Pereiti į pagrindinį turinį

Kaunietis – ištikimybės pavyzdys: metalą išmainys tik į žvejybą

2020-05-27 17:30
DMN inf.

Kaune gyvenantis Algirdas Vinciūnas – ištikimybės pavyzdys. Jau daugiau nei 50 metų vargais ir džiaugsmais jis dalijasi su žmona Adele ir bene tiek pat laiko dirba tekintoju.

Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių. Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių. Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių. Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių. Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių. Pašaukimas: jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių.

Nesigaili pasirinkimo

Ar galite įsivaizduoti sudėtingą mechanizmą be veržlių, varžtų, movų ar kitų detalių? Greičiausiai ne. Juk bet kurioje mašinoje ar kitame įrenginyje yra daugybė skirtingų dalių, užtikrinančių sklandų jų veikimą ir saugumą. Tarkim, netiksliai užfiksuotas sriegis neleis patikimai užsukti vožtuvo ant dujotiekio. Padariniai gali būti labai skaudūs ir negrįžtami. Taigi tekintojo darbas, nors ir nematomas, yra labai reikalingas, o profesija, deja, bet nykstanti.

Meluočiau sakydama, kad apie tekintojo darbą 80 metų jubiliejų atšventęs A.Vinciūnas galėtų kalbėti ištisas valandas. Mieliau, nei maltų liežuviu, jis mosuotų tekinimo peiliu prie staklių. Šalia pastarųjų įmonėje "Hidraulinės sistemos" trečiadienio popietę mes ir sutikome žilagalvį linksmuolį. Šioje įmonėje jis dirba dešimt metų, o tekintojo profesijai atstovauja kone šešiskart tiek – 1961-aisiais, po studijų profesinėje mokykloje Kaune, Algirdas gavo paskyrimą į vieną staklių gamyklą ir taip pradėjo metalo tekintojo kelią. Tiesa, apie anuos laikus vyras nebuvo linkęs daug kalbėti. Nepuolė pasakoti ir apie garbės lentas, kuriose ne kartą kabėjo jo, šeštą – aukščiausią kategoriją turinčio specialisto nuotraukos.

"Tada buvo kur kas daugiau darbo. Kiek mūsų staklių per Maskvą į Vokietiją iškeliavo! Buvo ir daugiau kontrolės. Prieš visokias demonstracijas ir paradus atsakingas asmuo stakles su balta medžiagos skiaute braukdavo. Lieka juodas dryžis – ir vėl valai", – A.Vinciūnas tikino, kad į anuos laikus grįžti nebenorėtų.

Nekeistų ir specialybės, jei kas nors atsuktų laiką atgal. Santuokoje Algirdas vadovaujasi taisykle, kad sugedusius daiktus reikia taisyti, neišmesti. Tą patį jis galvoja ir apie darbą, todėl sunkiai suvokia, kaip teisininkė po nakties tampa manikiūro meistre, o ekonomistas – sporto treneriu.

Jaunystėje svajojęs apie laivininkystę, galiausiai A.Vinciūnas suprato, kad jo vieta prie metalo tekinimo staklių.

Darbe – pedantas

Kai susitikome su Algirdu, jo diena jau buvo įpusėjusi. Tradiciškai pabudęs maždaug 6 val. ryto, susitepęs sotų sumuštinį, išsiviręs puodelį stiprios, juodos kavos ir pasiruošęs termosą su karštu maistu pietums, prie bendrovės durų vyras trypčiojo šiek tiek po 7 val. Toks scenarijus kartojasi kiekvieną dieną – nuo pirmadienio iki penktadienio.

"Bet juk darbas nuo 8 val., Algirdai. Ko gi toks ankstyvas?" – paklausiau nustebusi.

Čia išlindo senosios mokyklos pamokos, kurių Algirdas nepamiršo. Į darbą, anot jo, visuomet reikia ateiti likus geram pusvalandžiui, persirengti, patikrinti kaip veikia staklės, peržiūrėti brėžinius ir trumpai šnektelėti su kolegomis.

"Jaunimas kitoks. Ateina minutės tikslumu ir nuolatos pamiršta susitvarkyti darbo vietą. Pripratę, kad mamos eina iš paskos ir viską renka", – apie kartų skirtumus kalbėjo įmonės "Hidraulinės sistemos" savininkas Juozas Klimkevičius.

Metalo tekintojui Algirdui jokių priminimų nereikia. Jis pats žino, kad, prieš užveriant duris, darbo vieta turi atrodyti nepriekaištingai. Lygiai taip pat, kaip ir prie staklių stovinti metalinė spintelė, primenanti chirurginių įrankių dėžutę. Kiekvienoje jos lentynoje meistras preciziškai išdėliojęs metalo apdirbimo peilius ir kitus įrankius. Tokia tvarka – ne dėl svetimų akių, o tik dėl paties savęs.

"Jei daiktą pasidėsi į vietą, joje ir rasi. Jei numesi bet kur, nežinia, kiek laiko sugaiši ieškodamas", – aštuoniasdešimtmečio tekintojo lūpomis kalbėjo ilgametė patirtis.

Ištikimas klasikai

Nors vairuoja apynaujį džipą, Algirdas – konservatorius. Labiau nei išmaniuoju mobiliuoju, jis pasitiki savo mygtukiniu telefonu. Namuose neturi kompiuterio, todėl nesitikrina elektroninio pašto. Jau daugiau nei 50 metų gyvena su ta pačia žmona ir dirba su istorinėmis metalo tekinimo staklėmis. 1980-ųjų gamybos įrenginys, su kuriuo vyras praleidžia kone tiek pat laiko kaip ir su savo gyvenimo moterimi, pažymėtas sovietiniu kokybės ženklu. Dabar tokių staklių, anot Algirdo, niekas nebegamina. Siūlymas pereiti prie naujų, kompiuterizuotų, patyrusio tekintojo nesuviliojo – jis liko ištikimas senosioms, kurias įjungtų net ir užsimerkęs.

"Čia stovas, suklys, stalas. Šone pritvirtinta lentelė, žyminti visus greičius, bet į ją niekada nežiūriu. Juk ir taip viskas aišku", – akims žybsint kaip įkaitintam metalui, A.Vinciūnas paneigė mitą, kad ši medžiaga yra atstumiančiai šalta.

Papuolęs į tekintojo rankas metalas taip įkaista, kad į šalis skrieja mėlynomis drožlėmis. Prieš kelias dešimtis metų viena tokia kliudė meistro akį, laimė, nestipriai. Yra tekę Algirdui ir pirštus nudegti. Tiesa, juos ne į šaltą vandenį merkė, o staklių tepalu trynė.

"Per nuolatinį skubėjimą daugiausia traumų patiria jauni žmonės, o štai senbuviai, patyrę vilkai, tokie kaip Algirdas, yra labai atidūs, kruopštūs ir atsargūs", – įmonės vadovas J.Klimkevičius negailėjo gerų žodžių garbaus amžiaus ir auksinių rankų pavaldiniui.

Tada buvo kur kas daugiau darbo. Kiek mūsų staklių per Maskvą į Vokietiją iškeliavo!

Galvoja apie poilsį

Kai nebūna prie darbinių staklių, Algirdas laiką leidžia prie... naminių! Metalo tekintojas pasakojo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmiausia jis įsigijo nedidelį garažą Kaune, o tada į jas partempė nuosavas stakles. Neretai prie jų atsivesdavo savo anūką. Šis žiūrėdavo ir smalsiai varvindavo seilę, tuo metu senelis iš laimės sukdavo ūsus. Anūkas užaugo, o Algirdas į savo garažą užsuka kur kas rečiau. Užtai dabar jį galima sutikti meistraujantį namų kieme arba medituojantį prie Neries su meškere rankose.

"Nelaikau savęs kažkokiu užkietėjusiu žveju, tiesiog patinka pats procesas, – paklaustas, ar moka virti žuvienę, A.Vinciūnas truktelėjo pečiais iš nuostabos. – O ko čia nemokėti? Įpili vandens į puodą, sumeti žuvį, įberi prieskonių, ir viskas."

Metalo tekintojas juokavo, kad išėjus užtarnauto poilsio, apie kurį pastaruoju metu vis dažniau pagalvoja, žvejybai turės dar daugiau laiko. Tada žmona Anelė valgiaraštį galės papildyti naujais patiekalais – lydeka drebučiuose, lynu žarijose ar svogūnais ir morkomis įdarytu karpiu. Kur dės per ilgus darbo metus sukauptas žinias? Algirdas jomis mielai pasidalytų su smalsiais jaunuoliais, tiesiog netiki, kad metalo tekintojo darbas šiais laikais jiems įdomus.

"Jaunimas dabar nori dirbti švariai, su kompiuteriais", – prie pastarųjų A.Vinciūnas savęs neįsivaizdavo, tačiau neabejojo, jei labai reikėtų – išmoktų barškinti klavišais.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų