tės mo­kė pra­dė­tą dar­bą pa­baig­ti. Toks jau tas žemaitiš­kas cha­rak­te­ris.“

Ta­čiau tė­ve­liai ma­ne nuo vai­kys­tės mo­kė pra­dė­tą dar­bą pa­baig­ti. Toks jau tas žemaitiš­kas cha­rak­te­ris.

Iš Ly­du­vė­nų, gar­sių aukš­čiau­siu ir il­giau­siu Lietuvoje til­tu, ki­lu­sios I.Ja­ce­vi­čie­nės aky­se su­ži­ba aša­ros. Su mei­le ir dė­kin­gu­mu pri­si­me­na ne tik tėve­lius, bet ir sa­vo vy­rą Ka­zi­mie­rą, su ku­riuo pragyve­no 40 me­tų.

„Jis bu­vo pir­mas ma­no skai­ty­to­jas, klau­sy­to­jas, pata­rė­jas. Vi­są lai­ką ra­gi­no ra­šy­ti. Net kai nak­tį prabu­du­si už­si­deg­da­vau švie­są ir ra­šy­da­vau, niekada dėl to ne­pap­rie­kaiš­ta­vo. Jei ne vy­ras, ne­bū­čiau parašiu­si nei šios, nei ki­tų sa­vo kny­gų“, – pri­pa­žįs­ta itin skaus­min­gai vyro netek­tį prieš pen­ke­rius me­tus iš­gy­ve­nu­si naš­lė.

Ka­zi­mie­ras stip­ri­no žmo­ną ir ta­da, kai jai jau svir­da­vo ran­kos su­lau­kus kal­ti­ni­mų gra­fo­ma­ni­ja. „Yra žmo­nių, ku­rie tu­ri juo­do pa­vy­do. Jie man su­tei­kė ne­ma­žai skaus­mo. Jį su­dė­jau į ei­lė­raš­čio ei­lu­tes. Vi­siems at­lei­dau. O kol kai kas ra­gi­no „ne­mė­ty­ti kiau­lėms per­lų“, ne­krei­piau dė­me­sio. Per tą lai­ką pa­ra­šiau lib­re­tą Nerios Čepaitės miu­zik­lui „Paukš­čių kong­re­sas“, – pa­de­monst­ruo­ja už­si­spy­ri­mą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos gar­bės, val­dy­bos na­rė, še­šio­li­kos kny­gų au­to­rė, iš ku­rių de­vy­nios – apie avia­ci­ją, o sep­ty­nios iš jų su­da­ro se­ri­ją „Lie­tu­vos sa­ka­lai“.

Di­džiuo­ja­si sa­vo šak­ni­mis

„Tik nea­tim­kit iš ma­nęs dan­gaus./ Te­nai – aš vis­kas, o be jo – aš nie­kas./ Tai pa­šau­ki­mas, duo­tas iš aukš­čiau./ Tik nea­tim­kit iš ma­nęs dan­gaus“, – vie­na­me ei­lė­raš­čių su­ri­ma­vo sa­vo gy­ve­ni­mo aist­rą I.Ja­ce­vi­čie­nė.

Sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius dar­bus ji pa­si­ra­šo ir mer­gau­ti­ne Žu­kaus­kai­tės pa­var­de. Tai pa­gar­ba tė­vams Be­ne­dik­tui Žu­kaus­kui ir Ma­ri­jo­nai Va­si­liaus­kai­tei-Žu­kaus­kie­nei. Ir sa­vo šak­nims. To­dėl ir kny­go­je at­si­ra­do sky­rius „Lai­ko tėk­mėj“ – apie pa­čios Ire­nos gy­ve­ni­mą. „Gal kai kam pa­si­ro­dys keis­ta, kaip čia ji apie sa­ve ra­šo, gal gi­ria­si. Bet aš tik no­rė­jau pa­pa­sa­ko­ti tai, ko dau­ge­lis klau­sia“, – paaiš­ki­na autorė.

„Aš – kai­mo vai­kas, – iš­di­džiai pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė. – Ki­ti gė­di­ja­si, bet ne aš. Aš – iš gra­žiau­sios kai­me so­dy­bos ant aukš­to Du­by­sos kran­to. Kai su­žy­dė­da­vo tė­ve­lio už­so­din­tas di­džiu­lis so­das, bū­da­vo nuo­sta­biai gra­žu!“

Du sū­nus An­ta­ną ir Be­ne­dik­tą au­gi­nu­siems Žu­kaus­kams Ire­nos atė­ji­mas prilygo ste­buk­lui. „Kai gi­miau aš, pri­bu­vė­ja pa­sa­kė tė­vams, kad dar ne vis­kas... Po dvie­jų va­lan­dų į pa­sau­lį atė­jo ma­no bro­liu­kas Pet­ras“, – pa­sa­ko­ja esan­ti iš dvynių.

Duk­re­lė – vis prie ma­mos, o ji me­niš­kos sie­los bu­vo. „Mū­sų vi­sa so­dy­ba bu­vo ap­so­din­ta gė­lė­mis. Ypač ma­ma mė­go jur­gi­nus. Dar mė­go ei­les, bet poe­zi­jos kny­gų kai­me tuo­met ne­ga­lė­jai gau­ti. Tai ji vis iš at­min­ties dek­la­muo­da­vo ir dainuo­da­vo. Kai va­ka­rais verp­da­vo, gir­dė­da­vau: „Da­rius ir Gi­rė­nas drą­sūs vy­rai bu­vo, per­skri­dę At­lan­tą, Vo­kie­ti­joj žu­vo“ ar­ba „Vė­jas ūžia, pro­pe­le­riai kau­kia, eskad­ri­lė pa­ki­lo aukš­tai“. Tė­vai nuo­lat šne­kė­jo apie Da­rių ir Gi­rė­ną“, – da­li­ja­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais.

Pa­si­rin­ko ei­liuo­tą kal­bą

Ei­liuo­ti Ire­na pra­dė­jo šeš­to­je kla­sė­je, ta­da ir avia­ci­ja įkri­to į šir­dį. Lem­tin­ga bu­vo die­na, kai pir­mą­kart iš ar­ti pa­ma­tė lėk­tu­vą. Tiks­liau – jo nuo­lau­žas.

„Auk­lė­to­ja Ja­ni­na Sa­ka­vi­čie­nė mus, vi­są kla­sę, nu­si­ve­žė į Kau­ną. Ap­lan­kė­me ir Ka­ro mu­zie­jų. Kai atė­jo­me į pa­sku­ti­nę sa­lę, ku­rio­je pa­ma­čiau „Li­tua­ni­cos“ me­mo­ria­li­nę eks­po­zi­ci­ją, man bu­vo toks su­krė­ti­mas! Vi­si dar išė­jo pa­si­vaikš­čio­ti po Lais­vės alė­ją, o aš nie­ko ne­be­no­rė­jau, grį­žau į au­to­bu­są“, – ge­rai pri­si­me­na vai­kys­tės iš­vy­ką.

Pir­mą­jį sa­vo ei­lė­raš­tį Ire­na pa­sky­rė Ste­po­nui Da­riui ir Sta­siui Gi­rė­nui. Ir ki­tus. Pa­ma­žė­le įsi­drą­si­no sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius ban­dy­mus pa­ro­dy­ti. „Kai ma­no ei­lė­raš­tį iš­spaus­di­no „Lie­tu­vos pio­nie­rius“, skrai­džiau kaip ant spar­nų. To­kie ta­da lai­kai bu­vo – jei ta­vo kū­ry­ba pa­si­ro­dė res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je, tai jau rim­ta“, – šypsosi pri­si­mi­nu­si pir­mą­jį įver­ti­ni­mą.

Ir kai vė­liau iš­va­žia­vo į Kel­mę, taip pat spaus­di­no­si. Ra­šy­ti lio­vė­si tik iš­va­žia­vu­si stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros Vil­niaus uni­ver­si­te­te. „Sos­ti­nė­je ta­len­tin­gai ra­šan­čių daug, ne­drį­sau“, – pri­si­pa­žįs­ta tu­rė­ju­si per­trau­ką be poe­zi­jos, užtrukusią net pen­kio­li­ka me­tų.

Ta­čiau grį­žu­si prie poe­zi­jos ne­dve­jo­jo – no­ri ei­lė­mis pa­sa­ko­ti apie dan­gaus did­vy­rius ir už­ra­šy­ti Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ją. „Ko­dėl ei­lė­mis? – pa­kar­to­ja daž­nai už­duo­da­mą klau­si­mą. – Man avia­ci­ja – tai poe­zi­ja. Ir dar man at­ro­do, kad eiliuo­tas kny­gas leng­viau skai­ty­ti ir įsi­min­ti fak­tus.“

Dar vie­ną sa­vo kny­gą „Dan­gus vi­lio­ja, kvie­čia, šau­kia“, taip pat pa­te­ku­sią į Lietu­vos re­kor­dų kny­gą, I.Ja­ce­vi­čie­nė pa­ra­šė trio­le­tais. Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ja čia per­teik­ta 174-iais šiais la­bai griež­tos san­da­ros po­smais.

Istorijai: vertingas knygos papildymas dokumentinėmis fotografijomis su kruopščiais jų aprašais. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kruopš­ti met­raš­ti­nin­kė

Ste­bi­na I.Ja­ce­vi­čie­nės vi­so gy­ve­ni­mo pa­stan­gos bend­rau­ti su avia­to­riais, spė­ti į vi­sus su avia­ci­ja su­si­ju­sius ren­gi­nius, su­pa­žin­din­ti vi­suo­me­nę su la­kū­nų, lėktuvų ir sklan­dy­to­jų konst­ruk­to­rių, avia­ci­jos is­to­ri­kų ir ap­skri­tai avia­ci­jai pa­siau­ko­ju­sių as­me­nų nu­veik­tais dar­bais.

„Man, kaip is­to­ri­kei ir mu­zie­ji­nin­kei, ypač svar­bu, kad kiek­vie­na­me jos dar­be ga­liu ras­ti ne tik įam­žin­tų svar­bių is­to­ri­nių aki­mir­kų, bet ir kruopš­čiai su­rink­tas bei iš­sa­miai iš­var­dy­tas vi­sų, sa­vo ran­ko­mis ir sie­la pri­si­lie­tu­sių prie avia­ci­jos, pavardes “, – I.Ja­ce­vi­čie­nės in­dė­lį įver­ti­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus Kary­bos is­to­ri­jos (1795–1940) sky­riaus ve­dė­ja Da­lė Nau­ja­lie­nė.

„Pas ma­ne vis­kas tiks­liai ap­ra­šy­ta. To iš­mo­kau de­šimt me­tų dirb­da­ma nee­ta­ti­ne „Kau­no die­nos“ ko­res­pon­den­te. Ačiū tuo­me­tei re­dak­to­rei Tek­lei Ma­čiu­lie­nei, ku­ri pa­ti­kė­jo man nu­švies­ti pa­mink­lo Da­riui ir Gi­rė­nui kū­ri­mo dar­bus, jų at­mi­ni­mo išsau­go­ji­mą tiek Lie­tu­vo­je, tiek Len­ki­jo­je, jų žū­ties vie­to­je. Kai su fo­tog­ra­fu Vytautu Vaiš­no­ru grįž­da­vo­me iš su­si­ti­ki­mų, po­sė­džių, ren­gi­nių, pu­sę die­nos paskir­da­vau nuo­trau­koms ap­ra­šy­ti. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ap­grauž­tas pieš­tu­kas yra pa­ti­ki­mes­nis už at­min­tį“, – šyp­so­si I.Ja­ce­vi­čie­nė, ku­rios pa­gal­bos pa­si­tiks­li­nant fak­tus kar­tais pra­šo ir mu­zie­ji­nin­kai.

„Kny­ga gau­siai iliust­ruo­ta do­ku­men­ti­nė­mis, ar­chy­vi­nė­mis nuo­trau­ko­mis iš valsty­bi­nių ir as­me­ni­nių ar­chy­vų. Iliust­ra­ci­jos lei­di­niui su­tei­kia ne­ti­kė­tą mat­me­nį – bū­ti­ny­bę vis­ką, kas reikš­min­ga praei­ty­je, priim­ti kaip šian­die­nos sa­vas­tį“, – pabrė­žia kny­gos „Skry­dis“ re­dak­to­rius Ro­ber­tas Ke­tu­ra­kis.

Poe­tas, ku­rį I.Ja­ce­vi­čie­nė va­di­na sa­vo svar­biau­siu mo­ky­to­ju, kny­gos pri­sta­ty­me tei­gia, kad ji vi­sų pir­ma nau­din­ga jau­ni­mui. Tos pa­čios nuo­mo­nės ir kny­gą „Skry­dis“ iš­lei­du­sio Pa­sau­lio lie­tu­vių cent­ro va­do­vas Val­das Ku­bi­lius: „Ši kny­ga-met­raš­tis tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę kaip Lie­tu­vos įvy­kių rai­dos, taip pat Lie­tu­vos avia­ci­jos 30 me­tų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pio at­spin­dys. Kny­ga ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip edu­ka­ci­jos prie­mo­nė, ga­lin­ti su­do­min­ti Lie­tu­vos bib­lio­te­kas, mo­kyk­las.“

Su ju­bi­lie­jaus ženk­lu

600 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­to met­raš­čio-al­bu­mo „Skry­dis“ kny­gy­nuo­se nerasite. Dau­giau nei treč­da­lį ti­ra­žo au­to­rė jau iš­do­va­no­jo rė­mė­jams, muziejams, ge­ra­da­riams, pri­si­dė­ju­siems prie kny­gos at­si­ra­di­mo, drau­gams, giminėms, kraš­tie­čiams.

„No­rin­tie­ji ją įsi­gy­ti ga­li kreip­tis į ma­ne ir leidėjus“, – ra­gi­na I.Ja­ce­vi­čie­nė, knygoje įam­ži­nu­si ne tik Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ją, bet ir svar­bius įvy­kius – Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mo 1 010-me­tį, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės 100-me­tį, Že­mai­ti­jos paminė­ji­mo ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se 800 me­tų ju­bi­lie­jų, po­pie­žių Jo­no Pau­liaus ir Pran­ciš­kaus vi­zi­tus ir kt.

Tie­sa, au­to­rė ne­su­si­lai­kė nuo as­me­ni­nio ink­liu­zo: lei­di­ny­je, be sa­vo gy­ve­ni­mo pri­sta­ty­mo, su­dė­ti gar­bės ir pa­dė­kos raš­tai, tau­to­dai­lės veik­los liu­di­ji­mai – I.Jace­vi­čie­nės de­monst­ruo­ja­mi nė­ri­niai ir siu­vi­niai. „No­rė­jau šią kny­gą iš­leis­ti ir sa­vo ju­bi­lie­jaus pro­ga“, – paaiš­ki­na 70-ąjį gim­ta­die­nį mi­nė­ju­si prieš tre­jus me­tus ir pa­si­džiaug­ti sa­vo gy­ve­ni­mo vei­ka­lu tą­kart ne­sus­pė­ju­si I.Ja­ce­vi­čie­nė.

Ypa­tin­ga bi­čiu­lys­tė

Lei­di­nys „Skry­dis“ iš­si­ski­ria dar ir tuo, kad čia pir­mą­kart pub­li­kuo­ja­mi spalvoti Ste­po­no Da­riaus duk­ters Ni­jo­lės Da­riū­tės-Maš­ta­rie­nės dar­bai. Tarp jos ta­py­tų po­rtre­tų – ir I.Ja­ce­vi­čie­nės at­vaiz­das.

„Sie­los drau­gei, poe­tei, ei­lė­mis įam­ži­nu­siai Da­riaus ir Gi­rė­no žyg­dar­bį, Ire­nai Ja­ce­vi­čie­nei“, – pa­si­ra­šo 1990-ai­siais alie­jiniais dažais ta­py­tą po­rtre­tą įtei­ku­si N.Da­riū­tė-Maštarie­nė.

„Ne­bai­gu­si jo­kių spe­cia­lių­jų me­ni­nio ug­dy­mo moks­lų, Ni­jo­lė pa­li­ko per 150 paveiks­lų, ke­lio­li­ka es­ki­zų skulp­tū­ri­nėms kom­po­zi­ci­joms. Ji sva­jo­jo su­reng­ti sa­vo dar­bų pa­ro­dą Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je, iš­leis­ti rep­ro­duk­ci­jų rin­ki­nį, iliust­ruo­ti kny­gą, – da­li­ja­si sa­vo bi­čiu­lės neį­gy­ven­din­tais pla­nais I.Ja­ce­vi­čie­nė. – Tūkstant­me­čių san­dū­ro­je, 2000-ai­siais, Ni­jo­lė bū­tų šven­tu­si 75-erių ju­bi­lie­jų, ta­čiau ne­su­lau­kė. Išė­jo ku­pi­na kū­ry­bi­nių idė­jų, su­ma­ny­mų.“

„La­bai pra­šau, kad ma­no tė­vui Ste­po­nui Da­riui ir Sta­siui Gi­rė­nui pa­mink­las bū­tų pa­sta­ty­tas Ąžuo­ly­ne, o ne ku­rio­je nors ki­to­je vie­to­je. No­riu, kad ma­no va­lios įvyk­dy­mu pa­si­rū­pin­tų ma­no ar­ti­ma bi­čiu­lė li­te­ra­tė Ja­ce­vi­čie­nė Ire­na“, – N.Dariūtės-Maš­ta­rie­nės va­lia įpa­rei­go­jo ją rū­pin­tis vi­sais Lie­tu­vos di­džia­vy­rių atmi­ni­mo įam­ži­ni­mo klau­si­mais.

„Esu dė­kin­ga li­ki­mui, do­va­no­ju­siam man S.Da­riaus žmo­nos Jau­nu­tės ir jų dukters Ni­jo­lės mei­lę ir drau­gys­tę“, – ver­ti­na ypa­tin­gą ry­šį I.Ja­ce­vi­čie­nė, ta­pu­si ar­ti­ma abie­jų bi­čiu­le ir są­ži­nin­ga jų rei­ka­lų tę­sė­ja.

Kai ran­ko­se – štur­va­las

Sa­vo vai­kų – duk­ros Ais­tės ir sū­naus Žyd­rū­no nei poe­zi­ja, nei avia­ci­ja už­krės­ti ne­pa­vy­ko. Tie­sa, au­ga anū­kės Dan­gė, Mi­ran­da, Ak­vi­lė – kas ži­no, gal jos tęs mo­čiu­tės dar­bus.

Kol kas I.Ja­ce­vi­čie­nė ne­de­da plunks­nos į ša­lį. „Mū­zos ma­ne ir die­ną, ir nak­tį lan­ko, – šyp­so­si ne­pails­tan­ti li­te­ra­tė. – Vi­sa­dos po ran­ka – la­pe­liai, ku­riuo­se užsi­ra­šau ap­lan­kan­čias min­tis. Pla­nų tu­riu ne­ma­žai. Toks jau ma­no že­mai­tiš­kas bū­das – ei­ti nuo dar­bo prie dar­bo. O lai­min­giau­sia esu, kai da­rau tai, kas mie­liau­sia šir­džiai, – ra­šau ei­les.“

Taip poe­tiš­kai la­kū­nus mėgs­tan­ti va­din­ti I.Ja­ce­vi­čie­nė ir pa­ti yra ki­lu­si į pa­dan­ges. „Ko­kia lai­min­ga bu­vau, kai pa­skrai­di­no“, – iki šiol dė­kin­ga la­kū­nams Eugeni­jui Rau­bic­kui, Leo­nui Sa­ka­laus­kui, Gin­tau­tui Sta­niu­liui, su­tei­ku­siems progą ne tik skris­ti, bet ir pa­lai­ky­ti ran­ko­se štur­va­lą.

Pasižymėjo: tarp daugybės I.Jacevičienės apdovanojimų – už nuopelnus aviacijos sportui paskirtas antro laipsnio Lietuvos aeroklubo garbės ženklas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Bu­vau pa­kvies­ta į gar­saus la­kū­no Vy­tau­to La­pė­no at­mi­ni­mui skir­to pa­mink­lo Te­tir­vi­nų kai­me, Pas­va­lio ra­jo­ne, ati­da­ry­mą. Tą pa­čią die­ną Kau­ne da­ly­va­vau tra­giš­kai žu­vu­sio avia­to­riaus Leo­no Sa­ka­laus­ko mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­me ir niekaip ne­bū­čiau spė­ju­si, jei ne lėk­tu­vas. Kęs­tu­tis Ba­la­naš­ka sa­vo as­me­ni­niu lėk­tu­vu nu­skrai­di­no į ren­gi­nį. Skren­dant pa­siū­lė trum­pam pi­lo­tuo­ti lėk­tu­vą. Bu­vo nuo­sta­bu!“ – nie­ka­da ne­pa­mirš to jaus­mo I.Ja­ce­vi­čie­nė.

Jai ne kar­tą te­ko skris­ti sraig­tas­par­niais, o S.Da­riaus 100-osioms gi­mi­mo metinėms 1996 m. Vil­niu­je su­reng­to­je avia­ci­jos šven­tė­je su bū­riu sve­čių bu­vo paskrai­din­ta pir­muo­ju „Lie­tu­vos avia­li­ni­jų“ lėk­tu­vu „Boeing-737-200“ „Ste­po­nas Da­rius“.

Ypač įsi­mi­nė skry­dis su Ed­var­du Sluš­niu is­to­ri­niu lėk­tu­vu „Pi­per-28“, ku­riuo jis su Jo­nu Juk­niu­mi 1993 m. S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no skry­džio per At­lan­tą 60-me­čiui per­skri­do At­lan­tą. Skren­dant Kau­ne virš San­ta­kos, Ed­var­das trum­pam lei­do pilo­tuo­ti lėk­tu­vą. „Ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas!“ – I.Ja­ce­vi­čie­nė džiau­gia­si ga­lė­ju­si pa­kil­ti į de­be­sų erd­vę ne vien min­ti­mis.

Apie knygą rekordininkę – skaičiais

30 – tiek metų I.Jacevičienė kaupė medžiagą.

800 – tiek knygoje yra puslapių.

2 755 – tiek knygoje dokumentinių nuotraukų.

494 – tiek knygoje posmų.

47 – tiek knygoje trioletų.

600 – tokiu tiražu išleista knyga.