Kas ta Ožeškienė?
Kelionių organizatorės „Mūsų odisėja“ gidų kursų absolventė Karolina Stažytė, laikydama egzaminą, kauniečius ir miesto svečius pakvietė į Kauno simboliu tapusią promenadą.
Pasiūlymas Laisvės alėjoje ir jos prieigose leistis į didžiųjų žmonijos troškimų (meilės, laimės, gerų kaimynų, vilties, tikėjimo, sveikatos, laisvės, išsilavinimo, pinigų ir pan.) paieškas sudomino daug žmonių.
„Visų žmonių, tiek turistų, tiek vietinių gyventojų, žvilgsniai pirmiausia krypsta į centrą, į miesto širdį. Mečiau sau iššūkį atrasti detalių, kurių galbūt kažkas nežino, nors tūkstančius kartų yra praėjęs pro tą vietą“, – pasakojo K.Stažytė, ekskursijos pradžiai pasirinkusi rožinę svajonę – rožinį dramblį ant sienos E.Ožeškienės g. 18a – grafitį, tapusį dar viena traukos vieta. Autoriui Vyteniui Jakui šio kūrinio „Deimarūnas“ idėja kilo ant šios sienos pamačius užrašą „Deima + Arūnas“.
Čia pat ekskursijos vadovė visus užklupo su klausimu „Kas ta Ožeškienė?“ Kažkas iš dalyvių vis dėlto žinojo, kad gatvė pavadinta rašytojos, publicistės, siekusios moterų emancipacijos, vardu. Elzė (Eliza) Ožeškienė buvo įstojusi į moterų legioną, kuris sukilėliams vežiojo paštą ir maistą, slaugė sužeistuosius ir slėpė sukilėlius. Dėl įtarimų suėmus jos sutuoktinį Piotrą Ožešką buvo konfiskuotas šeimos turtas. Nepaisant to, jai pavyko Vilniuje atidaryti sėkmingą knygyną-leidyklą. Vertinama buvo ir jos kūryba. Net kelis kartus tapo kandidateNobelio literatūros premijai.
V.Jako rožinis dramblys tapo dar vienu traukos centru. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Filmų vertos istorijos
Pakeliui į Laisvės alėją – ilga stotelė viename E.Ožeškienės g. kiemų. Tai menininko V.Jako „Kiemo galerija“. Viskas prasidėjo nuo to, kad atsikraustęs bandė suburti kaimynus, stengėsi padėti atsikratyti susvetimėjimo jausmo. Taip po truputį ėmė keistis kiemas, kaimynų tarpusavio santykiai vis šiltėjo, o ant namo sienų įvairiais pavidalais nugulė buvusių ir esamų gyventojų istorijos, iliustruojančios ir skaudžiausius mūsų šalies istorijos vingius.
„Filmų vertos istorijos“, – pasakojo K.Stažytė, aptardama nemažai jų. Nenuostabu, kad apleistas kiemas, virtęs meno galerija po atviru dangumi, tapo traukos centru.
„Filmų vertos istorijos“, – pasakojo K.Stažytė, aptardama nemažai buvusių dabartinės „Kiemo galerijos“ kaimynų likimų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Už poros žingsnių – jau ir Laisvės alėja, šį savo pavadinimą gavusi tarpukariu, minint Lietuvos Nepriklausomybės metines. „Įdomu tai, kad Laisvės alėjos galėjo ir nebūti. Vokiečiai buvo sudėlioję visai kitą planą. Pagal jį pagrindinė gatvė, vedanti link Rotušės, turėjo būti Kęstučio“, – kalbėjo K.Stažytė.
Tačiau vokiečiai čia ilgai neužsibuvo, ir liko galioti 1843 m. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu įsteigtos Kauno gubernijos centrinio miesto Kauno projektinis planas, kurio reikšminga dalis – 1,6 km besidriekianti platesnė, iš dviejų važiuojamųjų dalių sudaryta gatvė, atskirta pėsčiųjų taku ir su trimis iš anksto suplanuotos aikštėmis.
Kino teatrai ir knygynai
„Konkė. Ar kas nors yra negirdėjęs šito žodžio? Šiandien sunku įsivaizduoti, kad nuo Rotušės iki geležinkelio stoties per Laisvės alėją bėgiukais arkliai traukė vagonus. Tai buvo viena iš pirmųjų viešojo transporto priemonių“, – dėstė ekskursijos vadovė.
Prieš konkę, apie 1800-uosius, po Kauną kursavo diližanai – viešojo transporto karietos, traukiamos arklių. Į tokią karietą tilpdavo iki dešimties žmonių.
XIX a. pabaigoje tik dalis Laisvės alėjos sklypų buvo apstatyta, tačiau tarpukariu ji tapo klestėjimo epicentru. „1935 metais alėjoje veikė dešimt bankų, septyni viešbučiai, penki kino teatrai, penki restoranai, šešios kavinės, devynios valgyklos, užkandinės ir vienuolika knygynų“, – vardijo K.Stažytė. Pėsčiųjų zona Laisvė alėja virto sovietinės okupacijos metais.
Už lietuvius meldžiasi JAV
Laisvės alėjos gale, viename iš kiemų, vietinius ir turistus iki šiol žavi Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia, pastatyta XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. Manoma, kad tai yra viena seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių. Jos istorija susijusi su rūpinimusi vargšais ir ligoniais. Tais laikais ji buvo už miesto, prie kelio į Vilnių, supo kapinės, vėlesniu laikotarpiu tolėliau nuo bažnyčios buvo miestiečių daržai ir sodai.
Šiuo metu čia vyksta pamaldos, teikiami Santuokos ir Krikšto sakramentai. Prie bažnyčios veikia Maldos pagalbos tarnyba ir žvakių šventovė.
Dabar Šv. Gertrūdos bažnyčia labiausiai žinoma dėl stebuklus nešančio kryžiaus ir dėl žvakių šventovės. Aukotojo, kuriam reikalinga maldos parama sunkumų ar džiaugsmo akimirkomis, įžiebta žvakė dega septynias dienas, per kurias už jo intenciją meldžiasi kitas žmogus. Norintiems pasimelsti už kitus intenciją galima gauti apsilankius Maldos pagalbos tarnyboje arba paskambinus, užėjus pas bažnyčios budėtoją, arba elektroniniu paštu.
„Sumokate auką, pasakote savo intenciją, vienuolynas ją įveda į sistemą. Gaunate kito žmogaus, kurio visai nepažįstate, intenciją, pavyzdžiui, „Bronius prašo pasimelsti už jo sveikatą“. Ir septynias dienas žmogus, kurio jūs visai nepažįstate, meldžiasi už jūsų intenciją. Septynias dienas jūs už kažką meldžiatės pagal gautą maldelę. Penktadieniais būna bendra malda už visas intencijas į stebuklingąjį kryžių. Jeigu pritrūksta lietuvių, jūsų intencijos su prašymais keliauja į Aliaską, Floridą, Angliją ar kitur, kur yra tokios pat žvakių šventovės, ir ten už ją kažkas meldžiasi. Labai graži maldos vienybė”, – kalbėjo K.Stažytė.
Beje, būtent prie šios Šv. Gertrūdos bažnyčios įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas 1988 m. siekiant ją išsaugoti.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Laisvės, mokslo, sporto
Čia pat Laisvės alėjoje – „Aušros“ gimnazija, kurią baigė prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus Nepriklausomybę Vytautas Landsbergis, signataras Aloyzas Sakalas, partizanas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti žinomi žmonės.
Stabtelėjusi prie Romo Kalantos susideginimo vietos K.Stažytė pasiteiravo ekskursijos dalyvių, kokie jie buvo devyniolikmečiai. Apie ką svajojo, ko troško? „Laukiausi“, – atsakė viena ekskursančių, kiti tyliai susimąstė apie garsiuosius 1972 m. gegužės 15 d. ir vėlesnius įvykius.
Už poros žingsnių – olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės garbei skirta liepaitė ir „Vilties“ vaistinė, turinti arbatinę. Vaistinė netrukus švęs savo šimtmetį. Jos išlikusio autentiško interjero puošmena – Antano Kmieliausko, tapiusio ir Vilniaus universiteto bibliotekos lubas, freska „Viltis“. „Kaip manote, ką jis pasakė po daugelio metų apsilankęs čia ir žiūrėdamas į savo freską? Ačiū, kad neuždažėte“, – pasakojo K.Stažytė, ir netrukus išvardijo išskirtinio arbatinės ir kavinės meniu punktus, tarp kurių – ir totorių juodųjų grikių arbata.
„Spurginė populiariausiais savo laikais vien tik spurgų du džemu parduodavo po aštuonis tūkstančius per dieną“, – apie kiekį, sužinotą iš spurginės gamybos vadovės, kalbėjo būsimoji gidė prie kito objekto – populiariosios spurginės. O ką bendro turi Lietuvos banko rūmai ir aukščiausias pasaulio pastatas Dubajuje? Apie tai ir daugelį kitų įdomių dalykų sužinosite kitoje ekskursijoje „Laisvės alėjos perlai: nuo instagraminio kiemo iki legendinių spurgų“, jeigu tokią galimybę praleidote šįkart.
Didelę dalį informacijos K.Stažytė surinko pabendravusi su objektų savininkais ir atstovais. Įdomių faktų prikaupė gausybę, tad sunkiausia buvo atsirinkti, ką pasakoti, o ką palikti juodraščiuose.
Naujausi komentarai